Atostogos pelkėse, arba Sveika, Florida!

Evergleidsas, pelkės / Astos Kupčinskaitės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-04-01 17:48
Apie Floridą rudenį girdėjome visi. Užkluptas neregėtai stiprių uraganų, amerikiečių ir viso pasaulio turistų mėgstamas atostogų regionas akimirksniu prarado traukos centro šlovę. Bet uraganai šiems kraštams nėra netikėtas dalykas. Ir nors šiųmetinis smogė labai stipriai ir skaudžiai, Florida vėl atgyja ir vilioja unikalia gamta ir atrakcijomis.

Tobulas Majamis

Floridoje lankėmės vasaros pabaigoje, prieš pat prasidedant stichijoms. Pirmoji kelionės stotelė – Majamis – iškart sudarė įspūdį, kad gyvenimas čia tobulas.

Ryškiai mėlyno dangaus fone Majamio dangoraižiai atrodo neįtikėtinai balti ir spindintys. Įlankos ir įlankėlės nusėtos prabangiomis vilomis su išpuoselėtomis pievelėmis ir besisiūbuojančiomis jachtomis. Gyvenimo šventė tęsiasi ir Majami Biče – viename garsiausių Floridos pakrantės kurortų. O kurortų Floridoje tikrai daug – juk valstija turi net 2173 kilometrus pakrantės! Idealaus grožio Majami Bičo paplūdimius puošia ryškių spalvų gelbėtojų bokšteliai ir išdidžiai vaikštinėjantys pelikanai. Vanduo – 30 laipsnių! Įbrendi ir pamiršti laiką. Malonesnes maudynes sunku net įsivaizduoti.

Vis dėlto tobulumas turi savo niuansų. Pamenu tą sutrikimo jausmą, kai viešbučio teritorijoje prie tvenkinio pirmą kartą pamačiau lentelę: „Snakes and alligators are present.“ Ką tai reiškia? Juk štai čia pat ir baseinas, kur maudomės, takeliai, kur vaikštom basi. Ir tik išvydusi, kaip viešbučio darbuotojai gaudo gyvatę ir nepagavę (!) ramiausiai imasi kitų darbų (pamanyk, viena daugiau ar mažiau...), supratau. Tai reiškia būtent tai, kas parašyta.

Astos Kupčinskaitės nuotr.
Astos Kupčinskaitės nuotr.

Aligatoriai, gyvatės ir nuodingi augalai

Važiuojant atrodo, kad visa Florida – milžiniška šlapia pelkė. Beveik taip ir yra.

Jei atidžiai pažiūrėsite į Floridos žemėlapį, suprasite, kad čia daugybė vandens telkinių. Važiuojant atrodo, kad visa Florida – milžiniška šlapia pelkė. Beveik taip ir yra: pelkynai sudaro apie trečdalį valstijos teritorijos (iki XIX a. vidurio, prieš pradedant drenavimo programas, sudarė net du trečdalius). Ir dar tie įspėjamieji ženklai apie aligatorius. Dvigubos tvoros šalikelėse. Draudimai lipti iš automobilio. Neiti nuo kelio. Eiti visai ir nesinori, nes kur pažvelgsi – balos, pelkės, kemsynai... Bet vykti į pelkes vis dėlto reikia. Juk tai svarbiausia Floridos atrakcija!

„Jūs būtinai turite nuvažiuoti į Evergleidsą. Tai privaloma būnant Floridoje“, – tvirtai sakė man maloni tautietė, sutikta oro uoste. Ji jau šešerius metus gyvena prie Majamio ir skrido iš Lietuvos namo į Ameriką. „Nesijaudinkite, tai saugu“, – dar pridūrė, tarsi žinodama, kad apie Evergleidsą nemažai prisiskaičiau ir prisižiūrėjau filmukų, kaip nuotykių ištroškę turistai lekia oro valtimis beveik šimto kilometrų per valandą greičiu neaprėpiamomis pelkių platybėmis ieškodami aligatorių.

Taigi vykstame į pelkes. Mūsų pasitikti į sutartą vietą kelionių po aligatorlandą (taip populiariai vadinamas Evergleidso nacionalinis parkas, saugomas UNESCO) firmos atstovė atvažiuoja autobusiuku, įspūdingai apklijuotu aligatoriais: iššieptais nasrais, betykančiais, puolančiais. Darosi neramu dar net nesulipus į valtį. Susėdus visiems išdalija ausines ir įjungia propelerius. Apgaubti kurtinančio garso, lekiam pelkėmis – ir išvažinėtais vandens takais, ir tiesiog per styrančias žoles. Beprotiškai karštą dieną purslai maloniai vėsina, pelkės atrodo ramios ir draugiškos. Sustabdęs valtį gidas aiškina, kad Evergleidse gyvena gėlavandeniai amerikiniai aligatoriai, dar čia yra nuodingų gyvačių, kirminų ir net nuodingų krūmų bei medžių. Sėdim kaip nudiegti ir nerimastingai lūkuriuojam, kada pasirodys baisieji pelkių gyventojai.

Maždaug pusvalandį pasisukinėję, pamatome ramiai plaukiantį aligatorių. Iš tikrųjų matome tik jo akis, kyšančias virš vandens. Gidas spėja, kad tai patelė, apie 2,5 metro ilgio. Dar vienas aligatorius! Šis jau sparčiai iriasi mūsų valties link. Kai puolame fotografuoti ir bruzdėti, gidas griežtai įspėja neiti prie krašto ir nesilenkti prie vandens. Akimirksniu visi susėdam ir tęsiam kelionę po pelkes, bet daugiau aligatorių mūsų kelyje nebepasitaiko.

Kai išlipame iš valties, laimingi dėl savo drąsos leistis į pelkes, laukia staigmena. Gidas vėl išdygsta prie mūsų ir deda sūnui į rankas apie pusės metro aligatoriuką. Matau, kad roplio nasrai nesurišti, kaip rodo dokumentiniuose filmuose. Žvelgiam nustėrę, gidas šypsosi. „Galite nusifotografuoti, palaikyti, šis ramus“, – sako. Atsikvošėję fotografuojame ir perduodame vieni kitiems. Mano eilė, paimu. Šaltas ir drėgnas gyvūnas žvelgia į mane siauromis vyzdžių adatomis. Glostyti nesinori.

Astos Kupčinskaitės nuotr.
Astos Kupčinskaitės nuotr.

Amerikietiška meilė sportui

„Majamyje turbūt labai daug gražių, sportuojančių žmonių…“ – viltingai klausia draugė, kai susitinkame po kelionės. – „Yra...“ – nutęsiu neužtikrintai. Tiesą sakant, man tikrai nesusidarė įspūdis, kad amerikiečiai patys mėgtų sportuoti. Taip, pilna bėgiojančių pakrantės promenadomis, besivažinėjančių riedučiais, dviračiais, bet… daug daugiau jų yra tikriausi, nuoširdžiausi kokios nors komandos sirgaliai!

Kai sūnus įsigyja Majamio „Dolphins“ kepuraitę, nes ji jam graži, ir ima su ja visur vaikščioti, suprantam, koks tai rimtas pareiškimas.

Amerikiečiai be galo mėgsta sporto varžybas. Jie aistringai puošiasi mėgstamos komandos atributika ir ši jiems tikrai reikšminga. Kai sūnus įsigyja Majamio „Dolphins“ kepuraitę, nes ji jam paprasčiausiai graži, ir ima su ja visur vaikščioti, suprantam, koks tai rimtas pareiškimas. Pamatę delfinus ant kepurės, įvairaus amžiaus amerikiečiai puola prie jo su prisipažinimais: „Ir aš, ir aš esu delfinų fanas!“ arba „Aš visada sergu už delfinus.“, arba „Ar matei, kaip jie praėjusią savaitę įspūdingai laimėjo!“ Net policininkas, oro uoste tikrinantis mūsų rankinį bagažą, ima kišenėse ieškoti savo telefono, kad parodytų užsklandą: Majamio „Dolphins“! Mes nė karto niekam neprasitariam, kad kepuraitė mums tiesiog graži. Nesuprastų.

Jei tektų viešėti Amerikoje, būtinai apsilankykite sporto varžybose. Nesvarbu, kokiose. Per keletą kelionių Amerikoje teko matyti krepšinį, ledo ritulį, beisbolą, amerikietiškąjį futbolą, tenisą – netgi ne šiaip tenisą, o „US Open“. Ir visada tai stulbinantis reginys. Pradžioje būtinai giedamas Amerikos himnas. Jį atlieka kokia nors garsenybė, žiūrovai gieda kartu su neapsimestinėmis ašaromis akyse. Su didžiausiu iškilmingumu pristatomos komandos.

Tada vyksta varžybos ir žiūrovai puikiai leidžia laiką. Ar jie stebi pačią kovą? Taip, be abejo! Bet varžybų metu jie spėja daug kartų išeiti ir pareiti į savo vietą, pavalgyti, pasišnekėti, apsipirkti, prisifotografuoti. Jie gali atsistoti ir brautis per visą eilę, kai atsiliekanti komanda turi kamuolį ir kelias sekundes rezultatui išlyginti, – čia krepšinyje. Jie išeina kėlinio viduryje, grįžta su maišais atributikos (kepurės, marškinėliai, kamuoliai, rankšluosčiai) jam baigiantis ir per pertrauką niekur nebeina, nes apžiūrinėja savo pirkinius, – čia amerikietiškajame futbole. Subtilusis tenisas jiems yra lygiai toks pat sportas kaip ir visi kiti. Apie tai, kad kol žaidžiamas taškas, nevalia kalbėtis, o pakilti iš vietos galima kas du geimus, kai žaidėjai keičiasi pusėmis, jie ničnieko nėra girdėję. Nuolatinis kalbėjimas, vaikščiojimas, valgymas ir tiesiog begalinis šurmuliavimas įtraukia visus į daugiatūkstantinį smagiausią laiko leidimą. To, kas Amerikoje iš tiesų vyksta per sporto varžybas, nepamatysite jokiose televizijos transliacijose.

Astos Kupčinskaitės nuotr.
Astos Kupčinskaitės nuotr.

NASA ir raketos paleidimas

Į Kokou Bičą – gana mažai turistams girdėtą vietovę – užsukam dėl kelių priežasčių. Jis pakeliui į Orlandą, netoli NASA kosminių skrydžių centro, kuris taip pat yra mūsų plane. Jei Majamį su jo triukšmingu „Ocean Drive“ galime sėkmingai lyginti su Palangos Jono Basanavičiaus gatve, tai Kokou Bičas yra tarsi amerikietiškoji Neringa. Lūkesčiai pasiteisina su kaupu.

Apsigyvename nedideliame apartamentų komplekse prie pat kopų. Registratūros kambaryje supasi kalbėti mokanti papūga, o registratorė klausia, ką ketiname aplankyti. Sakom, kad planuojam vykti į NASA kosminių skrydžių centrą. „Kaip puiku, – labai apsidžiaugia ji, – rytoj kaip tik leis raketą.“ – „Kaip tai raketą? – negalim patikėti. – Ar bus galima tai pamatyti?“ – „Žinoma, galėsite žiūrėti čia, mūsų paplūdimyje“, – stebina mus toliau. Pasirodo, NASA keliskart per mėnesį paleidžia erdvėlaivį. Ryte, nustatytu metu, mes jau paplūdimyje. Susirenka gana daug žmonių, visi žvelgia į Kosminių skrydžių centro pusę. Ir štai matome baltus tirštus dūmus ir mažą spindintį taškelį, skriejantį aukštyn. Visi ploja ir džiūgauja. Raketa narsiai lekia palikdama siaurą baltą ruoželį. Jei nežinotum, pagalvotum, kad tai tik lėktuvo pėdsakas. Bet visi laimingi – matė tikros raketos paleidimą!

Po tokio įspūdingo rytinio nuotykio laukia ne mažiau įspūdingas apsilankymas NASA kosminių skrydžių centre. Ir centras, ir jo eksponatai tikrai verti dėmesio. Bet nuostabiausia tai, kaip amerikiečiai moka sukurti šou bet kokia proga.

Vienas pagrindinių Kosminių skrydžių centro eksponatų, o gal ir pats pagrindinis, – daugkartinio naudojimo erdvėlaivis „Atlantis“, sėkmingai įvykdęs 33 kosmines misijas. Erdvėlaiviui pastatytas atskiras paviljonas, bet lankytojai negali tiesiog nueiti ir pažiūrėti, kaip jis atrodo. Tai pernelyg paprasta. Viskas vyksta kitaip: tam tikras skaičius lankytojų pirmiausia suleidžiami į specialią salę. Rodomas filmas apie „Atlantis“ kūrimą ir įvykdytas misijas. Nufilmuoti konstruktoriai, astronautai. Jų pasakojimai tokie įkvepiantys, kad apima vos ne graudulys dėl visos žmonijos didybės ir drąsos. Ir tik tada, kai emocijos sužadintos, patriotiškumas įžiebtas, pakyla milžiniška uždanga ir pamatai jį – nuostabųjį „Atlantis“!

Astos Kupčinskaitės nuotr.
Astos Kupčinskaitės nuotr.

Saulės užtemimas Hogvartse

Lankantis Floridoje su vaikais, neišvengiamai tenka užsukti į Orlandą – čia įsikūrę didžiausi ir įspūdingiausi pasaulyje atrakcionų parkai. Jie neretai vadinami bendru pavadinimu Disneilandas, bet iš tikrųjų čia yra daugybė atrakcionų, vandens, pramogų, gamtos, nardymo, safario ir kitokių parkų. Tas tikrasis Disneilandas – tik vienas iš jų. Tad pirmiausia kyla klausimas – į kurį? Dar reikia turėti galvoje, kad atrakcionų parkai – milžiniški ir vienam parkui viena diena yra mažiausia, kiek reikia skirti. Tenka analizuoti begalę informacijos arba pasitikėti keliautojų rekomendacijomis. Išstudijavę parkų prisistatymus internete ir išklausę rekomendacijų, pasirenkame vandens parką gražiu pavadinimu „Atradimų pakrantė“ ir du „Universal Studios“ parkus: juose numatyti susitikimai su Hariu Poteriu, Simpsonais, transformeriais, Juros periodo parko siaubūnais ir kitais personažais.

Reikia pripažinti – parkai įspūdingi. Atrakcionai rūpestingai suskirstyti pagal lankytojų amžių, ūgį ir temas. Ir čia tikrai linksminasi visi: vaikai, suaugusieji, vyresni žmonės. Norite lėkti žemyn galva – prašom; norite 3D, 4D, 5D pramogų – prašom; norite tik maloniai pasisiūbuoti – prašom; norite būti permerkti iki paskutinio siūlelio – prašom štai į šią dailią valtelę.

Parko zonoje, skirtoje Hariui Poteriui, mūsų laukia ir viena atrakcionų parko žemėlapyje nepažymėta pramoga – Saulės užtemimas. Visoje Amerikoje tai toks didžiulis įvykis! Per televiziją girdėjau, kaip viena amerikietė pasakojo, jog užtemimui pradėjo ruoštis prieš metus: suplanavo atostogas, užsisakė viešbutį ten, kur jis geriausiai matomas, apsirūpino specialiais akiniais. Mūsų nuotykiui egzotikos dar pridėjo tai, kad specialius akinius paskolino burtininkas, išėjęs iš Hogvartso pilies pasidairyti į retą gamtos reiškinį.

Medžioklė Meksikos įlankoje

Kai į Floridos kelionės programą pagal draugų rekomendacijas įtraukėme ryklių dantų paieškas, buvau tikra, kad tai bus tiesiog amerikietiškai patogi pramoga. Juk Amerikoje visada pasirūpinama, kad atrakcija patiktų ir jokiu būdu neapimtų neigiamos emocijos. Amerikoje, maniau, mes tikrai prisirinksime tų ryklių dantų, jei jau reklamoje taip pažadėta ir nuomojami specialūs sieteliai. Net įsivaizdavau, kaip jų ten paryčiais pabarsto, kad visi turistai rinkėjai būtų laimingi. Bet reikalas, pasirodo, tikrai rimtas.

Ryklių dantys – unikalus reiškinys. Jų galima rasti maždaug 20 kilometrų ilgio ruože ties Sarasotos miestu Meksikos įlankoje. Vykstame į nuostabaus grožio paplūdimį, vadinamą Pasauline ryklių dantų sostine (!), nuomojamės sietelius ir brendame į bangas. Rinkėjų, angliškai vadinamų „medžiotojais“, yra, bet nedaug. Klausiam, kaip sekasi. „Labai gerai!“ – sako jauna amerikiečių pora ir rodo mums kelis mažulyčius smailius juodus dantukus. – „Ar jie visada būna juodi?“ – stebimės. – „Taip, žinoma, – dar labiau stebisi dantų medžiotojai, – jei būtų balti, tai būtų neseniai pamesti, o čia yra priešistoriniai dantys, vandenyje išbuvę milijonus metų!“

Vadinasi, ieškosim juodų dantų. Semiam smėlį, susimaišiusį su smulkučiais akmenukais, ir įnirtingai ieškom. Dantų nėra. Vėl semiam ir vėl ieškom. Nėra. Vėl semiam, vėl nėra. Entuziazmas blėsta. Jaunoji kompanijos dalis nusprendžia geriau pasimaudyti, kai kas pasirenka panardyti. Medžioju toliau. Ir štai delne sužvilga neįsivaizduojamai mažas, poros milimetrų, juodas kažkoks daiktas. Švelniai valau – negi čia tikrai išsvajotoji fosilija? Bėgu rodyti vis dar medžiojančiai amerikiečių porai. „Koks nuostabus dantukas, tau labai labai pasisekė!“ – džiūgauja jie. Valio, turim! Įkvėpti sėkmės, tęsiam medžioklę. Po geras keturias valandas trukusių paieškų mūsų laimikis – aštuoni ryklių dantys, teisingiau sakant, dantukai. Juodi ir dailūs. Sudėti į dėžutę, jie parkeliavo į Lietuvą kaip brangiausias suvenyras iš kelionės po Floridą.

Naujausi straipsniai