Atvirą knygą išleidusi Jurga Šeduikytė: „Laiminga moteris vyrui – kaip oras“

Jurga Šeduikytė / Asmeninio albumo ir Manto Repečkos nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-04-02 12:16
„Kai viduje nerandu atsakymo, atsisėdu savo vaizduotės kryžkelėje. Užsimerkiu...“ – rašo dainininkė Jurga Šeduikytė savo knygoje „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“. Nuo stogų matosi daugybė šviesių ir skaidrių dalykų, o kartais žvilgsnis iš aukštai leidžia geriau pažinti save, atsakyti į svarbiausius gyvenimo klausimus. Paprastai ir aiškiai, be moralų ir kaltinimų.

Nors J.Šeduikytės ir jos psichologo Gintaro Valentino Šmatavičiaus bendra knyga „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ dar tik neseniai pasirodė knygynuose, skaitytojai dainininkės nuoširdumą ir atvirumą įvertino. Leidyklos „Alma littera“ išleista knyga – jau geriausiai perkamų dešimtukuose.

„Kiekvienas vienaip ar kitaip esame įsprausti į mums įdiegtų nuostatų, vertybių ir lūkesčių rėmus. Į tokius, kurių patys dažnai nė nedrįstame praplėsti. Reikalinga pagalba. Ja gali tapti ši knyga apie drąsų bandymą pažvelgti į savo vidų, į aplink esantį pasaulį, žmones ir suprasti, kodėl gyvenimas dažnai klostosi ne taip, kaip norime, kodėl mes mylime, konfliktuojame, skiriamės ir ar galime to išvengti. Apie tapimą savimi, išlaikant pagarbą sau ir kitiems“, – taip darbą su Jurga apibūdina knygos bendraautoris G.V.Šmatavičius.

Jurga Šeduikytė / Asmeninio archyvo nuotr.
Jurga Šeduikytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Knyga tarsi įvilkta į gražų epistolinį žanrą, rašyta kalbantis laiškais tarp Vilniaus ir Kauno. „Tikiuosi, kad kažkam ji taps įkvėpimu kreiptis į psichologą, kai per sunku ar sudėtinga atsiverti pačiam sau, kitam ir pasauliui“, – sako Jurga ir mielai leidžiasi į kūrybinį žaidimą – plačiau paaiškinti ar pratęsti kai kurias savo knygos citatas.

„Kartu tai knyga apie mane – be kaukių ir šarvų, gal šiek tiek kitokią ir trapesnę, nei pažįstate iš dainų.“

Kiekvienas esame jautrus ir pažeidžiamas, kiekvienas saugomės galimų sužeidimų savais būdais. Džiaugiuosi jau matydama jautrią žmogaus prigimtį už aštrumo kaukės, liūdesio ar vargo. Kaukė nėra nieko baisaus. Kartais ji padeda išgyventi. Bet turėtų būti paroje laikas, kai galime ją nusiimti ir pailsėti. Artimo glėbyje ar vidinėje ramybėje būnant savimi – taip, kaip tą akimirką duota, nereikalaujant iš savęs per daug.

„Man tai yra ženklas, kad turiu peržiūrėti savo kasdienybę ir išsivalyti šiukšles, trukdančias būti savimi...“

Melo šiukšlytės gadina vidinį peizažą ir lenda per visur į išorę. Kažkada buvau pakraupusi nuo egiptiečių tradicijos kraustytis į antrą namo aukštą, nes pirmame tiesiog nebetelpa šiukšlės... Gera gyventi Lietuvoje, kai pagalvoji. Būtent su šia mintimi pakeldama kažkieno nusviestą šiukšlę nebepykstu, o pasidžiaugiu, galėdama prisidėti prie bendro vaizdo.

Jurga Šeduikytė / Manto Repečkos nuotr.
Jurga Šeduikytė / Manto Repečkos nuotr.

„Pamilti save, kad žinočiau, kaip mylėti kitą.“

Sakyčiau, svarbiausia – ne KAS ir KĄ myli, o KAIP myli. O mylėti galima pradėti nuo mažmožių: paglostyti šunį, apkabinti artimiausią, nuoširdžiai džiaugtis stebint, kaip sprogsta medžių pumpurai, padėti nuliūdusiam, o tada po truputį švelniai klausti savęs, ko šiandien labiausiai norėčiau? Kas man sugrąžintų jėgas. Tikiu, kad meilei svarbiausia – procesas ir jį lydintis bundantis jausmas. Kai jauti jį savo viduje, gali atsiverti kitam.

Pamilti save... Kkausimo atsakyme papildyčiau sakinį: „O mylėti galima pradėti nuo mažmožių...“.

„Dvasingumas man yra vienas svarbiausių dalykų atsirenkant žmones, su kuriais bendrauju.“

Kalbu ne apie religiją, o apie tikėjimą apskritai, sugebėjimą matyti bei jausti stebuklus viduje ir aplinkui, suvokimą, kad žmogus yra daugiaplanis, o ne tik fizinis pavidalas. Dvasingumas – tai ir suvokimas, kad esame nepakartojami, unikalūs, o kartu stipriai susiję tarpusavyje per bendrus patyrimus ir svajones, jausmus, mintis ir patirtis.

Jurga Šeduikytė / Manto Repečkos nuotr.
Jurga Šeduikytė / Manto Repečkos nuotr.

„Vanduo veržiasi iš vidaus ir susilieja su visomis pasaulio upėmis...“

Verkiu nuo priešpriešinio Šiaurės vėjo, bėgiodama rytais, verkiu iš ilgesio, nuo grožio. Anksčiau upeliukas buvo užsitvenkęs, bet perkėliau bebrus į kitą vietą ir džiaugiuosi su vandeniu paleisdama tai, ko nebereikia, ir priimdama tai, ką naujo atneša srovė.

„Ligos – tai signalas, kad gyvename neteisingai.“

Kitaip tariant, tai – nusižengimas savo vidiniam pašaukimui. Mūsų kūnas jau yra protingas, tad ligą laikyčiau iškelta vėliavėle, skatinančia patyrinėti situaciją ir atsekti tikrąjį susirgimo šaltinį. Kartais jis būna fizinis, bet yra kur kas daugiau psichologinių ar emocinių veiksnių, sukeliančių kūno negalavimą. Būtent dėl šios priežasties be galo svarbu ir prasminga plėsti savęs pažinimą visais sau tinkamais būdais, nekonservuoti vaikystės traumų, nes konservai irgi turi galiojimo datą. Jei per sunku – visuomet galima kreiptis pagalbos į specialistą.

Jurga Šeduikytė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Jurga Šeduikytė / Gretos Skaraitienės nuotr.

„Pasakyti „ne“ mokausi sustodama...“

Ir pagalvodama bent parą. Anksčiau visada lepteldavau: gerai, žinoma. Dabar sakau – atsakysiu rytoj. Esu impulsyvi, o ir buvau auklėjama padėti visiems aplinkui, tad man šis sustojimas buvo vienas svarbiausių atradimų praėjusiais metais. Supratau, kad nenoriai suteikiama pagalba yra vagystė. Ir mano pačios, ir kito atžvilgiu. O noriai ir nuoširdžiai atliekamas veiksmas tampa teigiamos energijos šaltiniu.

„Protu suvokiu atsakymus: žmonės – skirtingi, keičiantis asmeniškai ir dirbant su savimi, keičiasi ir santykis su kitu...“

Pasaulį matau kaip judesių ir pauzių kaitą. Jei judesys sustoja, sutrinka tvarka. Kiekvienam pauzės individualios, bet anksčiau ar vėliau po jų nutinka judesys. Nesvarbu, pirmyn, atgal ar į kurią nors pusę judi – tai duoda naują rezultatą, keičia vidų ir aplinką. Santykis su kitu yra ir požiūrio klausimas. Tad net jei to, kito, kol kas nėra, tikiu, galima 24 valandas per parą dirbti prie požiūrio.

„Bijau ir nesuprantu mirties, vienatvės, vyrų ir... būti atstumta, nepriimta, nesuprasta, nereikalinga...“

Nesu tobula. Save tokią mokausi priimti kiekvieną dieną.

„Stiprus vyras niekuomet neslopins savo moters, leis jai žydėti savo unikaliomis spalvomis ir saugos ją bei globos, paguos, kai matys, kad jai to reikia ar jai paprašius.“

Dėl to stengiuosi ir pati stiprėti, kad būčiau tokio verta. Stipri jaučiuosi labai keistais ir skirtingais momentais: kai pripažįstu, kad esu silpna, jautri ir pažeidžiama, kai bėgiodama rytais krykštauju pamačiusi naują, vis labiau bundančios gamtos ženklą. Šiandien pamačiau pirmas žibutes ir... besimylinčias rupūžes. Ek, tie gamtos kontrastai (juokiasi)... Stipri jaučiuosi, kai įvardiju artimam žmogui, ne kaip norėčiau jaustis, o kas iš tikrųjų vyksta mano viduje. Kai patyliu, išklausau ir nepertraukiu mane apkabinusį sūnų.

Jurga Šeduikytė / Martyno Siruso nuotr.
Jurga Šeduikytė / Martyno Siruso nuotr.

„Žmonės tiesiog nebegali būti šalia iš pradžių psichologiškai, paskui – emociškai, o galiausiai – ir fiziškai...“

Pradžioje ateina supratimas, kad kažkas nesusijungia ir – kad tai svarbu. Jei situacija nesitaiso, nors ir dedi pastangas, ieškai būdų, kaip išspręsti problemą, persmelkia suvokimas, kad kažko esminio nebėra, tai, kas buvo vientisa, nebesijungia į visumą. Ta fragmentiška būsena tampa nepakeliama ir fiziškai – kūnas tarsi sąmoningai ima tolti nuo nepakeliamos situacijos.

„Žiūriu į veidrodyje verkiančią ar laimingą save ir jaukinuosi“

Kreiva, nerami, besikeičianti kaip oras, bet jau atpažįstama ir pripažįstama kaip geriausias draugas. Kuris niekada nepaliks ir neišduos, kuris niekada nemeluoja ir kuriame telpa milžiniškas potencialas išspręsti problemas, mylėti bei priimti tai, ką siunčia kiekviena diena. Mano užduotis – išsiaiškinti, kaip naudoti manyje užkoduotą galimybę ir galbūt padėti tą potencialą pastebėti esančiam šalia. Pradedu nuo savo sūnaus.

„Moteris yra grožis...“

Nes joje gali atpažinti visas gamtos stichijas. Mylinti ji apkabina kaip upė, kurianti skrajoja kaip vėjas medžių viršūnėmis, griaunanti drąsiai verčia griuvėsius to, kas praėjo ir nebeveikia, laiminga moteris vyrui yra kaip oras – įkvepia jėgų nuversti vyriškus kalnus. Nelaiminga tampa viską deginančia ugnimi. Todėl moterį reikia gerbti ir mylėti. Kiekvieną (šypsosi).

„Tik dabar patyliukais grįžta drąsa...“

Grįžta drąsa garsiai kalbėti ir juoktis, kalbėtis ne tik apie tai, ką galvoju, bet ir – ką jaučiu, pasakyti komplimentą kitam ir padėkoti tada, kai jį išgirstu. Patikėti, kad galiu ir nusipelnau jaustis laiminga, nepriklausomai nuo to, ar esu viena, ar su kuo nors. Rinktis buvimą ir ryšį vietoj marinavimosi saugioje savo vienos atmosferoje, priimti kasdien siunčiamus mažus ir didelius iššūkius ir džiaugtis gyvenimu.

Jurgos Šeduikytės knyga „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“
Jurgos Šeduikytės knyga „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“

„Noriu pasaulyje jaustis kaip sugrįžusi namo...“

Tikėdama, kad atėjau čia ne šiaip sau ir nebegaišdama laiko savo egzistencijos pateisinimų paieškoms.

„Mirė vienas žmogus, gimė kitas...“

Tai vyksta kiekvieną dieną, tik anksčiau to nepastebėdavau. Dabar žiūriu ir matau, klausausi – ir labiau girdžiu. Labiau dėkoju už tai, ką turiu, ypač už tai, ko negaliu paliesti ar žodžiais papasakoti.

„Naujoji Jurga...“

Jauki ir nenuspėjama (šypsosi). Su ausinėse skambančiu dienos garso takeliu arba įkvepiančia knyga.

Naujausi straipsniai