Atlikėja Emilija Katauskaitė: „Buvo laikas, kai medikai pas mane vyko kas antrą dieną“

Emilija Katauskaitė-Emilijana / Monikos Remeikytės ir Edvardo Blaževič / LRT nuotr.
Laima Samulė, žurnalas „Ji“
AA

Nacionalinėje „Eurovizijos“ dainų konkurso atrankoje dalyvavusi Emilija Katauskaitė, žiūrovams prisistatanti slapyvardžiu Emilijana, prisipažįsta: kelias iki konkurse pristatytos dainos „Illuminate“ buvo nelengvas – teko grumtis ne tik su koronavirusu, bet ir su panikos atakomis.

TRUMPA DOSJĖ

  • Mėgstamiausia spalva. Dangaus mėlynumo.
  • Zodiako ženklas. Jautis.
  • Žaviausia epocha. Renesansas.
  • Geriausia perskaityta knyga. K. Hosseini „Tūkstantis skaisčių saulių“.
  • Labiausiai įstrigusi daina. „Wind of Change“. 
  • Prietaras. Nusispjauti per kairį petį, kai kelią perbėga juoda katė.
  • Koks gyvūnas būčiau. Šuo.
  • Erzinanti charakterio savybė. Arogantiškumas.
  • Ko taip ir neišmokau. Neprisiimti atsakomybės už kitų žmonių jausmus.
  • Kai viskas nusibosta, aš... Noriu pabėgti.
Emilija Katauskaitė

Galima sakyti, kad Lietuvos muzikinėje padangėje esate naujokė, tačiau ne užsienyje? 

Šiek tiek padainavusi Lietuvoje, pasirašiau sutartį su viena kompanija ir keletą metų koncertavau Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Libane, kitose pasaulio šalyse. Teko dainuoti net Pusiaujo Gvinėjos Respublikos prezidento gimtadienyje ir kituose renginiuose, kur rinkdavosi tūkstančiai žiūrovų. Tie metai tikrai buvo įspūdingi. 

Kiek padirbusi, išvykau į Londoną. Ten tęsiau muzikinę karjerą ir baigiau vokalo studijas.

Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?

Galima sakyti, mane sugrąžino koronaviruso pandemija. Tuo metu studijavau ir koncertavau Londone, į Lietuvą buvau parvykusi tik atostogų. Čia būnant, pandemija smarkiai įsisiūbavo ir grįžti į Londoną nebegalėjau, nes buvo uždarytos sienos. Taigi kuriam laikui pasilikau. Nusprendžiau neforsuoti ir pasižiūrėti, kokia situacija, o vasarodama supratau, kad man Lietuvoje labai gera ir nesinori niekur išvažiuoti.

Ar pačiai koronavirusas sukėlė nemalonumų?

Buvau viena pirmųjų, sirgusių Lietuvoje. Patirtis labai nemaloni. Sirgau gana sunkiai, liga labai išvargino kūną: netekau apetito, numečiau daug svorio, buvo sunku dainuoti. Tuo metu dar ir gydytojai nebuvo iki galo išsiaiškinę, kokia tai liga ir kaip padėti, todėl buvo labai daug baimės ir nežinomybės. Kas rytą vargino klausimai: „Ar pavyks visiškai pasveikti, ar galėsiu dainuoti?“

Daugiau nei trisdešimt dienų praleidau saviizoliacijoje, o atsigauti fiziškai prireikė kelių mėnesių. Reikėjo daug kantrybės ir pastangų. Beje, prieš pat nacionalines „Eurovizijos“ atrankas vėl persirgau, tik šį kartą daug lengviau, nors pradžioje buvo nerimo. 

Emilija Katauskaitė-Emilijana / Edvardo Blaževič / LRT nuotr.

Esate pasakojusi, kad kenčiate nuo panikos atakų... 

Pirmą kartą su panikos atakomis ir nerimu susidūriau maždaug prieš dešimt metų, iš Tauragės atvažiavusi studijuoti į Vilnių. Jos kirto staiga ir labai stipriai. Pasitaikydavo net kelis kartus per dieną.

Man trūkdavo oro, labai pakildavo kraujospūdis, negalėdavau pajudėti. Dažnai taip išsigąsdavau, kad kviesdavausi greitąją. Buvo laikas, kai medikai pas mane atvykdavo kas antrą dieną. Suleisdavo raminamųjų ir išvažiuodavo. Ilgiau taip gyventi negalėjau ir nusprendžiau ieškoti profesionalios pagalbos.

Psichoterapeutė man išaiškino, koks tai sutrikimas ir kaip jį suvaldyti. Panikos atakos yra visam gyvenimui. Tai reiškia, kad bet kada, patiriant daugiau streso, jos gali atsinaujinti. Pandemijos pradžioje panikos atakos ir sugrįžo, nors daug metų jau nebepasikartodavo. 

Kaip jos veikia jūsų asmeninį gyvenimą ir kūrybą?

Būna, kad atsiranda socialinė baimė, nesinori eiti į viešumą. Panikos ataką esu patyrusi ir scenoje. Paskui ilgą laiką bijojau į ją sugrįžti, nerimavau, kad nemalonūs pojūčiai pasikartos.

Kad šis sutrikimas kuo mažiau veiktų mano gyvenimą, ieškojau ir gerų specialistų, ir būdų, kurie padėtų susitvarkyti. Pastarųjų dabar žinau daugybę ir labai efektyvių. Šios žinios labai pravertė, nes prieš nacionalines „Eurovizijos“ atrankas vėl buvo labai daug streso, nerimo, nemigos.

Paskutinę dieną susiėmiau ir padariau viską, ką reikėjo, tačiau teko panaudoti daug vidinių resursų ir laiko patikrintų metodų. Pavyzdžiui, man padeda muzika.

Patvirtinate, kad ji turi gydomųjų galių?

Man asmeniškai muzika tikrai labai praverčia: ne veltui sakoma, kad ji turi terapinį poveikį. Turiu specialų grojaraštį, kurį įsijungiu ištikus panikos atakai. Jis padeda man nurimti, grįžti į normalią būseną.

Ramina ir mano pačios dainavimas. Dainuodama išleidžiu užsistovėjusias emocijas, galinčias labai nemaloniai prasiveržti panikos atakomis. Muzikos kūryba taip pat išlaisvina, jaučiu, kaip kūnas palengvėja, nuskaidrėja mintys.

Emilija Katauskaitė / Justino Stacevičiaus | LRT nuotr.

Naujausią dainą įrašėte Dubajuje?

Kadangi kurį laiką gyvenau ir dainavau Dubajuje, man jis yra labai artimas. Šiame mieste sutikau daug puikių žmonių, jie tapo draugais arba kolegomis. Dubajuje iš tiesų gyvena daugybė talentingų žmonių iš viso pasaulio.

Užpernai gavau pasiūlymą atvykti koncertuoti Naujų metų sutiktuvėse. Tuo metu Lietuvoje buvo labai sudėtinga situacija dėl COVID-19, todėl išvykusi nusprendžiau pasilikti ilgėliau. Porą mėnesių koncertavau, bendradarbiavau su kompozitoriumi ir dainų autoriumi bulgaru. Dirbant su kitais kūriniais, kilo mintis parašyti eurovizinę dainą. Taip gimė „Illuminate“.

Kaip jaučiatės po debiuto „Eurovizijos“ atrankose?

Buvo labai įdomi patirtis. Įgyvendinau ilgai lauktą svajonę. Kai buvau maža mergaitė, kasmet su visa šeima žiūrėdavau „Euroviziją“ ir jos atrankas, svajodavau ir aš kada nors ten atsidurti. Ta diena pagaliau išaušo (šypsosi).

Norėjau atrankose dalyvauti ir anksčiau, tačiau jaučiausi nepakankamai tvirtai. Gerai, kad nepaskubėjau, nes tai tikrai nėra lengva. Žiūrovai mato tik tris minutes, tačiau už jų slepiasi daug darbo, laiko, kūrybos. Labai smagi patirtis, tačiau kartu su ja keliauja ir nerimas, stresas, atsakomybė. Man tai buvo pirmas kartas, todėl ir jaudulio patyriau daugiau.

Lietuvos muzikinėje padangėje daugybė žvaigždžių. Kaip jus veikia konkurencija?

Priklauso nuo gyvenimo etapo, kaip jaučiuosi viduje. Anksčiau trūko pasitikėjimo savimi. Žiūrėdavau į kitus atlikėjus ir galvodavau: kaip gerai dainuoja, kaip fainai sugalvojo, kodėl man nekilo tokia mintis ir pan.

Bėgant metams, įgyjant tiek gyvenimiškos, tiek profesinės patirties, jaučiuosi vis tvirčiau, dingo noras lygintis su kitais. Žiūriu į muzikantus ir džiaugiuosi jų talentu, pasiekimais, nejaučiu nei pavydo, nei konkurencijos. Manau, visi esame skirtingi ir visiems užteks vietos po saule. 

Kokios charakterio savybės jums labiausiai padeda gyvenime, o kurios trukdo?

Manau, kad jautrumas ir trukdo, ir padeda. Trukdo, nes galiu būti perdėtai jautri, per aštriai reaguoti į įvairias situacijas. Kita vertus, jis leidžia viską patirti ryškiau nei kitiems.

Manau, kad dar padeda pozityvumas ir nuoširdumas, kai neturi užslėptų kėslų ir eini per gyvenimą atvira širdimi. Koją kiek pakiša išsiblaškymas. Nežinau, ar taip pasireiškia meniškoji asmenybės pusė, tačiau kartais negaliu susikoncentruoti, tenka griežtai suimti save į rankas, kad atlikčiau tai, kas reikalinga.

Emilijos Katauskaitės gyvenimo Libane akimirka / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

Per pastaruosius metus jis gerokai pasikeitė. Labai daug laiko skyriau savęs tobulinimui, sąmoningumui. Praktikuoju jogą, meditaciją, lankau įvairius užsiėmimus. Daug skaitau, leidžiu laiką gamtoje. Tai padeda atsigauti. Anksčiau galvojau, kad esu ekstravertė ir man reikia būti tarp žmonių, tačiau su metais keičiuosi. Jaučiu, kad dabar norisi daugiau laiko leisti pačiai su savimi, tyloje, gamtoje, su gera knyga ar muzika. 

Apie ką pasvajojate?

Viena didžiausių svajonių grįžus į Lietuvą yra įsitvirtinti čia muzikos srityje. Noriu atrasti savo klausytojus ir paliesti jų širdis savo muzika. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Emilija Katauskaitė (16 nuotr.)
+10
Skaitykite daugiau