Atokiame Laoso kaimelyje gyvenusi Karolina: „Nuodingiausios pasaulio gyvatės tapo kaimynėmis“

Karolina Dabašinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-08-08 14:48
Aplankiusi apie šešiasdešimt pasaulio šalių, keliautoja Karolina Dabašinskaitė visai netikėtai atsidūrė atokiame Ban Hang Khone kaimelyje, įsikūrusiame Laoso valstybėje, pietryčių Azijoje ir jame praleido net šešis mėnesius.

Karolina teigia, kad kelionės ją žavėjo jau nuo mažens: „Visa mano šeima turi priklausomybę kelionėms, tad nuo pat mažų dienų keliaudavau su jais – aplankėme nemažą dalį Europos šalių. Galbūt todėl visada žavėjausi geografija ir galėdavau praleisti valandų valandas skaitant apie įvairias šalis, žiūrint dokumentiką apie keliautojus ir gamtą, žaidžiant geografinius stalo žaidimus“.

Ar atsimeni pirmąją savo kelionę?

Pačios pirmosios savo kelionės neprisimenu, tačiau žinau, kad su šeima važiavome į Lenkiją, kai man buvo keleri metai. Tuomet buvau per maža, jog kažką atsiminčiau, tačiau iki šiol puikiai prisimenu pirmąją savo solo kelionę.

Susiruošiau į Afriką, Tanzaniją. Čia tris mėnesius savanoriavau ir keliavau. Labai retai pradedantys keliauti savarankiškai pasirenka tokias šalis. Dabar dažnai pamąstau: nemanau, kad rinkčiausi ir kam nors rekomenduočiau per pirmąją solo kelionę vykti į Tanzaniją. Nežinau, iš kur manyje buvo tiek drąsos. Tačiau neneigsiu, kad toks pasirinkimas labai stipriai užgrūdino, daug ko išmokė ir puikiai paruošė kitoms kelionėms.

Kada supratai, kad nori išbandyti save savarankiškoje kelionėje?

Ilgą laiką gyvenau Danijoje, ten mokiausi ir dirbau, tačiau visuomet norėjau leistis į kelionę ilgesniam laikui. Šį norą vis atidėliodavau, pritrūkdavau drąsos, teisindavausi, kad laukia mokslai, naujai gautas darbas, paaukštinimas ir t.t.

Visiems atrodė, kad išprotėjau. Bet tada sakiau tai, ką ir sakau dabar: išprotėję yra tik tie, kurie nebando išpildyti savo svajonių.

Laikui bėgant pradėjau savęs klausti, kodėl švaistau brangiausią dalyką – laiką. Gyvenau šalyje, kuri man nepatinka, dariau dalykus, kurie man ne prie širdies, bendravau su žmonėmis, su kuriais man buvo „ne pakeliui“. Vieną dieną supratau, kad arba dabar, arba tikriausiai niekada. Sekančią dieną parašiau pareiškimą, kad išeinu iš darbo, o už mėnesio išvažiavau. Nuo tos minutės nė karto nesigailėjau savo sprendimo.

Sunkiausia buvo atlaikyti spaudimą: iš draugų, artimųjų, net ir iš kolegų darbe, kurie vis bandė perkalbėti, klausinėjo įvairiausių detalių.

Karolina Dabašinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Karolina Dabašinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Sukurti internetinę svetainę ir socialinių tinklų paskyrą „Map the Matches“ taip pat buvo svajonių dalis?

Savo kelionių istorijomis pradėjau dalintis dar 2012-aisiais, kuomet 3 mėnesius buvau apsistojusi Tanzanijoje. Dėl šios kelionės labiausiai jaudinosi abi mano močiutės, tad norėdama jas nuraminti pradėjau detaliai dalintis savo veikla, nuotykiais bei istorijomis. Taip gimė idėja rašyti, kuri vėliau virto ne tik pomėgiu.

Taip pat, dar vaikystėje pradėjau kolekcionuoti degtukų dėžutes. Degtukų dėžučių kolekcija didėjo, o kadangi jau nuo mažens keliaudavau su tėvais, ilgėjo ir aplankytų šalių sąrašas. Tyliai pradėjau svajoti apie Gineso rekordą – šiuo metu turiu virš 6000 degtukų dėžučių iš beveik 100-to skirtingų šalių. Vėliau nusprendžiau savo degtukų dėžučių kolekciją įamžinti skirtingose šalyse. Taip gimė idėja ir pavadinimas sukurti tinklaraštį „Map The Matches“.

Čia virtualiai pildau savo „degtukų žemėlapį”, dalinuosi veikla, nuotykiais, rekomendacijomis bei bandau įkvėpti žmones išlipti iš savo komforto zonos ir nebijoti keliauti savarankiškai. Taip pat stengiuosi parodyti, kad nesvarbu, keliauji savarankiškai ar su kelionių agentūros pagalba, ne visos kelionės būna kaip iš atviruko viršelio.

Ilgą laiką buvai apsistojusi atokiame Laoso kaimelyje. Kaip ten atsidūrei?

Jeigu atvirai, apie vietą, kurioje teko apsigyventi, nebuvau net girdėjusi, todėl galiu sakyti, kad Laose atsidūriau visiškai atsitiktinai. Tačiau geriausi dalykai nutinka tuomet, kai mažiausiai to tikiesi!

Keliaudama po Tailandą visai atsitiktinai sutikau žmones, kurie pasiūlė prisijungti prie jų veiklos. Atokiame Laoso kaime turėjome mokyti svečių namų darbuotojas ir kaimo vaikus anglų kalbos. Buvome susitarę bandomajam laikotarpiui, tačiau visą tai užsitęsė pusę metų, per kuriuos ne tik mokėme anglų kalbos, bet ir švietėme apie aplinkos taršos padarinius, žmogaus higieną. Vietiniams padėjome statyti namus, sukūrėme kaimo ekoturizmo plėtros projektą, vėliau buvo įkurta ir ekoturizmo agentūra. Stengėmės parodyti turistams Pietinį Laosą pro vietinių gyvenimo prizmę.

Karolina Dabašinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Karolina Dabašinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Iš išsivysčiusių Europos šalių į atokų, beveik civilizacijos nepaliestą kaimelį. Ar stipriai pajutai ir išgyvenai šį kontrastą?

Gyvenimas Ban Hang Khone kaime buvo tikras iššūkis visomis prasmėmis. Ten nėra vaistinės ar gydytojo, tad kiekvieną kartą blogai pasijutus mintyse jau kraudavau lagaminą į Tailandą, nes kompetentingų gydytojų nebuvo visame Laoso regione. Beje, neretai į mano kambarį užsukdavo delno dydžio vorai, o tikimybė sutikti nuodingiausią pasaulyje gyvatę būdavo tokia pat didelė kaip sutikti šalimais gyvenantį kaimyną. Varlės tualete tapo geriausiomis draugėmis, o bendraujant su vietiniais tekdavo pasitelkti ne tik rankas ar kojas, bet ir daiktus ar iliustracijas. Buvo visko: galybė bemiegių naktų, ašarų, minčių viską mesti. Teko nugalėti save ir prisitaikyti.

Tačiau gyvendama šioje šalyje nenustojai keliauti. Kaip išsirinkdavai vis kitas lokacijas?

Anksčiau keliaudavau viena, tačiau apsigyvenusi Laose pradėjau keliauti su draugu. Kol neturėjome leidimo gyventi Laose, tekdavo kiekvieną mėnesį kirsti kurios nors valstybės sieną, kad atsinaujintume vizą. Dažnai mesdavome monetą arba tiesiog žaisdavome kortomis iš šalies. Kas laimėdavo, tas gaudavo galimybę rinktis šalį.

Keliaudami kartu neturime plano, neprisirišame prie vienos vietos, todėl dažnai nusprendžiame paskutinę minutę arba gavę kitų keliautojų ar vietinių rekomendacijas. Šiuo metu skaičiuojame jau trečią mėnesį Grenlandijoje.

Karolina Dabašinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Karolina Dabašinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Net ir kelionė į kitą miestelį reikalauja pinigų, o ką jau kalbėti apie kitą žemyną. Kaip sprendžiate finansinius klausimus?

Kai Laose duris atvėrė ekoturizmo agentūra, tai buvo beveik pagrindinis mūsų pragyvenimo šaltinis. Dabar kartu su draugu vykdome ekskursijas Grenlandijoje. Papildomai sudarinėju individualius kelionių planus turistams Azijoje, kartais konsultuoju kelionių klausimais, o mano draugas profesionaliai žaidžia pokerį.

O ko labiausiai pasiilgsti būdama svetur?

Labiausiai pasiilgstu šeimos ir lietuvių kalbos. Esu apsupta žmonių, kurie kalba angliškai, mano vaikinas nėra lietuvis, todėl ir ekskursijas vedame anglų kalba. Dėl šios priežasties visai neseniai nusprendžiau „Map The Matches“ tinklaraštį rašyti lietuvių kalba. Tokiu būdu bandau kompensuoti laiką, kurį praleidžiu kalbėdama angliškai.

Galbūt jau esi numačiusi kelionę į Lietuvą? Ar ateityje laukia kiti planai?

Po Grenlandijos planuojame atostogas Europoje. Aplankysime artimuosius, draugus bei leisimės į kelionę automobiliu. Vėliau ilgesniam laikui apsistosime Filipinuose. Norime pabėgti nuo europietiškos žiemos, tad grįžti gyventi į Lietuvą kol kas neplanuojame, bet neneigsiu, kad vis dažniau apie tai pagalvoju.

Naujausi straipsniai