Brazilės lūpose... portugališkas fado? San Paule (Brazilija) gimusi šarmingoji dainininkė Marija Emilija pasuko netradiciniu muzikinės karjeros keliu. Užuot dainavusi kaitrią brazilišką sambą, širdį virpina portugališku fado.
„Casa de fado“ – pirmasis atlikėjos albumas, kurį ji ir jai akomponuojanti gitaristų trijulė pristatys turo Lietuvoje metu.
Marija Emilija, ką esi girdėjusi apie Lietuvą?
Deja, nelabai daug. Man tai visiška terra incognita. Žinau tik tiek, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius ir kad jūsų siena driekiasi palei šiaurrytinę Lenkiją. Bet, neabejoju, jog keliaudama iš sostinės link pajūrio ir atgal, būsiu labiau pasikausčiusi, nei dabar. (Šypsosi)
Gimei Brazilijoje, paauglystėje atsidūrei Šiaurės Portugalijoje ir galiausiai pradėjai dainuoti fado Lisabonoje. Kokia marga gyvenimo istorija!
Už šią gyvenimo istoriją esu dėkinga tėčiui. Vieną dieną tėtis sulaukė iš Portugalijos pasiūlymo dirbti marmuro fabrike. Mano tėtis yra puikus marmuro pramonės specialistas, nors daugelis mano, kad jis – portugališkos gitaros meistras. Tais laikais gyvenimas Brazilijoje nebuvo rožėmis klotas, net gatvėse negalėjai jaustis saugus. Gyvenome San Paule, milžiniškame mieste su daugybe socialinių problemų. Taigi man buvo apie 10 metų, kai, ieškodami geresnio gyvenimo, su tėčiu iškeliavome į Portugaliją. Po kelerių metų tėtį pakvietė pagroti gitara viename Lisabonos fado namų. Tuo metu ir pati pradėjau dainuoti Bairro-Alto. (Past. vienas seniausių Lisabonos rajonų, šarmingasis bohemos ir naktinio gyvenimo centras)
Ar fado atradai tik apsigyvenusi Lisabonoje?
Ne. Išties, fado atėjo į mano gyvenimą dar Brazilijoje. Tėtis mane imdavo kartu į portugalų bendruomenės šventes, o taip pat ir portugalų restoranuose nuolat skambėdavo tradicinės dainos. Žinoma, profesionalus ryšys su šiuo muzikos žanru užsimezgė tik Lisabonoje.
Kiek tau tada buvo metų?
Kai man buvo dvylika ar trylika metų, pradėjau dainuoti restorane. Restorane, kur dirbo tėtis. Vieną kartą jis mane užtiko iš jo vagiant pinigus cigaretėms. Taigi man nieko kita neliko, kaip pačiai užsidirbti savo paaugliškoms išdaigoms. Tėtis tarė: „Tabakas yra prabanga! Rūko tas, kas turi pinigų. Jei nori rūkyt, rūkyk... Bet privalai tam pati užsidirbti!“ Jis man pasiūlė išmokti dešimt fado dainų. Po savaitės prasidėjo mano karjera fado namuose. (Juokiasi)
Kuo tave labiausiai apžavėjo fado?
Būsiu sąžininga. Klausytis fado eidavau ne dėl muzikos, bet dėl… maisto. Tų tradicinių portugališkų gardumynų, kurių restoranuose visada prisiragaudavau į valias.
Kadangi gimei Brazilijoje, kuo braziliškas mentalitetas praturtino tavąjį fado?
Manau, kad linksmumu ir pozityvumu. Net jeigu ir nesiseka, visada susitelkiu į teigiamus dalykus. Tiesą sakant, kai kurios mano dainos turi to braziliško „cukrinio“ prieskonio. Bet, manau, nepakankamai ilgai gyvenau Brazilijoje, kad mano fado skambėtų „braziliškai“.
Gal šoki sambą?
Deja, turiu nuvilti: sambos nei šoku, nei dainuoju. Padainuoju vieną kitą brazilišką dainą, bet mane girdi tik namų sienos. Tačiau niekada negali žinoti, gal vieną dieną ir Mariją Emiliją išgirsite atliekant sambą!
Ar galėtumei palyginti fado su… Rio de Žaneiro karnavalu?
Ir fado, ir sambą dainuojame visa širdimi ir siela. Man šie abu portugalų ir brazilų muzikos žanrai vienodai stiprūs. Juk ir temperamentingoji samba, ir ilgesingasis fado aprėpia visą margą jausmų paletę!
Studijavai psichologiją, kurią greitai išmainei į muzikinę karjerą. Ar galima išvesti paralelių tarp muzikos ir psichoterapijos gydomųjų galių?
Muzika, be abejonės, gydo, bet fado aš pirmiausia sieju su savo gera dvasine savijauta. Fado – mano vaistas Nr. 1 nuo dienos negandų. Apskritai, norėdama sustiprinti džiaugsmą, kai kažkas pavyksta, dainuoju fado, norėdama numušti įtampą, kai kažkas nesiklosto, dainuoju fado.
Šia tema atlikta daug tyrimų, todėl yra daugiau nei aišku, kad muzika geba daryti teigiamą arba neigiamą įtaką kasdienei mūsų būsenai.
Tarkime, aš neturiu nė žalio supratimo, su kuo valgomas fado. Tai… visgi kas tas fado?
Fado yra Portugalijos žmonių daina. Liudijanti gyvenimą, džiaugsmą, meilę ir liūdesį. Liūdesį iš gražiosios pusės. Kad suprastume fado, turime būti pasirengę. Pasirengę klausytis ir išgirsti širdimi. Pas mus sakoma, kad jei klausytojų akyse nesublizga ašaros, vadinasi prastas fado atlikėjas. Stengsiuosi dainuoti taip, kad iš jūsų akių išviliočiau ašarą. (juokiasi)
O ką tau pačiai reiškia fado?
Tai yra gyvenimas! Man tikra likimo dovana apdainuoti gyvenimą! Sutinku su fado legendos Amalijos Rodrigues žodžiais – „tai ne aš dainuoju fado, tai fado dainuoja mane“.
Kur semiesi įkvėpimo?
Tyloje.
Ko linki šio pokalbio skaitytojams?
Tikiuosi, kad skaitydami šį interviu, dar labiau susidomėsite Portugalijos kultūra, muzika ir užsimanysite susipažinti su „Casa de Fado” albumu. Vilniuje, Palangoje ir Panevėžyje mūsų lauks keturios nepakartojamos galimybės susitikti! Labai džiaugiuosi, kad galėsiu Jums dainuoti ir, viliuosi, kad paliesiu jūsų vidų ir kartu patirsime „saudade“. (past. „saudade“ – ilgesys arba svarbiausias fado emocinis elementas)
Melancholiškai plaukiantis, eklektiškas Marijos Emilijos fado keturias Lietuvos erdves pavers atmosferiškais Lisdabonos fado namais: Spalio 17 d. Jazz Cellar 11 Vilniuje, spalio 18 d. Panevėžyje, spalio 19 d. Palangoje, spalio 20 d. „White Piano Hall“ koncertų salėje, Vilniuje.