Ateities architekte save įvardijanti Gabija Skučaitė: „Nebūtina išvykti į Marsą, kad suprastum gyvenimo prasmę“

Gabija Skucaite
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-07-28 18:56
Socialinių mokslų kolegijos bendraįkūrėja, „Singularity Vilnius Chapter“ skyriaus Lietuvoje steigėja bei daugelio kitų projektų įgyvendintoja Gabija Skučaitė šiandien kalba apie ateitį, kurioje ji mato išlaisvintą žmogaus potencialą. Versli moteris savo idėjomis dalinasi su visu pasauliu, jungiasi prie įvairių tarptautinių tinklų ir kartu su bendraminčiais kuria naują sistemą ateities kartoms.

Aktyviai besidominti inovatyvių technologijų bei verslo plėtra pasauliniu mastu, klaipėdietė Gabija Skučaitė teigia, kad jau nuo pat mažens buvo imli ir domėjosi verslu.

„Mokydamasi mokykloje varčiau ne vadovėlius, o ekonomikos knygas. Mane labiausiai žavėjo makroekonomika ir mikroekonomika, o būdama šešiolikos metų jau sukūriau savo pirmąjį prekinį ženklą – drabužių liniją „Olija“, – prisimena G. Skučaitė.

Esate veikli ir išradinga moteris, tačiau savęs nestatote į jokios profesijos rėmus. Visgi, prisiminusi vaikystę, kuo svajojote būti užaugusi?

Dažnai mergaitės vaikystėje svajoja apie kirpėjos ar pardavėjos profesiją. Aš jau tada buvau linkusi į kūrybines veiklas bei tokias profesijas, kurios siejosi su išradimais. Ilgą laiką norėjau būti archeologe, domėjausi ir lyg šiol domiuosi istorija. Vėliau rašiau scenarijus Holivudui ir svajojau tapti režisiere. Žinoma, buvo minčių skristi ir į kosmosą bei tapti astronaute (juokiasi). Visą laiką buvau žingeidi tiems dalykams, kurie diktuoja naujoves.

Kūryba ir laisvė – tai vienos iš Socialinių mokslų kolegijos vertybių, kuriomis gyvena ir daugelis jūsų studentų. Tačiau kokioje aplinkoje augote pati?

Augau aplinkoje, kurioje viskas buvo leidžiama, nesu girdėjusi draudimų ar barimų. Mano mama dirbo lietuvių kalbos mokytoja, tėtis – inžinieriumi. Jis buvo itin liberalių pažiūrų žmogus, todėl visada jaučiau didžiulį supratimą ir palaikymą. Niekada nebuvau ribojama, nors ir buvau vaikas: penkerių metukų, spaudžiant dideliam žiemos šalčiui, su tėčiu į žvejybą važiuodavau. Nors mama kartais jaudindavosi, tėtis žinojo, kad jo vaikas gali viską. Deja, praėjus keletui dienų po mano dešimto gimtadienio, tėvelis mirė. Tačiau išeidamas jis man paliko palikimą – norą domėtis, kurti ir įgyvendinti.

Kaip šis įvykis pakeitė jūsų gyvenimą?

Tėvelio mirtis pakeitė tiek psichologinį, tiek materialinį šeimos gyvenimą. Patyrėme didžiulę traumą, tačiau mano mama visada buvo stipri moteris, kuri atidavė visą savo šilumą mums su jaunesniu broliu.

Kadangi mamai teko vienai išlaikyti šeimą, suvokiau, kad turiu padėti jai, tad pradėjau dirbti jau trylikos metų. Įsidarbinau vasaros stovykloje, prižiūrėjau vaikus, vėliau tvarkiau biblioteką. Šešiolikos metų įkūriau savo drabužių liniją „Olija“, vėliau su mama pradėjome kurti įvairius verslus. Buvome geras tendemas: mano galvoje visada sukosi idėjos, o mama padėdavo tas idėjas realizuoti ir įgyvendinti.

Gabija Skučaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Gabija Skučaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Tai buvo laikmetis, kai sugalvoti kažką kitoniško ir drąsaus buvo sudėtinga. Iš kur semdavotės idėjų ir motyvacijos kurti vis naujus verslus?

Visada buvau aktyvistė, nepaklūstanti tradicinei sistemai. Laikiau tobulėjimą, kaip siekiamybę, todėl manęs netenkindavo tai, ką turėdavau tuo metu. Siekiau didesnio masto, potencialo bei daugiau galimybių. Motyvacija taip pat buvo vidinis veiksnys. Man nereikėjo klausytis dabar itin populiarių sėkmės istorijų ar motyvacinių kalbų, nes nuo mažens turėjau vidinę kibirkštį kurti daugiau.

Pavyzdžiui, septintoje klasėje nusprendžiau, kad reikia klasės remonto, – tikriausiai jau tada buvau linkusi kurti infrastruktūras. Sukūriau tam tikrą verslo modelį: turėjau idėją, subūriau bendraminčius tam, kad pasiektume geresnį rezultatą. Taigi, kartu su palaikančiais mano idėją ėjome per butus ir prašėme ne pinigų (kas būtų vienas lengvesnių kelių), bet atliekamų statybinių medžiagų. Prisirinkome tapetų, klijų ir savomis rankomis išklijavome klasės erdvę.

Žinoma, kitą dieną tapetai buvo atlipę iki pusės (juokiasi). Galbūt trūko įgūdžių arba klijai buvo seni, tačiau nepaisant to, kad rezultatas nebuvo pats geriausias, jau tada sukūriau verslo modelį ir, svarbiausia, neribojau savęs bei bendraamžių dėl tuometinių galimybių ar patirties trūkumo.

Sukūrėte ne vieną verslą ir projektą. Kokiais principais vadovaujatės įgyvendinama daugelį savo idėjų?

Visada balansuoju tarp idealizmo ir cinizmo. Turiu idealistinį pasaulio vaizdą, bet tuo pačiu ir sveiką suvokimą, kad pasitaiko klaidų. Daugelis verslo startuolių per metus žlunga, kadangi lieka idėjinėje stadijoje, nenumatydami sukurtos vertės grandinės ir tvaraus verslo modelio. Dažnai naujos iniciatyvos nepasiteisina, nes nėra rinkos poreikio. Turi kurti tai, ko reikia žmonėms.

Iš esmės verslo pradžia yra idėja, drąsa, ryžtas, kūryba ir mūsų dedikacija tai padaryti. Verslą gali sukurti ir be finansų, jei turi potencialą. Tam, kuris galvoja, kad verslui pradėti reikia pinigų, geriau seksis ten, kur juos moka – samdomame darbe.

Vis rečiau sutinkame jus Lietuvoje. Ar savo idėjomis šiuo metu dalinatės su užsienio rinka?

Aplinka, kurioje esi, formuoja asmenybę, todėl esu tinkluose, kurie pagrįsti kūryba. Mano gyvenimas yra patirtinio mokymosi ir eksperimentavimo mokykla, todėl kaskart sau metu vis didesnius iššūkius. Šiuo metu dalyvauju globalioje startuolių programoje ir matau, kaip mano idėjos rezonuoja su pasaulinėmis tendencijomis, o jų kol kas labiau reikia pasauliui nei Lietuvai. Mūsų šalies rinkos man nebepakanka, todėl, kaip kažkada iš Klaipėdos atvažiavau kurti verslą į sostinę, dabar turiu išvažiuoti svetur.

Tai, kad retai būnu Lietuvoje, nereiškia, kad pamirštu savo šaknis. Dalyvaudama įvairiuose projektuose ir semdamasi žinių savo šaliai duodu daugiau nei sėdėdama direktorės kėdėje. Šiemet įsteigiau pirmąjį Lietuvoje „Singularity“ universiteto (SU) (Kalifornija, JAV) skyrių „Singularity Vilnius Chapter“. Manau, kad mūsų visuomenėje, tai yra žingsnis į priekį.

Gabija Skučaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Gabija Skučaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Kokiomis idėjomis dalinatės šiandien?

Turiu nemažai idėjų, kurias šiuo metu įgyvendinu ir tokių, kurios jau stovi „eilėje“. Save įvardiju kaip ateities architektę, kadangi kuriu būtent ateities kartoms. Mano produktai yra nukreipti pakeisti tam tikrą visuomenės sampratą ir šiuolaikinės gyvensenos modelius. Siekiu iš naujo pergalvoti būdus, kaip žmonės gali mokytis per patirtį, užsidirbti pinigų būnant ne darbuotojais, bet kūrėjais.

Manau, kad daugelis visuomenės darbo, švietimo ir laiko leidimo modelių yra atgyvenę ir netinkami darniai žmogaus gyvenimo būčiai. Industrinė sistema, kuri padarė žmogų kaip įrankį, kuris atlieka tam tikras mechanines funkcijas, yra neteisinga ir apribojanti. Mano iniciatyvas apjungiantis „skliautinis“ prekės ženklas yra apie tai, kaip iškoduoti begalinę žmonijos prigimtį.

Kuriate laisvą ir kūrybišką, naujo tipo visuomenės sistemą. Kaip joje matote ateities kartas?

Turiu viziją apie žmoniją be limitų. Mano siekis išlaisvinti žmonių ribojamą potencialą, sukurti visuomenės sąveikos modelį, kuriame žmogus galės kurti, mokytis ir gyventi taip, kad maksimaliai panaudotų savo esmines duotybes. Žmonės neturi gyventi apriboti įsitikinimų ir be reikalo sukurtų limitų. Turime leisti laiką prasmingai, dirbti tai, kas mums patinka, ir, svarbiausia, mokytis su įkvėpimu, o ne dėl to, kad gautume išsilavinimą.

Aš nuo mažens ieškojau gyvenimo prasmės. Dabar suprantu, kad tik tada, kai išlaisvinsime žmogaus potencialą, galėsime iškoduoti žmonijos esmę ir tam nereikės plano B – išvykti gyventi į Marsą ar mėnulį. Įprasminti savo gyvenimą galime gyvendami Žemėje.

Naujausi straipsniai