Moterys ir Iranas yra du žodžiai, kuriuos retai perskaitysite viename sakinyje, o jei ir taip – kontekstas dažniausiai bus susijęs su moterų teisių nebuvimu, esamų teisių pažeidimais ir diskriminacija. Tačiau po viešnagės Irane aš pakeičiau nuomonę apie šalį, kuri nuolat piešiama tamsiomis spalvomis. Man ji sužibo visais mėlynos atspalviais, granatų raudonumu ir šafrano auksu. Tai šalis, kuri pavergia žmonių nuoširdumu ir pašnekesių gilumu, sufijų eilėmis ir paslaptingumu, kuriuo tenka apsigaubti vietiniams, gyvenantiems dvigubą gyvenimą.
Į Iraną vykau aplankyti Teherane tuo metu studijavusios mokyklos laikų draugės. Negalėjau niekam paaiškinti, kas mane taip sudomino, kad nusprendžiau savaitės trukmės atostogas įtempto darbo sezono metu praleisti ne gerdama kokosų vandenį prie Andamanų jūros, o šalyje, kur neturėsiu teisės net medituoti ar dainuoti. Tačiau mane kažkas lyg už šilkinio siūlo traukė į tą kraštą ir vos atvykusi supratau, kas.
Pasakų mečetės
Būtent Irane pirmą kartą įkėliau koją į mečetę ir ji buvo ypatinga. Į Imamzadeh Saleh, esančią Teherano Tajrish rajone, vieną vakarą mane nusivedė lietuvė draugė, pas kurią viešėjau. Tačiau ji nebuvo tikra, ar mes galėsime į ją patekti, mat turistai ten neįleidžiami. Sukaupusios drąsą, tiksliau, aš, nes mano bičiulė ir atrodė, ir elgėsi kaip tikra iranietė, prie durų čiupome čadras, kurios turėjo mus dengti nuo galvos iki žemės, palikdamos tik plyšelį akims. Nusiavėme batus ir žengėme vidun, bet mane sustabdė kažkieno ranka. Iranietės. Pažiūrėjusi į mane, ji tik pakraipė galvą ir pradėjo vynioti čadrą – pasirodo, aš ją ne taip užsivilkau.
Vos įžengusi į garsiąją mečetę buvau parklupdyta jos grožio. Vidus inkrustuotas veidrodžių mozaika. Imamzadeh išvertus iš farsi kalbos reiškia tiesioginį imamo palikuonį, kurio kapas ir yra saugomas mečetėje. Tikima, kad apsilankymas šioje vietoje gydo ir turi stebuklingų savybių, todėl ji yra vienas iš piligriminių musulmonų šiitų centrų.
Praleidome čia keliolika minučių, aš – praradusi amą ir akimis čiupinėdama kiekvieną detalę. Viduje tvyranti aura buvo raminanti, globojanti ir šildanti, todėl niekaip nesupratau, kodėl tokiose mečetėse besimeldžiančius musulmonus daugelis laiko priešais? Atrodė, kad čia gali lankytis tik šventieji. Tačiau ties tuo ir sustosiu, nes žinau, kad šiame nesantaikos ir terorizmo amžiuje ši tema yra pernelyg jautri, o aš per mažai išmanau, kad galėčiau teisti.
Aistra knygoms ir poezijai
Kitaip nei Pietryčių Azijos šalyse, kur gyvenu jau ketverius metus, Irane iš karto susižavėjau vietinių aistra knygoms ir poezijai. Visos kelionės metu mūsų bičiulis Soroushas deklamavo savo mėgstamiausio persų poeto mistiko Hafezo eiles. „Tu kaip žėrinti aušra, aš kaip žvakė – vos degu, / Kartą šyptelk, ir tau amžinai vergaut lieku. // Pilnas džiaugsmo ir vilties aš žiūrėjau į tave. / Išnykai man iš akių – ir užmerkiu jas. Tegu. // Kaip išdeginta širdy tavo garbanų žymė, – / Jų žibuoklių lankoje aš palaidotas miegu.
Šios eilės skamba daug romantiškiau farsi kalba, kurios aš vienintelė iš kompanijos nesupratau, tačiau Soroushas pasistengė išversti kiekvieną žodį ir vis klausinėjo, ar gerai supratau, ką norėjo pasakyti Hafezas. Būtent šio sufijaus poezijos knygų pilni knygynai. Nors nedaug kas išleista angliškai, kai kurias knygas farsi kalba norėjosi nusipirkti vien dėl jų dizaino: piešiniais išmarginti puslapiai ne tik spindėjo, bet ir kvepėjo! Taip, Irane parduodamos net kvepiančios knygos ir jos kainuoja vos keliasdešimt eurų.
Iranas – moterų šalis
Žinau, kad daugelis gali greitai pasmerkti mane dėl to, kad kalbu apie moteriškumą šalyje, kurioje moterims uždrausta važinėti dviračiu, atidengti plaukus, pažiūrėti vyrams į akis ar vilkėti atvirus drabužius. Taip pat buvau nusiteikusi ir aš – kaip jie drįsta taip žeminti moteris?! Tačiau nusileidusi Teherano oro uoste nepajutau nieko panašaus. Taksistas vidury nakties nuvežė mane į draugės namus, kurių adresą buvau davusi iš anksto. Užuot išleidęs mane prie adrese nurodyto namo, jis paprašė palaukti automobilyje, o pats nuėjo paskambinti į duris. Sulaukė, kol mano draugė jas atidarė, įsitikino, kad esu saugi, palydėjo į laiptinę ir atsisveikinęs užvėrė paskui save duris.
Pamenu, kaip stebėjau netoli manęs tarpmiestiniame autobuse sėdinčią iranietę. Ji nė iš tolo nepanėšėjo į moterį, kuri piešiama žiniasklaidos. Ši – ryškiai lakuotais nagais, juodais kaip naktis iš po skaros kyšančiais plaukais, su vakariniu makiažu... Elgėsi irgi ne kaip užguita, teisių neturinti musulmonė. Kaip tik tuo metu autobuso vairuotojas paleido iranietišką filmą ir jo garsumas nepatiko bendrakeleivei. Pamėginusi iš pradžių pati rasti mygtuką, kuris patildytų įrašą, ji neapsikentė ir kreipėsi į priešais sėdintį nepažįstamą vyrą, reikliai prašydama, kad jis ką nors padarytų. Vyrui teko eiti pas vairuotoją ir prašyti, kad šis pamažintų garsą. Tol, kol keleivė liko patenkinta.
Moterys gali lipti į bendrus vagonus, tačiau joks vyras nelips pas moteris. Jos sukeltų tokį skandalą, kad tektų stabdyti visą traukinį.
Važinėdama Teherano metro, visada lipdavau į vagonus, kurie skirti tik moterims, tačiau ne dėl to, kad moterims būtų draudžiama važiuoti kartu su vyrais. Pasirodo, moterys gali lipti į bendrus vagonus, tačiau joks vyras nelips pas moteris. Kodėl? Nes jos sukeltų tokį skandalą, kad tektų stabdyti visą traukinį. Specialiuose vagonuose aš, kaip moteris, jaučiausi saugi, kad joks svetimas vyras piko valandomis nesiglaustys prie manęs, nepriekabiaus, ką esu patyrusi važinėdama troleibusu Vilniuje. Moterų vagonuose mes galime atsipalaiduoti, plepėti ir žinoti, kad joks neaiškios išvaizdos vyras prie mūsų neprisikabins. Net jei gatvėje svetimas praeivis mesteltų nepadorų komentarą moteriai, ši sukeltų sąmyšį ir pasiskųstų dorovės policijai.
Slapta meilės kalba
Turbūt labiausiai man patiko tradicija ar taisyklė, pagal kurią vaikinas net negali „kabinti“ merginos, jei ši neduoda ženklo. Tai savo kailiu patyrėme su drauge Isfahane, kai du vyrukai, gyvenantys tame pačiame viešbutyje, per pusryčius mėgino mus merginti.
Iš pradžių aš į juos visai nekreipiau dėmesio, tačiau netrukus draugė nusijuokė ir pašnibždėjo, kad vaikinai stengiasi mus sužavėti. Nors abu buvo iraniečiai, jie staiga pradėjo kalbėti angliškai, tik, matyt, žodynas nebuvo turtingas, todėl vieninteliai žodžiai, kuriuos girdėjome, buvo apie pusryčius ir tai, kad jiems pats metas susirasti merginas.
Kadangi su bičiule į Isfahaną atvažiavome pasinerti į kultūrinius patyrimus, naujos pažintys į mūsų planą neįėjo. Laimei, tol, kol mes į juos nepažvelgiame, esame saugios, nes jie negali mūsų užkalbinti. Teliko pakilti nuo stalo ir nudelbus akis, kaip ir dera doroms merginoms, praeiti pro šalį. Triukas suveikė ir vaikinai paliko mus ramybėje.
„Tarofai“ – kas tai?
„Tarofas“ – tai mandagus pasiūlymas su mintimi, kad atsisakysite. Tai yra iraniečių kultūros pagrindas, tiesa, jį man sunkiai sekėsi perprasti.
Didžiausias skirtumas, kurį pajutau savo kailiu, buvo bendravimas tarp žmonių nuolat vartojant „tarofus“. „Tarofas“ – tai mandagus pasiūlymas su mintimi, kad atsisakysite. Skamba šiek tiek absurdiškai, tiesa? Tačiau tai yra iraniečių kultūros pagrindas, tiesa, jį man sunkiai sekėsi perprasti.
Pasirodo, kai bičiulis tau pasiūlo, pavyzdžiui, paragauti šviežių granatų, turi mandagiai padėkoti ir atsisakyti. Kai pasiūlo antrą kartą – pasielgti taip pat. Tik po trečio ar ketvirto karto, jei tiek siūlo, gali priimti pasiūlymą. Pirmus kelis kartus viskas daroma iš mandagumo, todėl jei sulauksite kvietimo pasisvečiuoti, iš pradžių mandagiai atsisakinėkite, nepamiršdami padėkoti, ir tik paskui sutikite. Jei vietinis siūlydamas kreipiasi vos kartą, vadinasi, tai tebuvo „tarofas“. Turiu pripažinti, kad mano bičiulė idealiai atpažindavo, kur nuoširdus pasiūlymas, o kur „tarofas“, todėl pareigą atsakinėti perleidau jai.
Dvigubas gyvenimas
Kadangi turėjome vietinių draugų, galėjome pamatyti ir patirti, koks gyvenimas verda už uždarų durų. Nors vakarėliai, dainos ir šokiai čia draudžiami, patekome į uždarą klubą, kuriame tą dieną koncertavo vietinis muzikantas. Patalpa skendėjo kaljano dūmuose, nosį kuteno arbatos aromatas ir desertų saldumas. Prie stalų sėdintis jaunimas ne tik dainavo ir susikabinęs lingavo – merginos beveik nedengė savo plaukų ir elgėsi laisviau, nei yra priimtina viešumoje.
Vietinis klubas mokėjo policininkams, kad šie negirdėtų iš pusrūsio sklindančių gitaros garsų ir aistringo dainavimo. Kai mes bandėme nufilmuoti vieną iš dainų su telefonais, dainininkas staiga nutraukė pasirodymą, mandagiai paprašė nefilmuoti ir įsitikinęs, kad padėjome telefonus į šalį, vėl užtraukė už širdies griebiančią melodiją. Net nesuprantant kalbos akivaizdu, kad taip jausmingai galima dainuoti tik apie meilę.
Tačiau ne visas taisykles Irane lengva apeiti. Paskutinę dieną į oro uostą mane vežantis vaikinas prisipažino: „Tu turbūt galvoji, kad mes visi musulmonai? Aš toks nesu, bet turiu viešai sakyti, kad esu musulmonas, – kitaip negaučiau jokio darbo.“ Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi, nes nė vienas nežinome, kada ir ar įvyks čia tokių pokyčių, kai jis galės pats pasirinkti, kuo tikėti. Visgi iraniečio veidą papuošė šypsena, kai prisipažinau, kad jo šalis man padarė nepamirštamą įspūdį. Kaip ir jos žmonės.
Patarimai keliautojams
- Moterys, vilkėkite kelius siekiantį viršutinį drabužį, visada prisidenkite plaukus, jei esate viešoje vietoje ar kompanijoje, kurioje yra iraniečių vyrų. Ir venkite žiūrėti šiems į akis – tai nepadoru.
- Prieš fotografuodami apsidairykite, ar nėra ženklo, draudžiančio tai daryti. Daugelyje pagrindinių lankytinų vietų fotografuoti griežtai draudžiama.
- Viešai ir garsiai nekalbėkite apie religiją ir šalies politiką – šiomis temomis galite diskutuoti tik tarpusavyje.
- Jei išgirsite patinkančią dainą, nedainuokite ir nešokite.
- Angliškai kalbėkite lėtai ir aiškiai – didelė dalis iraniečių, ypač vyresnių, šios kalbos nemoka.
- Turėkite grynųjų pinigų, nes bankomatų šalyje nėra.
- Derėkitės, net jei esate knygyne.