Aštuoniasdešimtmetį švenčiantis Regimantas Adomaitis: „Kinas niekada nebuvo mano meilė...“

Legendinis kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis švenčia aštuoniasdešimtmetį / Tomo Kaunecko nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-01-31 16:58
Balta barzda, kiek susitaršę plaukai ir skvarbus, išmintingas žvilgsnis. „Kartais, prisipažinsiu, pasvajoju: kaip norėčiau dar suvaidinti karalių Lyrą, – duodamas interviu žurnalui „Žmonės. Legendos“ lyg tarp kitko ištarė aktorius Regimantas Adomaitis, kuriam sausio 31-ąją sukako aštuoniasdešimt, ir šmėsteli mintis, kad niekam kitam tas vaidmuo ir netiktų labiau nei jam.

„Matote, dabar pagaliau suprantu, ką jautė Lyras. Aš jau turiu patirties, aš žinau, ką jis norėjo pasakyti... Bet koks paradoksas: kai siela jau būna pasiruošusi gyvenimo vaidmeniui, kūnas staiga sako: „Ne, mielasis, aš jau pavargau. Užteks“, – pasakė aktorius.

Jauki svetainė nebyliai liudija, kad čia – menininkų inteligentų namai. Nuo anų laikų, kai šiame bute dar gyveno visa gausi Adomaičių šeima, niekas pernelyg nepasikeitė, bet niekam čia ir nereikia keistis. Daugybė paveikslų, baltas pianinas kampe, šeimos nuotraukos ant sienų... Amžinatilsį žmonos Eugenijos portretas. „Ir pianinas buvo jos“, – tarsteli. Pro atvirą langą į vidų plūsta rudeniška šiluma ir spalvinga Žvėryno medžių lapija: gražu lyg miške, ramu ir tylu, sakytum – kurortas, o ne sostinės centras. Aktoriui irgi patinka toji ramybė: „Nors gal kartais jos tampa per daug... Anksčiau tiek šurmulio buvo gyvenime, o dabar – tik ramu. Jau kelerius metus niekur nesifilmavau ir turbūt nebesifilmuosiu – sveikatos nebėr. Man jau nelengva atsikelti, nors kai atsikeliu, dar šiek tiek paeinu ir netgi į sodybą prie Molėtų pats mašina nuvažiuoju. Retkarčiais paskaitau scenarijus – kas nors vis atsiunčia, bet vaidinti nebekyla rankos. Gal savo jau atvaidinau...“

Ir kinas šiandien turbūt nebe toks kaip anuomet?

Turbūt jūs pati matote, kuo virto kinas. Pasitaiko vienas kitas geresnis filmas, bet retai. Vos vakare įsijungi televizorių – tuoj rodo smurtą, žudynes, šaudo, pešasi, daužo snukius... Man tai kelia nerimą. Ką ten nerimą – mano gyvenimas eina į pabaigą, jau lyg ir reikėtų į viską nusispjaut. Bet vis tiek liūdna... Nesakau, kad anksčiau kinas buvo idealus, tačiau bent jau rodyta daugiau dėmesio siužetui, istorijoms, žmogaus psichologijai. O dabar tik pykšt pykšt – ir žmogaus nebėr. Žmogaus gyvybė tapo visiškai nieko verta.

Kaip manote – kodėl? Pasaulis nuėjo keista linkme?

Kad pasaulis baigia išdurnėt – irgi faktas. Gal kinematografininkai šitame agresijos kupiname pasaulyje neberanda medžiagos, nebežino, apie ką kalbėti?.. Sielos dalykai užmiršti ir ignoruojami, eterį užpildo smurto kultas. Gal tai traukia žiūrovus, gal jiems visa tai įdomu?.. Bet menas, mano supratimu, turi kalbėti apie dvasios dalykus, o ne šaudyti visus iš eilės.

Dabar, kai aš jau senas, pastebiu, kaip jaunimas žiūri į senus žmones. Su aiškia mintimi – geriau jau jų nebūtų. Pamenate japonų filmą „Legenda apie Narajamą“: kai žmonės pasensta, vaikai juos rogėmis išveža į kalnus ir palieka. Ten krankliai jau laukia: senukai sušąla, tada paukščiai juos užkapoja. Ir viskas... Kartais pagalvoju, kad ir mūsų jaunimas senus žmones mielai išvežtų į kalnus, tik pas mus kalnų nėra... Bet dėl to turbūt ne jie kalti, o mes patys – neišmokėme pagarbos vyresniems. Nekreipėme į tai dėmesio, manėme, kad bus savaime suprantama. Daug kas jaunystėje atrodo lengva ir savaime suprantama. Bet ko gi aš čia burnoju kaip koks seniokas... Jūs juk klausiate apie kiną!

Kinas buvo jūsų didelė meilė?

O štai dabar jus nuvilsiu: kinas niekada nebuvo mano meilė. Man baisi ta kamera, ta skvarbi kino akis... Jis buvo antroje vietoje, o pirmoje visuomet – tik teatras. Vaikystėje apskritai nenorėjau būti aktoriumi: svajojau tapti rašytoju ir poetu. Kartą paėmiau popieriaus lapą ir iš mokyklos nudrožiau į pušynėlį – maniau, parašysiu eilėraštį. Tačiau į galvą vis lindo standartinės frazės apie traktoristus, kolūkius, siūbuojančius javus... Vis tas tarybinis auklėjimas. Taip ir neparašiau eilėraščio, ir netapau poetu. O paskui man pradėjo patikti dramos būrelis: jo vadovas buvo matematikos mokytojas, bet susipažinęs su vaidyba, net Stanislavskio pasiskaitęs. Kai kartą pradėjau aiškinti, kaip ruošiuosi skaityti eilėraštį, jis pasakė: „Stanislavskis būtent taip ir patarė.“ Teatrai anksčiau daug kur gastroliuodavo, pas mus į Pasvalį atvažiuodavo trupės iš Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus. Eidavau žiūrėti visų spektaklių – man labai patikdavo. Pamenu, ypač patiko aktorius Bronius Babkauskas: kaip jis nuostabiai vaidino Moską spektaklyje „Sukčiaus testamentas“, koks buvo linksmas!.. Deja, gyvenimą baigė liūdnai.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Kai baigus mokyklą reikėjo rinktis studijas, jūs visgi pasirinkote ne aktorystę, o fiziką?

Mokykloje fiziką mėgau, man ji sekėsi. Spręsdavau uždavinius net vasarą, per atostogas: sykį, užuot ėjęs maudytis į ežeriuką, pasiėmiau fizikos uždavinyną ir išsprendžiau nuo pirmo iki paskutinio uždavinio. Bet kai pradėjau studijuoti Vilniuje, staiga pasipylė vien matematika, formulės, ir mane taip užkniso... Sėdi sėdi paskaitoje dvi valandas, dėstytojas lentoje vis rašo formules, kita dviejų valandų paskaita – vėl formulės... Ir taip – ketverius metus. Nueidavau į teatrą, kiną, o grįžęs nerasdavau sau vietos – kodėl aš ne scenoje?.. Vaidindavau kažką vienas kambary likęs, galiausiai po ketvirto kurso nusprendžiau bent pabandyti stoti į konservatoriją.

Ką sakė tėvai?

Tėvams nesakiau. Tėvas labai nepritarė, kai vėliau sužinojo, kad įstojau į aktorinį: jis pats buvo inžinierius, vienu metu dirbo Pasvalio mokykloje ir mokė vaikus fizikos. Jiedu su mama mane labai palaikė, atsiųsdavo vargšui studentui lašinių, kartą net vištą išvirę atsiuntė: padėjau tarp langų, per ilgai palaikiau, ji pradėjo nekaip kvepėti. Bet vis tiek suvalgiau... Fizika tėvams atrodė rimtas mokslas, tačiau man ji įgriso, tad ką galėjau padaryti?.. Konservatorijoje per stojamuosius jaučiausi lyg subrendęs vyras tarp vaikų. Liepė paskaityti pasakėčią, eilėraštį, suvaidinti etiudą: visa tai dariau labai blogai, bet dėstytoja Irena Vaišytė mane kažkodėl užtarė. Vaišytė buvo kieta, net per kieta, vėliau mus labai auklėjo, prižiūrėjo kaip vaikų darželyje. Kiti dėstytojai buvo dūšios žmonės, o Vaišytė – Viešpatie, padėk... Iki šiol nesuprantu, kodėl ji nutarė mane priimti.

Gal jūs tiesiog jai pasirodėte gražus?

Nemanau. O gal... Jai, matyt, buvo įdomu priimti tą keistuolį fiziką ir pažiūrėti – išeis iš jo aktorius ar ne. Tai buvo mažytis eksperimentas. Ir aš jai dėkingas, kad priėmė, nors metai konservatorijoje buvo košmariški: nieko dorai nesugebėdavau, nieko nepadarydavau, vis kažkokia įtampa, susikaustymas, baimė... Tada baimės laikai dar nebuvo pasibaigę. Kai po karo gyvenome kaime, visko bijojome – vis laukėme, kada išveš į Sibirą, duoną džiovinome, kad prireikus turėtume bent džiūvėsių. Tėvas neturėjo didelio turto, bet turėjo išsilavinimą – Smetonos laikais baigė Kauno politechnikos mokyklą. Kol mudu su broliu dar nebuvome gimę, mama dirbo Panevėžio mėsos kombinate – tikrino mėsą, bet gimus vaikams nutarė visą laiką skirti šeimai. Tėvas gaudavo padorią algą, nes tais laikais inteligentai neblogai uždirbdavo, ir galėjo vienas išlaikyti šeimą. Taigi mes labai bijojome – bet, ačiū Dievui, mūsų neišvežė ir abu su broliu netgi galėjome baigti mokslus.

Ką veikėte tapęs išsimokslinusiu jaunuoliu, baigusiu dvi aukštąsias mokyklas?

Trys kurso draugai gavome paskyrimą į Kapsuko – dabartinės Marijampolės – teatrą ir išvažiavome dirbti. Vaišytė mus labai apraudojo, net vadino išdavikais. Gundė likti Vilniuje, įsidarbinti kur nors radijuje ar televizijoje ir laukti – atseit tuoj bus įkurtas Jaunimo teatras. Bet su teatro kūrimu vis delsė, ta idėja man atrodė neapčiuopiama, o čia pasitaikė realus pasiūlymas Kapsuke...

Jai, matyt, buvo įdomu priimti tą keistuolį fiziką ir pažiūrėti – išeis iš jo aktorius ar ne. Tai buvo mažytis eksperimentas.

Tiesa, neilgam: po pusmečio Kapsuko teatrą uždarė, bet man labai pasisekė, nes režisierius Henrikas Vancevičius pasikvietė į Kauną. Tais laikais režisieriai važinėdavo po mažesnius miestus ieškoti aktorių, ir jis kažkaip mane nusižiūrėjo. Oi, kaip man pasisekė... Vancevičius buvo vienas iš teatro dievų, jo spektakliai buvo nuostabūs, visi važiuodavo į Kauną jų žiūrėti. Menkas iš manęs tebuvo aktorius, bet spektaklyje „Altonos atsiskyrėliai“ jis man iškart skyrė pagrindinį vaidmenį.

Vadinasi, kažką jumyse įžiūrėjo!

Greičiau pajuto... Įnikau į tą pjesę visa galva, išstudijavau egzistencialistinę filosofiją, nors jokių knygų ir vadovėlių nebuvo. Per daug su tuo vaidmeniu susitapatinau, o tai negerai, pavojinga, gali blogai baigtis. Spektaklis buvo labai lankomas, turėjo didžiulį pasisekimą, ir man pradėjo duoti kitų vaidmenų: teko vaidinti ir Ibseno Borkmaną, ir Marcinkevičiaus Mindaugą, ir Mažvydą. Kai vaidindavau Mindaugą, salėje būdavo neįtikėtina tyla: publika klausydavosi kiekvieno žodžio, nes suprato, kad kalbame apie šių dienų Lietuvą. Kai Vancevičius buvo paskirtas vadovauti Vilniaus akademiniam teatrui, mane išsivežė su savimi – buvau jo mėgstamas aktorius. Tiesą sakant, jaučiausi laimingas, bet paskui pats nesukilau prieš Vancevičių. Tai dažnas reiškinys: mokiniai sukyla prieš savo mokytojus, vaikai – prieš tėvus...

Kodėl?

Štai jūs man ir pasakykit – kodėl?.. Jiems ima atrodyti, kad daugiau išmano, todėl pradeda purkštauti, nebesutikti, prieštarauti. Ir man taip atrodė. Durnas buvau, jaunas ir durnas, bet ką padarysi... Vancevičius atvedė mane į teatrą, tik jo dėka šį tą išmokau. O paskui atsirado kinas. Iš tiesų jis atsirado dar dirbant Kaune: Vytautas Žalakevičius mane pakvietė vaidinti filme „Niekas nenorėjo mirti“.

Jis pamatė jus spektaklyje?

Tokia jo asistentė Regina Vosyliūtė važiuodavo žiūrėti spektaklių ir siūlydavo artistus režisieriui. Ji ir pasiūlė mane. Jau buvau šiek tiek pramokęs vaidinti, bet kine tai negerai, ten reikia natūralaus buvimo: vis pervaidindavau, o Žalakevičius baisiai raukydavosi. Štai mano kolega Juozas Budraitis nieko nevaidindavo – ir puikiai tiko, nes buvo tikras, natūralus. Tai buvo gražus laikas: vasara, karšta, filmuodavome tai Ariogaloje prie Dubysos, tai Zervynose Dzūkijoje, gyvendavome pas žmones. Operatorius Jonas Gricius norėjo filmuoti tuomet, kai danguje nėra saulės, ir vis laukė apsiniaukusių dienų, o Zervynose lyg tyčia nuo ankstaus ryto iki vakaro saulė žeme ridinėjasi. Sėdime užvertę akis į dangų – gal koks debesėlis išlįs?.. Pamenu, turėjo filmuoti sceną, kur Tomkus mane nušauna: nuo pat ryto nervinuosi, mirti ruošiuosi, mirčiai labiausiai tiktų migla ir rūkas, o čia saulė plieskia... Teko keltis labai anksti, kol saulė dar nepatekėjusi, kad padoriai numirčiau. Tuomet labai dažnai keldavomės paryčiais, ketvirtą ryto mus jau grimuodavo. Jauni buvome, tada daug miego nereikėjo. Pakliūti į filmą apskritai buvo neįtikėtina laimė: žinojome, kad jei pateksi – šiek tiek geriau uždirbsi. Teatre alga buvo maža – šešiasdešimt rublių, užtekdavo tik kefyrui ir dar kam nors. Bet kažkaip prasimaitindavome – tada aktoriams nereikėjo jokių televizijų, jokių serialų, jokių šou.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

O kiek buvo galima uždirbti kine?

Mano sutartyje su „Niekas nenorėjo mirti“ buvo įrašyta tūkstantis rublių. Tai buvo didžiuliai pinigai: juos gavęs pasijutau turtuolis. Filmas turėjo didelį pasisekimą, paskui režisieriai iš visos Tarybų Sąjungos pradėjo mus kviesti filmuotis. Žalakevičius manęs irgi nepamiršo, vėliau kvietė į daugelį savo filmų. Ypač tikau, kai jam buvo užėjęs Lotynų Amerikos etapas: „Tas saldus žodis laisvė“, „Kentaurai“, „Visa teisybė apie Kolumbą“ – visur teko vaidinti.

Kaip judu su Žalakevičiumi sutarėte?

Niekaip. Su juo buvo neįmanoma gerai sutarti: vietoj galvos jis nešiojosi kompiuterį, lygiuotis į jį ar varžytis buvo beprasmiška. Galėdavai tik bandyti suprasti, ko iš tavęs nori, ir stengtis įvykdyti. Užtat labai susidraugavome su Vytautu Tomkumi, Donatu Banioniu, Algimantu Masiuliu, Broniumi Babkausku. Keista, ar ne – vaikystėje į Babkauską žiūrėjau kaip į Dievą, o vėliau jis tapo mano kolega. Ko tik nebūna gyvenime...

Kaip teatre reagavo, kad jūs tapote kino žvaigžde? Kolegos džiaugėsi ar žiūrėjo skeptiškai?

Tuo metu iš Kauno išvažiavau į Vilnių, keitėsi kolektyvas. Su naujais kolegomis aš, tiesą sakant, nesileidau į jokias kompanijas. Toks buvo mano nusistatymas. Kai kam rūpėjo išgertuvės ir bohemiški reikalai, o man svarbiausia buvo dirbti. Be to, ir šeimą jau turėjau.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Žmoną Eugeniją Bajorytę sutikote filmuodamasis juostoje labai simbolišku pavadinimu – „Jausmai“...

Taip... Svarbus man tapo tas filmas, nes jį kuriant ir įsimylėjome vienas kitą. Filme mums irgi nutinka meilė iš pirmo žvilgsnio, tik viskas baigiasi nekaip, o gyvenime viskas baigėsi gerai. Na, bent jau man... Eugenija buvo dainininkė ir aktorė, konservatorijoje baigė vokalo specialybę. Turėjo gražų balsą, bet nestiprų: operai toks buvo per menkas, tad ji dirbo filharmonijoje. Galėjo daug pasiekti, bet atsirado šeima, vyras, vaikai... Taip ir nedavėme jai pasireikšti.

Ne sykį esate sakęs, kad jūsų vaikus užaugino žmona, nes paties namuose vis nebūdavo.

Kur tik man neteko filmuotis... Daviausi po visą Tarybų Sąjungą, užmigdavau traukiny, prabusdavau lėktuve, dirbau su įvairiausiais režisieriais. Kasmet pristatydavau po naują premjerą teatre ir po vieną ar du filmus. Bet žvaigžde niekada nesijaučiau. Lietuvoje neįprasta rodyti dėmesį gatvėje, jei žmonės ir atpažįsta aktorių – apsimeta, kad nemato, tik pasišnabžda tarpusavyje. O Rusijoje kitaip. Pamenu, su Banioniu einame Arbato prospektu – aplink visi šaukia, rėkia „Banionis, Banionis“, moteriškės puola artyn... Matot, Banionis Rusijoje buvo tikra legenda. O mane atpažindavo tik retkarčiais: „Tai tas aktorius, kuris vaikšto su Banioniu...“

Kas pačiam labiausiai patiko iš jūsų filmų?

„Karalius Lyras“. Patiko ir filmas pagal O’Henrio apsakymus „Trestas, kuris žlugo“: ten su Nikolajumi Karačencovu vaidinome du smagius žulikėlius, labai susidraugavome. Tikrai apgailestauju, kad neseniai jis patyrė didžiulę traumą, kalba sušlubavo... O buvo puikus aktorius. Man, žinoma, patiko ir „Niekas nenorėjo mirti“: kai filmavome, vis atrodė blogai, vis save kritikavau, bet kai pažiūrėjau rezultatą – visai patiko. Gaila, kad dabar filmas labai kritikuojamas, baramas, kad neteisingai pateikė istoriją... Žinoma, neteisingai – juk buvo tarybiniai laikai! Tada sakyti teisybės išvis nebuvo galima. Net užsiminti, kad Lietuvoje vyko kažkoks pasipriešinimas raudoniesiems, nebuvo galima: tik meninė kokybė leido tikėtis, kad filmas apskritai pasieks ekranus! Žalakevičius visą gyvenimą norėjo išsiveržti į laisvę: supratęs, kad niekada negalės garsiai sakyti tiesos, griebėsi Lotynų Amerikos temos, rodė kažkokius komunistus, sėdinčius kalėjime... Tačiau niekas nesuprato, kad kaip jis norėjo parodyti Lietuvą. Po „Niekas nenorėjo mirti“ ilgai, gal dešimt metų, nieko nefilmavo: vieną scenarijų pristato – atmeta, kitą – vėl atmeta... Cenzūra. O dabar labai lengva kritikuoti...

Žalakevičių vadinate mylimiausiu režisieriumi?

Man visgi labiau patiko Arūnas Žebriūnas: jį laikau vienu geriausių Lietuvos režisierių, gal ir pačiu geriausiu. Žalakevičius turėjo labai daug ambicijų, su juo bendrauti nebuvo lengva, o Žebriūnas buvo menininkas. Kaip jis nuostabiai sukūrė „Riešutų duoną“, kaip puikiai „Velnio nuotakoje“ nufilmavo Vaivą Mainelytę – fantastika!..

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Jus jis irgi neblogai nufilmavo?

Ai, ką jau ten, aš Girdvainio vaidmeniui buvau per senas... Sakote, ne? Na, gal ir ne. Bet mano dantys jau buvo parodontozės iškraipyti: kai prasišiepdavau, atrodydavau be dantų, toks senukas... Užtat Mainelytė tiesiog žydėjo. Jeigu šitaip būtų nusifilmavusi kur nors Vakaruose ar Amerikoje, šiandien būtų pasaulinė žvaigždė. Gaila, kad ji žinoma tik Lietuvoje...

Apie save jūs taip nesakote – gaila, kad buvote žinomas tik Lietuvoje? Juk ir jums tas pats galioja.

Ne, juk aš kaimietis, ką jau ten... Kokia iš manęs žvaigždė. Nors, tiesą sakant, ne sykį teko filmuotis Vokietijoje. Pirmąkart ten išvažiavau dar tarybiniais laikais: visais aktorių reikalais užsienyje tuomet rūpinosi organizacija „Soviet Export Film“, ji ir honorarus pasiimdavo, o mums išmokėdavo tik tiek, kiek aktoriams priklausydavo pagal tarybinius normatyvus. Įtariu, kad tai būdavo maždaug dešimtadalis... Man teko nusifilmuoti trijuose filmuose, visur atlikau pagrindinius vaidmenis ir uždirbau nemažai. Vėliau, nuvertus Berlyno sieną, mane kviesdavo ir Vakarų Vokietija, bet ten jau būdavo paprasti vaidmenukai: tai koks policininkas iš Rusijos, tai kriminalistas.

Esu truputį ožys, užsispyręs, jei man nepatinka – neverčiu savęs.

Pamenu, atskridau į Miuncheną, davė scenarijų, grįžęs į viešbutį skaitau – o teksto daugybė, viskas vokiškai... Visą naktį zubrinau – nieko neišmokau. Rytą skambinu režisieriui, sakau: „Važiuoju namo, negaliu išmokti teksto, nieko nebus.“ Bet tas mane nuramino: „Nesijaudink, ateik į aikštelę, viskas bus gerai.“ Atėjau į aikštelę, žiūriu – pagrindinis aktorius Manfredas Krugas ant kiekvienos pakampės prisiklijavęs lapukų su tekstu. Kamera tų lapukų nemato, o jis paskaito – ir viskas gerai, jam nereikia atmintinai mokytis. Aš irgi taip išsisukau, užtat kokį honorarą gavau... Dešimt tūkstančių markių – įsivaizduojate? Tada Lietuvoje siautė krizė, bankai bankrutavo, teatre beveik nieko neuždirbome, todėl man tai buvo išsigelbėjimas – galėjau išgyventi ir vaikus išmaitinti.

Kartais tekdavo įkūnyti personažus, kurie visai nepanašūs į jus patį. Kaip rasti jėgų įkūnyti žmogų, kuris tau visiškai svetimas?

Aš ir nerasdavau. Jei vaidmuo svetimas, jei manęs nepaliečia, taip ir lieku šalia jo: net nesistengiu įlįsti. Esu truputį ožys, užsispyręs, jei man nepatinka – neverčiu savęs. Bet kiek vaidmenų atlikau, kurie man nepatiko... Teatre juk privalai: ateini, o lentoje parašyta, kad režisierius stato naują spektaklį ir tau skiria vaidmenį. Ne tu renkiesi, o jis: tau patinka ar ne – niekas neklausia. Jei aktoriams leisi rinktis, jie visi norės Hamleto. Tai kas vaidins kitus?..

O jūs kada nors norėjote vaidinti Hamletą?

Buvo kalba apie tai su vienu režisieriumi. Bet tai nebuvo realizuota.

Kodėl?

Nenoriu to prisiminti... Praėję laikai. Prisiminimai tam režisieriui gali būti nemalonūs, nenoriu jo skaudinti.

Ar kada nors buvo atsiradę simpatijų filmo ar spektaklio partnerei? Rodos, kartais jų tiesiog privalo būti, bet jūs toks rimtas, tvarkingas žmogus – gal nuo to išsisukote?

Ne, neišsisukau. Pavyzdžiui, Borkmaną vaidinau su Vaiva Mainelyte: neslėpsiu, ji man labai patiko. Ir vėliau būdavo, kad jausdavau partnerei simpatiją. Būdavo, kad kai kurių labai nemėgdavau, bet stengdavausi užgniaužti tą jausmą, neleisti jam pasireikšti.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Tačiau jūsų šeimai, santuokai niekada niekas negrėsė? Meniškiems žmonėms juk nėra lengva, aplink daug pagundų.

Ir mano gyvenime buvo pagundų. Be abejo... Kaip sakoma – kartais myžalas taip trenkia į galvą, kad neatsilaikai... Būdavo, kad ir sudurniuodavau. Bet mano žmona buvo nuostabi, puiki, graži, gera, vaikus labai mylėjo. O kad jos vyras retkarčiais pajusdavo pagundų, kvailai pasielgdavo – aš to neneigiu.

Ar tai buvo jos nuopelnas, kad jūsų šeima visuomet išliko graži?

Daugiausia jos. Gal kažkiek ir mano, aš irgi stengiausi, bet labai daug jos nuopelnų – tai neginčytina.

Ar ji visada jus kantriai ir maloniai išleisdavo į filmavimo aikšteles? Nebėgiojo iš paskos, netikrino, neskambindavo klausti, ką jūs ten veikiate, neliepdavo kuo greičiau važiuoti namo?

Ne... Matote, ji pati buvo aktorė – suprato, koks tai darbas, ir bandė su tuo susitaikyti. Kartą, tiesa, paskambino ir pasakė: „Kuo greičiau važiuok namo, nes tau reikia eiti pas Griškevičių.“ Petras Griškevičius buvo tuometis partijos sekretorius, jis man skyrė audienciją. Tada filmavausi Odesoje, bet greitai parskridau, nes supratau, jog kitos progos gali nebūti. Ateinu: „Labas, tai ko nori?“ Pradėjau aiškinti, kad mane žmona atsiuntė, kad gyvename nedideliame bute su trimis vaikais, kad mažoka vietos... Jis daug neklausinėdamas pasakė: „Gerai, dabar kaip tik statome namą Žvėryne, rudenį bus priduotas ir jums įteikti raktai.“ Išėjau lankstydamasis, galvojau – jis taip tik šneka, iš tikrųjų to nebus. Vėl išvažiavau į Odesą. Po kiek laiko Eugenija skambina: „Aš jau raktus turiu.“ Dabar šitas butas galbūt atrodo senamadiškas, bet tada...

Jūsų namai – labai gražūs.

Oi, kokių gražių dabar būna... Bet man čia patinka. Čia Blindžių gatvė, blindės auga, gana tylu, mašinos retai pravažiuoja. Šiuos daugiabučius statė Ministrų Tarybos užsakymu, ir kiekviename palikdavo po vieną butą žmonėms iš meno pasaulio: štai netoliese gyveno Eduardas Kaniava, gretimame name – Faustas Latėnas.

Sunku su tomis gerbėjomis: pašneki su jomis kaip žmogus, o jos kažką įsikala į galvą, pradeda fantazuoti, prisifantazuoja...

Mes be galo džiaugėmės naujuoju keturių kambarių butu, ir vietos jame jau užteko. Dabar jos net per daug – juk gyvenu tik aš ir jaunėlis sūnus Mindaugas. Jis grįžta iš darbo labai vėlai ir, žinoma, alkanas, tad stengiuosi ką nors pagaminti. Niekada gyvenime nemokėjau gaminti valgio, bet kai netekau žmonos, kai ji iškeliavo anapilin, tenka mokytis. Prisipirkau kulinarinių knygų, paskaitau, čia reikia to truputį įpilti, čia ano – ir kartais pavyksta. Kartais – ne.

Turite daug apdovanojimų, nuopelnų, kryžių. Ar jums svarbus tas pripažinimas?

Visada smagu, paglosto savimeilę, kai tave apdovanoja... Bet aš niekada į tai per daug nekreipiau dėmesio. Visokių geležiukų ir medaliukų turiu daug, bet net nežinau, kur jie sudėti.

Kurių žiūrovų meilę per gyvenimą labiau jautėte – teatro ar kino?

Kino žiūrovų tiesiog yra daugiau. Spektaklį pamato tik vienas kitas, o filmą – labai daug žmonių. Pavyzdžiui, „Niekas nenorėjo mirti“ Tarybų Sąjungoje tuo metu buvo pats žiūrimiausias filmas, visoje Rusijoje nebuvo žmogaus, kuris nebūtų jo matęs. Rusams patiko iškraipyta istorija: neva lietuviai patys su miškiniais kovoja... Laiškų gaudavau daug – žinoma, daugiausia iš moterų. Viena net iš kalėjimo parašė, ir aš kažkodėl jautriai reagavau: vaje, moteriškė iš kalėjimo, jai ten turbūt labai bloga... Ir atrašiau jai. Dievulėliau, geriau būčiau to nedaręs! Kad pasipylė laiškai: „Aš tave myliu, aš išeisiu iš kalėjimo ir iškart pas tave atvažiuosiu...“ Vis galvojau: Dieve, ką reikės daryti, kai ji atvažiuos?.. Kur aš žmoną dėsiu? Ir nieko jai neberašiau.

Ir ji neatvažiavo?

Ne. Praėjo daug metų, o ji taip ir neatvažiavo... Tiesa, buvo ir atvažiavusių. Pamenu, kai su Juozu filmavomės Lazdijuose – juostoje „Sadūto tūto“, atvažiavo iš Rusijos tokia moteriškė. Miestelyje išsinuomojo butą ir pradėjo mus persekioti.

Kurio iš jūsų jai labiau reikėjo? Ar iškart abiejų?

Na, Budraičio tikriausiai. Abu su Juozu nuo jos bėgdavome, slėpdavomės, visko būdavo... Sunku su tomis gerbėjomis: pašneki su jomis kaip žmogus, o jos kažką įsikala į galvą, pradeda fantazuoti, prisifantazuoja...

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

O dovanų gaudavote?

Sykį Kirove vaidinau iš fronto grįžusį kareivį – daug dovanų ten gavau per premjerą. Kirove yra molinių lėlyčių fabrikas, tai tų lėlyčių man prinešė daugybę. Šį kardą, kuris kabo ant sienos, padovanojo Vilniuje: tąkart kažkas rinko inteligentiškiausią Lietuvos vyrą – ir nieko kito nerado, tik mane. Inteligentiškiausiai moteriškei padovanojo „Nijolės“ salono kailinius, aš pavydėjau – galvojau, geriau ir man būtų kailinius dovanoję, o ne kardą... Rusijoje dovanojo laikrodį, inkrustuotą į medžio gabalą – primityvus daiktas, bet dovana – tai negi išmesi? Kaip ir paveikslai šiame kambaryje: jie ne todėl čia kabo, kad labai vertingi, o todėl, kad – dovanos.

Šeimos fotografijose – visi jūsų anūkai?

Neseniai pas mane buvo atvažiavęs sūnus Gediminas su šeima. Jis vedęs anglę, su žmona gyvena Londone ir turi mergytę, labai gražią – Klarisę. Labai faina mergytė, tik gaila, kad aš su ja nesusikalbu. Ji moka tik keletą lietuviškų žodžių: „skanu“, „labas“, „labanakt“... O šiaip čiauška angliškai.

Pastarąjį filmą, kuriame vaidino Gediminas, matėte?

Džeimsą Bondą? Mačiau... Gerai, kad jį ten pakvietė, žinoma: tegu ir mažiukas vaidmuo, bet vis tiek gerai. Žiūrėk, pasuko tėvo pėdomis. O kas galėjo pagalvoti...

Naujausi straipsniai