Koncertuose ar festivaliuose publika labai greitai pradeda šėlti, išgirdusi garsiausius grupės „Baltasis kiras“ hitus – „Lūpytės“ ir „Saulė šviečia“. O dešimtmetį gyvuojančios grupės lyderis, meno vadovas ir pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi visi kiti, Tautvydas Paulius Augustinas AUGUSTINAS (29) dėl to tik linksmai raito šviesius ūsus.
Šventi vardai sufleruoja, kad esi praktikuojantis katalikas?
Gyvenu šalia Bernardinų bažnyčios, bet į mišias pastaruoju metu užsuku retai. Mano mama, mamos tėvai labai religingi, religija visada buvo šalia. Nesu nusiteikęs prieš, tikėjimas žmogui suteikia gerą paspirtį. Mokykloje mane labai įkvėpė kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis, kuris dirbo Šv. Jonų bažnyčioje. Iš jo sklisdavo tokia gera šiluma, kad tiesiog negalėdavai prasilenkti. Buvau įsitraukęs ir į bendruomenės veiklą, kartu su juo važinėdavome po Lietuvos vienuolijas, susitikdavome su jose gyvenančiais žmonėmis. Jo šviesumo pavyzdys man buvo labai didelė inspiracija.
Niekada nenorėjai tapti vienuoliu?
Kažkada galvojau, kad būtų žavu. Bet kaip muzikantas negalėčiau instrumento palikti nuošalyje. Taip, bažnyčiose irgi grojama, tačiau dažniau tai būna katalikiškos giesmės, o man arčiau širdies rokas, rokenrolas. Patinka meditacija, jogos praktikos – tai puikiai atpalaiduoja. Visą laiką žavėjo kalnai, suteikiantys ramybę, padedantys susitelkti, panardinantys į maldą. Tad jei sugalvočiau tapti vienuoliu, eičiau tik į kalnų vienuolyną.
Kas rūpinasi tavo įvaizdžiu – džemperiais su baltojo kiro atvaizdu, raitytais ūsais?
Jau kokius ketverius metus stilistės poziciją užima mano draugė Ieva. Ji pasako, ar tinkamai atrodau. Aišku, muzikantas scenoje gali būti apsirengęs bet kaip – daug svarbiau, kad gerai jaustųsi. Iš kitos pusės, muzikantai savotiškai formuoja stilių, nes roko muzika – tam tikras maištas, kitoniškumas. Drabužiai su kiro atvaizdu mus reprezentuoja, tad stengiamės, kai yra proga, tą simbolį atsinešti ir į sceną.
Ar seniai nešioji ūsus – jie jau tapo savotiška tavo vizitine kortele?
Nuo 22 metų, tada ir prasidėjo rimtesnis grupės skrydis. Nors mūsų tėvų karta ūsų nebemėgo, visi kruopščiai skusdavosi, aš dar spėjau į tą traukinį, prieš juos sugrąžinant iš pogrindžio hipsteriams. Dabar daug kas nešioja, tai jau nėra išskirtinis akcentas, bet man ūsai vis dar patinka. Jaunystėje buvau ir ilgus plaukus užsiauginęs, ir dredus pasidaręs, tačiau galiausiai apimdavo jausmas, kad nebepatogu. O su ūsais vis dar gerai jaučiuosi.
Kiek žinau, ypatinga ir dredų atsiradimo istorija?
2012 metais, grįždamas iš Šveicarijos Alpių, užsukau į hipių suvažiavimą „Rainbow Family Gathering“, kasmet vykstantį įvairiose pasaulio vietose. Tąkart jis buvo surengtas Slovakijoje (prieš porą metų europinis renginys vyko ir Lietuvoje). Dvi savaitės iki pilnaties visi dalyviai renkasi nurodytoje teritorijoje, o per pačią pilnatį vyksta šokiai aplink milžinišką laužą ir tvyro visiška laisvė.
Pavadinimą Baltasis Kiras įkvėpė kuprinė, kurioje laikėme lūpines armonikėles, o skandalingos firmos bankrotas kaip ir perleido pavadinimą mums.
Tada Slovakijoje, atokioje vietoje, nuostabaus grožio slėnyje, susirinko daugiau nei trys tūkstančiai žmonių. Festivalyje nėra jokios elektros, jokių scenų, aparatūros ir grupių pasirodymų tvarkaraščių, o muzika nesiliauja skambėjus. Ten sugriūva bet koks supratimas apie mums įprastus festivalius. Patiki, kad žmonės, neturėdami jokio kito tikslo, išskyrus norą atšvęsti vasaros vidurio pilnatį, atiduoda vieni kitiems viską, ką turi geriausio.
Renginys nemokamas, jame būna įkurtos meditacijų erdvės, skirtingų šalių stovyklos, vyksta įvairių praktikų mokymai. Ten stovyklavo apie šimtą lietuvių, tokių neįtikėtinų žmonių, kokių Lietuvoje net nesutinki. Festivalyje galioja dvi taisyklės. Pirmoji – „nėra jokių taisyklių“, antroji – „kasdien padaryk bent vieną gerą dalyką dėl bendruomenės“.
Užsukau galvodamas pabūti tris dienas – išvykau po trijų savaičių, bet tik todėl, kad turėjau koncertą Lietuvoje. Susipažinau su tiek daug nuostabiai muzikuojančių žmonių, kad jei ne „Baltasis kiras“, ko gero, būčiau sėdęs su jais į autobusiuką ir išvažiavęs kartu į Pietus. Iš to suvažiavimo grįžau į Lietuvą su natūraliai susivėlusiais dredais, nes gyvendami gamtoje dėl ekologiškų sumetimų visai negalėjome naudotis šampūnu – upelyje prausdavomės pelenais. Nuostabi patirtis, kuri pakeitė mano pasaulėžiūrą.
Gal ir nusibodo kartoti, bet ne visi žino, kad grupė „Baltasis Kiras“ atsirado nusikopijavus įmonės, kuri siuvo lietuviškas kuprines, pavadinimą. Firma bankrutavo, nes, kaip sakėte, buhalterė vogė pinigus. Ir apie tai sugebėjote parašyti kantri stiliaus dainą „Soltleiksitis“? Čia toks naujas dainuojamosios dokumentikos žanras?
Pavadinimą įkvėpė kuprinė, kurioje laikėme lūpines armonikėles, o skandalingos firmos bankrotas kaip ir perleido pavadinimą mums. Kai tik pradėjome muzikuoti, grojome akustiniais instrumentais – gitara, smuiku, perkusiniais, bandža ir kontrabosu. Pusiau juokais išsikėlėme tikslą per 20 metų patekti į „Visagino Country“ festivalį. Per dešimt metų nepavyko, Virgis nekviečia, nors daugelyje kitų festivalių – didesnių ir mažesnių – jau esame koncertavę. Šiais laikais kantri muzika visai kitokia, moderni – Lietuvai tokios reikia, turime planų įrašyti šio stiliaus kūrinių, kad pagaliau atkreiptume į save Visagino dėmesį. Aišku, mūsų širdyse labiau skamba rokenrolo melodijos, tačiau iš esmės visi muzikos žanrai svarbūs ir reikalingi, jei teikia gerų emocijų.
Mūsų kūryboje yra šiek tiek dokumentavimo, rašome dainas apie svarbius reiškinius ir asmenybes. Pavyzdžiui, antrojo albumo „Amerika“ viršelyje kunigaikščio Vildaugo – Stasio Urniežiaus – nuotrauka. Jis įkvėpė mus sukurti šį albumą, kai buvome dar niekam nežinomas kolektyvas. Stasys dažnai Pilies gatvėje prisijungdavo rėkdamas „Amerika, Amerika!“
Grupė „Baltasis Kiras“ – tai esi tu, paskui visi kiti. Vienur rašo, kad septyniolika, kitur – kad dvidešimt septyni nuolat besikeičiantys muzikantai. Kiek narių turite iš tikrųjų?
Jų skaičius nepastovus, kaip ir skirtingas įsitraukimo į šią veiklą lygis. Vieni labai intensyviai groja, kiti mažiau, treti – labiau garbės svečiai, tarkime, Laurynas Šarkinas, jį kviečiame dėl ypatingų koncertų. Kartais groju aš vienas, dažniau grojame rokenrolo sudėties – keturiese, taip pat turime festivaliams skirtą orkestrinį variantą su dūdomis ir perkusiniais instrumentais.
Orientuojamės pagal renginio koncepciją ir technines galimybes. Ypač vasarą stengiuosi rotuoti muzikantus, nes pastebėjau: kai būna daug koncertų, žmonės pavargsta ir groja ne visa jėga. Rotuojant atsiranda galimybė išlaikyti muzikinį tempą. Čia kaip paukščiai – kai skrenda V forma, jie keičiasi tarpusavyje ir juda tolyn. Taip susiklostė, kad „Baltasis kiras“ jungia didelį būrį žmonių.
Ar neatsiranda tuomet grupėje tam tikra vidinė konkurencija?
Buvo panašių variantų, todėl man, kaip frontmenui, vokalistui, kartais tenka priimti tam tikrus sprendimus ir sugrąžinti pusiausvyrą. Kiekviena žmonių grupė turi savo suformuotus saugiklius ir vertybes, pagal kurias vyksta bendravimas ir bendra veikla. Sąmoningai ieškau būdų, kaip galėtume geriausiai funkcionuoti kaip muzikos grupė.
Vilniaus universitete esu baigęs sociologijos studijas, todėl „Baltasis Kiras“ man visada buvo ir tam tikras socialinis eksperimentas. Kolektyve turi tvyroti gera kūrybinė atmosfera, tada jis skrenda. Pasitaiko žmonių, kurie tos atmosferos nejaučia, nepuoselėja, kartais pradeda jai kenkti, tokius narius grupė natūraliai išstumia. Aišku, garbė ir atsakomybė dažniausiai tenka lyderiui, tai yra žiauriai sunku ir nemalonu, gerai, kad nedažnai pasitaiko.
Nelengva būti direktoriumi?
Nelengva, tačiau beprotiškai įdomu. Tie, kas randa savo vietą šioje komandoje, tampa nepakeičiama „Baltojo Kiro“ dalimi. Kam ne pakeliui, skrenda kitur, paskui vėl atskrenda, jeigu norisi. Mūsų grupė – toks organiškas darinys, dėl to randame išeitį iš tam tikrų situacijų: kai kas nors negali tą dieną dalyvauti renginyje, jį pakeičia kitas grupės narys.
Aš grojau visuose koncertuose, mūsų gitaristas Tomukas yra praleidęs tik keletą dėl labai rimtų priežasčių. Vadovėliuose rašo, kad muzikos grupėje turi būti bent du žmonės, kurie sudaro branduolį. Jie aplink save lipdo visus kitus, o šie keičia grupės spalvą ir nuotaiką. Sutelkti skirtingus muzikantus man, kaip „direktoriui“, yra smagus kūrybinis iššūkis.
Kokias išvadas padarėte – kaip nemenkai grupei žmonių sugyventi be intrigų, pavydo ir tarpusavio konkurencijos?
Svarbiausia, kad visi būtų motyvuoti ir sutelkti. Kad visiems rūpėtų muzika, kurią atliekame. Jeigu tai tampa tiesiog darbu ar atsiranda kiti svarbūs dalykai – šeima, vaikai, mašinos, tai pradeda tarsi trukdyti nuoširdžiai įsitraukti. Dar svarbu, kad būtų gera emocija, nebūtų kokių nors pasistumdymų tarpusavyje. Todėl grupėje ilgiau ir užsilieka tie, kurie skleidžia geras emocijas, randa laiko ir kolektyvui, ir asmeniniams pasiekimams.
Prieš dešimtmetį groti pradėjote kaip gatvės muzikantai?
Sugalvojome, kad reikia išlįsti iš rūsio ir išeiti į gatvę, kai mūsų būgnininkas pradėjo nebevaikščioti į repeticijas. Nusprendėme, kad užteks sėdėti ir laukti, kol jis ateis. Pasiėmėme akustinius instrumentus ir pradėjome groti prie įvairių kultūros paminklų: Liudo Giros – priešais Švietimo ir mokslo ministeriją, Salomėjos Nėries, Mickevičiaus, grojom prie Nacionalinio dramos teatro, taip pat Pilies gatvėje. Buvo šilta vasara, geras oras, taip improvizuodami ir sukūrėme pirmąjį albumą „Su geltonu snapeliu“.
Pinigų iš praeivių prašydavote?
Nebuvome tie, kurie vaikšto su kepuryte. Futliarai vis tiek šalia mėtydavosi – atsirasdavo žmonių, kurie kiek nors įmesdavo. Ypač turistai. Kartą vieni paliko 50 litų, kas tais laikais buvo dideli pinigai. Niekada negrodavome dėl pinigų, bet jeigu prikrisdavo, eidavome už juos pavalgyti. Mes tiesiog gerai leisdavome laiką su draugais muzikuodami ir keliaudami per Vilniaus senamiesčio gatves.
Pradėjote gatvėje, o dabar „YouTube“ svetainėje peržiūras skaičiuojate tūkstančiais; populiariausia daina jau perklausyta daugiau nei 800 tūkstančių kartų...
Kai pradėjome groti, socialiniai tinklai dar nebuvo tokie reikšmingi ir taip pažengę, apie mus žinojo tik draugai ir bendraamžiai. Dabar mūsų muzikos klausosi kur kas daugiau žmonių. Ypač pastaraisiais metais intensyviai koncertuojame visoje Lietuvoje, festivaliuose, miestų šventėse, pradėjo kviesti ir televizijų projektai, mūsų muzika skamba lietuviškų filmų garso takeliuose, Kaune sugrojome „Žalgirio“ arenoje, Vilniuje – per Kalėdų eglutės įžiebimą Katedros aikštėje.
Mūsų muzika praskrido ir buvo pastebėta. Dabar gaunu pasiūlymų atvykti į mokyklas, gimnazijas, universitetus kaip jau šiek tiek pasiekęs žmogus ir pakalbėti apie savo kelią. Grojame, kad kiti atsipalaiduotų, atsigautų, būtų įkvėpti mūsų skrydžio. Stengiamės, kad pirmiausia mums patiems patiktų ir būtų smagu. O jei tau smagu, ir žmonės tai jaučia.
Apie ką pasakoji susitikimuose su jaunimu?
Bandau nuraminti moksleivius, kad mokykla – dar nėra visas pasaulis, kaip dažnai atrodo jaunam žmogui. Kad tai yra labai įdomus, ganėtinai trumpas laikas kaupti žinias. Kai aš mokiausi, man atrodė, kad gyvenimas apsiriboja mokyklos sienomis, už jų nieko per daug ir nevyksta. Tau atrodo, kad visada taip ir bus, kad iš tavęs visą laiką kas nors reikalaus, kam nors visada labai rūpės tavo pasiekimai. Universitete supranti, kad niekam neįdomu, kiek išmoksi, – tai tik tavo reikalas. Bet pamažu atsiveria naujas pasaulis, staiga atsiduri tarp suaugusių žmonių ir viską tenka susikurti pačiam.
Moksleiviams bandau paaiškinti, kad dabar yra tas laikas, kai turi kiek įmanoma labiau ieškoti savęs, gerti žinias tarsi kempinės, kuo geriau išlaikyti egzaminus, kad vėliau turėtų didesnį pasirinkimą toliau ieškoti savęs.
Gabiems moksleiviams sakau nebijoti išvažiuoti į užsienį ir gauti aukštesnio lygio išsilavinimą, kad vėliau grįžus čia būtų lengviau kurti Lietuvos ateitį. Iš tikrųjų tik tėvams, draugams ir kitiems artimiesiems rūpi, kaip tau sekasi. Visi kiti rūpinasi savo reikalais. Jei ne muzika, man būtų labai sunku šitame krašte rasti tokią erdvę, kur būtų jauku, gera, kur jausčiausi reikalingas ir laiką leisčiau prasmingai. Man atrodo, kiekvieno žmogaus užduotis – kuo labiau augti pačiam, kad paskui galėtum auginti kitus.
