Aštuonias dienas žygiavęs Alkas Paltarokas: „Jei reikėtų, galėčiau nueiti ir daugiau“

Akimirka iš Alko Paltaroko žygio/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-04-15 17:01
„Kiekviena žygio diena – tarsi atskira istorija“, – patirtomis emocijomis vis dar gyvena legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago takais vienas aštuonias dienas žygiavęs Lietuvos istorijos entuziastas, verslininkas Alkas Paltarokas (41).

Žygį pradėjęs Dzūkijoje, Alytaus rajone esančioje Kalesninkų miško vadavietėje, po aštuonių dienų, vieškeliais, per miškus ir laukus nuėjęs daugiau kaip du šimtus penkiasdešimt kilometrų, Alkas žygį baigė Radviliškio rajone. Jis atkartojo 1948 metų pabaigoje prasidėjusią partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago bei jo bendražygių kelionę per Lietuvą į Minaičius, kur 1949-ųjų vasario 16-ąją visos Lietuvos apygardų partizanų vadai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaraciją.

„Planavau aplankyti vietas, kur Vanagas buvo pastebėtas ar kurias mini savo prisiminimuose. Tačiau visų jo stotelių, bunkerių atsekti neįmanoma – per septyniasdešimt metų Lietuva smarkiai pasikeitė, –pabrėžia. – Iš esmės žygį pakartoti pavyko, nors toli gražu nebuvo iš tiesų partizaniškas. Greičiau tai – sportinė jo replika. Šių dienų gyvenimo ir keliavimo sąlygų neįmanoma sulyginti su 1948–1949 metų, kai negalėjai saugiai keliauti, nes į nugarą alsavo mirtis.“

Jis įsitikino, kad dabar eiti vienam saugu bet kuriuo paros metu. „Lietuvoje daug gerų žmonių, – džiaugiasi. – Per tas dienas sustojo gal penkiolika automobilių, visi klausdavo, kur einu, ir primygtinai siūlydavosi pavežti. Kai Pietų Lietuvoje išgirsdavo, kad į Žemaitiją, sakydavo, nejuokauk, sėsk, pavešime! Mačiau ir daug šypsenų: ne visi suprato, kodėl tai darau.“

Akimirka iš Alko Paltaroko žygio/Asmeninio archyvo nuotr.
Akimirka iš Alko Paltaroko žygio/Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai kas nors klausia, kiek tam žygiui rengiausi, atsakiau, kad nuo 1991 metų, kai tapau skautu“, –juokiasi Alkas. Kodėl mintis eiti subrendo dabar? Jis mano, kad susidėjo daugybė priežasčių, įtakos turėjo jubiliejinės šalies datos ir šių dienų aktualijos. O galutinis sprendimas subrendo, kai pats pradėjo dalyvauti rimtesniuose žygiuose. Vienas iš jų – naktinis snieguotą sausį – vyko Pietų Lietuvoje, o vasario pradžioje su judėjimo „Partizanų Lietuva“ žmonėmis Alkas trisdešimt kilometrų per šlabdribą žygiavo takais, kur 1949-aisiais susitiko visų apygardų partizanų vadai. Tuomet suprato, kad gali įveikti ir gerokai ilgesnį, visą Vanago kelią apimantį, maršrutą. Kai savo idėją papasakojo bendraminčiams, daugelis manė, kad tai – tik pasvarstymai. Kai kas nedrįso prisijungti, nes pabūgo vėsos bei laukiančio intensyvaus ėjimo. Alkas žinojo, kad tai nebus lengvas pasivaikščiojimas. Trečią žygio dieną jis nužingsniavo keturiasdešimt septynis kilometrus. „Tiek niekada gyvenime nebuvau nuėjęs ir nemaniau, kad galiu. Tačiau kai tai padarai, supranti, kad jei reikėtų, galėtum ir daugiau, – prisipažįsta. – Kai turi valios, ryžto, pagalbininkų, motyvacijos – gali nueiti ir iki Šiaurės ašigalio.“

Akimirka iš Alko Paltaroko žygio/Asmeninio archyvo nuotr.
Akimirka iš Alko Paltaroko žygio/Asmeninio archyvo nuotr.

„Net tais laikais partizanai turėdavo daug rėmėjų. Kitaip nebūtų išgyvenę. Aš taip pat visko, ko gali prireikti kelionėje, nesinešiau. Ant pečių buvo tik dešimt–penkiolika kilogramų sverianti kuprinė su reikalingiausiais daiktais, – pasakoja. – Nors žygiavau vienas, man padėjo skautų ryšininkai – jie papildydavo atsargas, patardavo, kur galėčiau apsistoti nakvynės.“ Po dienos kelyje Alkui teko ilsėtis ir klebonijoje, vienuolyne, provincijos viešbutuke, ir po atviru dangumi. O vieną naktį praleido tikrame bunkeryje. „Pasirinkau atstatytą partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto vadavietės bunkerį Jurbarko rajone esančiame Šimkaičių miške. Ten dvejus metus jis slapstėsi, paskui buvo suimtas. Drėgname šešių kvadratinių metrų rūsyje, apšviestame kapinių žvakių, nebuvo jauku, – Alkas neslepia, kad ankštoje erdvėje jautėsi tarsi kriptoje ar kape. – Tačiau ten praleidęs naktį galiu bent kiek suprasti, ką reikėjo išgyventi partizanams, kiek jie turėjo ryžto, kokio turėjo būti stiprumo...“

Alkas neslepia, kad žygis partizanų keliais nebuvo paprastas, bet minties sustoti nekilo net tada, kai eidamas naktį stipriai susitrenkė koją. „Atsikvepi, stojiesi ir eini toliau. Kuo sunkiau, tuo geriau“, – juokiasi. Kai būdavo sunku, bandydavo save motyvuoti ir juokais, ir įvairiomis istorijomis, legendomis, prisiminimais. Einant buvo laiko daug ką apgalvoti, prisiminti tėvus, vaikystę, draugus, pagalvoti apie šalies istoriją, dabartį, savo veiklą. „Kartais pabūti vienam labai naudinga. Galva išsivalo, pamiršti kasdienę rutiną, turi laiko daug ką išanalizuoti, suvokti, dėl ko tai darai, – prisipažįsta. – Tokie išbandymai praturtintų kiekvieną.“

Naujausi straipsniai