Net kelios labai asmeninės priežastys į retai lankomą gimtąją Armėniją dešimčiai vasaros dienų sugrąžino drabužių dizainerį Seržą Gandžumianą (56).
„Armėnijoje buvau lankęsis taip seniai, kad net gėda sakyti, – prisipažįsta Seržas. – Subrendo laikas šalį, į kurią veda mano šaknys, parodyti Lietuvoje gimusiems vaikams – Ani ir Aaronui. Ten jie pirmą kartą susitiko su broliu Eminu, aš pagaliau pamačiau savo beveik dvejų metų anūką Arno!“
Planuodamas kelionę dizaineris norėjo pamatyti ir vaikams parodyti kuo daugiau. Tačiau Jerevane suprato, kad gimtasis miestas neatpažįstamai pasikeitęs. „Jei ne pagrindiniai puikiai atpažįstami objektai, tarkim, centre esantis operos ir baleto teatras, kiti istoriniai paminklai, rajonas, kur augau ir gyveno mūsų šeima, miesto nebūčiau atpažinęs. Gatvės pasikeitusios iš esmės: kitokie pastatai, infrastruktūra, net žmonės kitokie“, – pasakoja.
Seržas suprato, kad norint pajusti dabartinę Jerevano dvasią reikia neskubant vaikščioti miesto gatvėmis, pasėdėti kavinėse ir restoranuose, pabendrauti su šeima, ten likusiais pažįstamais. Planus aplėkti visą šalį jis sumažino, bet vis tiek pakeliavo gana daug: spėjo aplankyti dar pirmajame amžiuje netoli Jerevano pastatytą Garni senovės romėnų šventyklą, uolose iškaltą unikalų Gegardo vienuolyną, pabuvojo kalnuose esančiame žaliame Diližano kurorte, funikulieriumi kėlėsi į garsų Cachkadzoro slidinėjimo kurortą. Užsuko ir į istorinį Idževano miestą, kilo į kalnus prie Sevano ežero. Ten tuo metu viešėjo Europos vadovų tarybos prezidentas Donaldas Tuskas – apsuptą apsaugos Seržas jį matė bažnyčioje. Nustebino išvyka tarp aukštų pasakiškų uolų vedančiu keliu iki kalnuose išdėstyto Noravanko bažnytinio komplekso.
Vieną vakarą, jau pasibaigus darbo valandoms, specialiai Gandžumianų šeimai Jerevane buvo atvertos legendinio režisieriaus Sergejaus Paradžanovo unikalaus muziejaus durys.
Seržą su vaikais visur lydėjo vyriausias sūnus iš pirmosios santuokos Eminas. Jis – virtualiųjų technologijų ir animacijos dizaineris, kompanijos, kuri visa tai kuria, partneris. Nors tėvas ir sūnus susitiko po daugybės metų, jų ryšys nebuvo nutrūkęs – nuolatos bendraudavo virtualiosiomis komunikacijos priemonėmis. Seržas laimingas, kad per šią kelionę užsimezgė draugystė tarp Emino ir Ani su Aaronu. Kadangi jiedu armėniškai nemoka, su vyresniuoju broliu bei kitais artimaisiais ten bendravo rusiškai ir angliškai.
Dizaineris skaičiuoja, kad Jerevaną paliko maždaug prieš trisdešimt metų. Prisimena, kad tada, kai ten gyveno, iš miesto labai gerai matydavosi Ararato kalnas. Dabar ir giedrą dieną šios legendomis apipintos viršūnės siluetas skendi migloje, nes miesto oras labai užterštas.
Per tiek metų pasikeitė ne tik gimtoji šalis. Seržas prisipažįsta, kad labiausiai pasikeitė jis pats. 1989-aisiais atvažiavęs studijuoti į Vilniaus dailės akademiją ir čia likęs gyventi, dabar dizaineris mentalitetu, charakteriu panašesnis į lietuvius. Tad nieko keista, kad lankantis Armėnijoje jį daug kas ne tik džiugino, bet ir stebino. „Jerevane yra ir labai netvarkingų vietų, ir tokių, kur jautiesi kaip kurioje nors Vakarų Europos sostinėje, – pasakoja. – Tačiau kai kurie dalykai man pasirodė keisti, kartais absurdiški, nelogiški ar net kvaili. Armėnijoje automobilius visi vairuoja nuolatos signalizuodami, kaip kokioje Indijoje. Nuo šviesoforo iki šviesoforo – šimtas metrų, bet gazuoja, o paskui žviegia stabdžiai... Tipiška, kai vienas kitą pamatę du draugai sustoja per šimtą metrų ir garsiai rėkaudami bendrauja. Jiems tai normalu.“
Kelioms dienoms prie šios draugijos Jerevane prisijungė Niujorke gyvenanti dizainerio sesuo Noone su vyru Vahanu ir viena iš trijų jų dukrų Lilly. Šį giminės susitikimą vainikavo pagrindinėje Jerevano šventovėje – Šv. Sarkiso katedroje – vykusios Aarono krikštynos. Seržas pasakoja, kad šis vardas armėniškai – Sarkis. Tad sūnus buvo pakrikštytas savo vardo bažnyčioje. Aarono krikštatėviais džiugiai sutiko tapti Seržo sesuo su vyru.
Viešnagė Armėnijoje vyko per patį vasaros karštį. Kartais termometro stulpelis rodydavo net daugiau kaip keturiasdešimt laipsnių. Tačiau visi ten spėjo peršalti, nes vietiniai, lėkdami net ir didžiausiu greičiu, automobiliuose vėsinasi ne kondicionieriais, o iki galo atlapoję visus langus. „Sėdint viduje siaučia tokie sūkuriai, kad kepures nuo galvų per langus išpučia. Ir taip – kelias dešimtis ar net šimtus kilometrų“, – Seržas sako, kad taip būdavo ir senais laikais.
Visus keistumus jis pamiršdavo prie stalo. Vietiniai pasistengė, kad svečiai iš Lietuvos apsilankytų išskirtiniuose, modernų maistą siūlančiuose restoranuose. Daug metų vegetarišką mitybą propaguojantį Seržą sužavėjo ir šiuolaikinės armėniškos virtuvės improvizacijos, ir tradiciniai patiekalai. „Labai mėgstu saldumynus. Buvau pasiilgęs tikros armėniškos pachlavos. Vaikai stebėjosi, kai vos atskridus jos nusipirkau kelių rūšių“, – pasakoja, kad šis saldėsis pasirodė toks pat gardus kaip vaikystėje.
Na, ir žinoma vaisiai bei daržovės... Ten jų – gausybė. Kai viešėjo svečiai iš Lietuvos, buvo pats persikų ir nacionaliniais Armėnijos vaisiais vadinamų abrikosų pikas. „O arbūzų sezonas, iš vaikystės atsimenu, ten prasideda po rugpjūčio 20 dienos“, – sako.
Iš kelionės dizaineris grįžo pakylėtas. Jam smagu, kad gimtoji šalis sužavėjo Ani ir Aaroną, kad ten būdami jie viskuo domėjosi, norėjo kuo daugiau patirti. Jis ramus pamatęs vyresnėlį Eminą ir jo gražią šeimą. „Tokios kelionės labai simboliškos“, – pajuto. Ir dar labiau sujungiančios atstumų skiriamus artimus žmones: jau sutarta, kad kitų metų pradžioje Eminas su šeima tėvą aplankys Vilniuje.
