Asta Stašaitytė-Masalskienė: „Vieni žmonės labai skuba išsiskirti, kiti per ilgai delsia“

Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)
Autorius: Dovilė Štuikienė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-05-09 12:43
Anksčiau ji man atrodė tokia teisinga persona, kokios net nebūna realybėje: suderinusi savo gyvenimą kaip dirigentas orkestrą – darbai, vaikai, vyras ir draugai nebuvo nuskriausti lekiančios ir visur spėjančios darboholikės dėmesiu. Televizijos laidų vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė dabar kitokia: po skyrybų prisijaukinusi naują gyvenimo etapą ir naują darbą, ji išmoko pristabdyti kasdienybės tėkmę ir pradėjo pažinti save iš naujo.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Garbės žodis, anksčiau atrodėte tikra gyvenimo pirmūnė, kuri sėdi pirmame suole, žiūri mokytojui į burną, kelia ranką ir žino visus atsakymus į klausimus...

Aš mokėjau sudaryti tokį įspūdį. Ir mokykloje mokytojus taip mausčiau – niekas gi netikėjo, kad nusirašinėju ir kad per pertraukas rūkau su bernais...

Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)
Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)

Dabar, ko gero, iš to pirmo suolo pasislinkote vidurio link?

Mokykloje sėdėdavau per vidurį arba gale, o dabar gal net sąmoningai slenkuosi arčiau pirmojo suolo, nes noriu daugiau išgirsti ir išmokti, bet kartais peršoku ir į galiorką, kur vyksta tikrasis gyvenimas.

Juk buvo įvairių etapų. Linksmasis – kai tik pradėjote karjerą Klaipėdoje. Tikra galiorka – muzikantai, kuriuos kalbinote, koncertai, vakarėliai, šėlsmas...

O taip, važiuoju į koncertą, padirbu, pavakaroju, panakvoju viešbutyje ar pas draugus, paskui grįžusi naktį montuoju filmuotą medžiagą. Buvo įdomu, nes patys televizijoje mokėmės, kaip dirbti, ir dirbome taip, kaip įsivaizdavome, kaip jautėme. Džiaugsmas, energija, entuziazmas liejosi per kraštus.

Ir kai dabar, dirbdama televizijose beveik trisdešimt metų, atsigręžiu į praeitį, pagalvoju: iš kur tada tiek drąsos turėta?

 

Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)
Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)

Tada buvo daugiau juoko nei streso, dabar – atvirkščiai.

Taigi... Viskas pagreitintai dabar. Greitai pasijuoki, greitai paliūdi ir vėl bėgi.

Neseniai jūsų gyvenimas tapo lėtesnis. Po daugelio metų, kai varėte nesustodama.

Taip varydama tikrai mėgavausi. Tada. Turiu kolegę, kuri dabar bėga kaip aš anksčiau. Žiūriu į ją, o jausmas lyg save, ankstesnę, matyčiau. Aš jai sakau: „Žinai, turėtum susimažinti darbų.“ Ji mane pertraukia: „Negaliu – jei to atsisakysiu ar ano neimsiu, bus tas ar anas!“ Aš lygiai taip pat kalbėdavau! Kai esi taip įsivaręs į kampą, nebegirdi, kas tau ką sako, – įtiki, kad gyveni taip, kaip REIKIA. Velniukas, vardu darboholikas, kuris sėdėjo mano viduje, turėdavo daugybę pasiteisinimų: kada, jei ne dabar, nes juk jaunystė; tuoj tuoj tuoj susitaupysiu butui; negaliu imti mažesnio krūvio, nes paskui būsiu iš viso nereikalinga, ir t. t. Buvau apsėsta darboholizmo, o tai labai pavojinga būsena.

Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)
Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)

Kas nors bandė jus pristabdyti?

Daugybė žmonių. Net žurnalistai, imdami interviu, su nuostaba klausdavo, kaip aš viską spėju. Jų klausimuose, kaip dabar suprantu, slypėdavo šioks toks pasibaisėjimas... Visi tarp eilučių sakė: „Asta, nebūk tobulybė.“ Bet aš didžiuodavausi, kad man viskas taip puikiai pavyksta.

Neseniai feisbuke Rūta Mikelkevičiūtė vienai kolegei atsakė: „Neturėk iliuzijų, motinystė ir karjera nėra suderinama. Jei neturi krūvos pagalbininkų...“

Aš tuomet būčiau atsakiusi: ką jūs, tikrai įmanoma! Nes aš juk galiu! Vienu metu turėjome dvi aukles ir namų tvarkytoją. Vis tiek išdidžiai sakydavau, kad AŠ viską galiu suderinti! Kas, kad trys moterys namie dirba ir dar močiutės retkarčiais padeda. Tačiau dabar laiko neatsuksiu ir, ko gero, tokiomis pat aplinkybėmis elgčiausi taip pat, jei turėčiau vienintelį gyvenimą. Visgi jei būtų antras, labai norėčiau vaikus pati ilgiau paauginti, nors mes su Giedriumi, manau, tada buvome maksimaliai geri tėvai, pakaitomis keldavomės prie jų naktį ir kiek galėdami keisdavome vienas kitą dienomis.

Abu sūnus pati žindžiau iki metų, veždavausi juos su aukle į visus renginius.

Labai juokinga, kai prisimenu: skambina man žmogus ir klausia, ar galėsiu vesti renginį. Atsakau: „Žinoma!“ Ir iškart klausiu, ar pas juos yra koks šiltas kabinetas, direktoriaus, pavyzdžiui? Nes ten turės būti auklė su kūdikiu, kuris nori valgyti kas dvi valandas. Stodavo ilga tyla... Bet paskui direktoriai užleisdavo man savo kabinetus – prastumdydavau auksinius jų parkerius ant stalo ir pakeisdavome vaikui sauskelnes. Taip aš visus renginius pravedžiau, juk reikėjo visus pinigus uždirbti. Ir ne tik dėl pinigų – dirbdama jaučiau pasitenkinimą. Abu su Giedriumi daug dirbome ir vienas kito nestabdėme.

Dabar, sakėte, su vaikais mokotės atvirumo. Ar galima jo išmokti?

Galima. Didžiausia klaida, kurią esu padariusi, kurią turbūt mes abu esame padarę, yra ta, kad labai ilgai slėpėme, jog šeimoje nebėra gerai. Mes sąžiningai nepasikalbėjome su vaikais, atrodė, kad jie per maži. O jie juk gyveno kartu, matė ir juto mūsų nekalbadienius. Man atrodo, didelę žalą jiems padarė faktas, kad namie mes, tėvai, bendraudavome vienaip, o prie kitų – visiškai kitaip.

Namie nejauki tyla, viešumoje – susikabinimas už rankų.

Džiaugiuosi, kad sūnūs dabar tokio amžius, kai galime atvirai apie viską kalbėtis: Emiliui jau 17-a, Danieliui – 15-a. Sau visada kartoju: nėra kito auklėjimo būdo, kaip pavyzdys. Nėra! Jie keletą metų matė nekokį pavyzdį: blogai jautiesi, o meluoji, kad viskas gerai. Į klausimą „kaip gyveni?“ atsakai „puikiai“, bet žinai, kad tikrai ne. Dabar turiu begalinį tikrumo siekį, noriu, kad greičiau grįžtų gyvenimo pusiausvyra, kai žodžiai ir kūno kalba netransliuoja priešingų dalykų nei jausmai. Kai nebemeluoji nei sau, nei vaikams.

Abu sūnūs gimė iš meilės, jų kūdikystė ir vaikystė buvo gražios – laimingoje šeimoje. Tik paskui viskas šiek tiek apsivėlė melu. Kai pradedi praktikuoti tiesos sakymą – iš pradžių sau, kai nieko nebegražini, kai tiesiai šviesiai sau atsakai į visus klausimus, būna skausminga, bet paskui darosi vis lengviau ir paprasčiau. Lygiai to paties prašau ir vaikų. Ir manau, kad mes visi jau gerokai pasistūmėjome į priekį.

Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)
Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)

Žmonės paprastai neklauso svetimų patarimų, bet jei dabar paskambintų draugė, pasiguostų, kad nori skirtis, kad jos pasaulis griūva, ką patartumėte? Skirtis? Dar palaukti?

Pirmiausia paklausčiau, kiek laiko ji jaučiasi nelaiminga. Tegul sąžiningai atsako sau į tą klausimą. Vieni žmonės labai skuba išsiskirti, kiti per ilgai delsia. Tas vilkinimas – kaip ištemptas spektaklis, kai jau nori stotis ir išeiti, bet vis dar sėdi, nes gal paskui dar kas nors bus... Jei jautiesi nelaiminga jau labai ilgai, dešimt metų ar penkerius, jei nė vienas iš dviejų nesistengė nieko keisti, tai... Sėdžiu čia sau ir kalbu, „kaip būtų“. O kai atsitinka, protas šiek tiek aptemsta ir nežinai, nei kaip reaguosi, nei kaip jausiesi...

Minėjote, kad sunkiu metu jums labai padėjo dvasiniai pokalbiai. Paprastai žmonės eina pas psichologus.

Vertinu psichologų pagalbą, bet dvasininkai visgi man labiau padėjo. Tie pokalbiai palietė mano jausmus, išgrynino vertybes. Pasidarė daug lengviau gyventi, kai ėmiau pasitikėti ne tik protu, bet ir jausmais. Dvasiniai pokalbiai moko atleisti ir dėkoti – to, ką kartais pamirštame ir apleidžiame. Jie – bent mano praktikoje – yra greitesnis būdas pradėti gyventi džiaugsme ir laimėje. Keli broliai vienuoliai jau seniai žinojo mano istoriją, pažinojo slapčiausias sielos kerteles, suprato, kur mano kančia, kur esu užstrigusi, – jie padėjo išsilaisvinti ir, tiesą sakant, padrąsino skyryboms, o vėliau viso proceso metu labai palaikė. Kad neužsidaryčiau su pykčiu, neįsiskaudinčiau, neužsigraužčiau.

Juk besiskiriantys žmonės šiek tiek pyksta vienas ant kito, bet labiausiai degina nusivylimas, kad žlugo svarbiausias gyvenimo projektas.

Tikite santuoka „iki grabo lentos“?

Ir šiandien tebetikiu.

Jums kas nors patarė skirtis?

Jau labai seniai. Bet aš tarsi negirdėjau, nors kartais būdavo sakoma tiesiai šviesiai. Kai viską neigi, informacija net nenugula tavo galvoje. Kol pats neprieini prie sprendimo. Patarimai dažniausiai neveikia, viskas, ką kitas gero tau gali padaryti, – tai išklausyti. Todėl esu be galo dėkinga savo draugams ir draugėms – jie visi nuostabūs žmonės. O svarbiausia – tikri. Dabar, kai vaikai paaugo, atsirado daugiau laiko sau – ar būčiau išsiskyrusi, ar ne. Vakarais daugiau progų kur nors išeiti, taigi draugių visada labai reikia, nors kartais suprantu, kad vis aš jas iš šeimų stengiuosi išlupti, gerai, kad vyrai supratingi!

Pastebiu, kad moterys, kurios visą gyvenimą gyvena vienos, meistriškai moka su savo vienišumu tvarkytis. Visai kas kita, kai į vienišumą įmeta gyvenimas.

Turiu tokių draugių. Pamenu, klausdavau: „Nagi, pareini namo – ir?..“ Nes aš parėjusi, kai vaikai būna pas Giedrių, iškart kam nors skambinu. „Baik tu, – sako draugė. – Laukiu nesulaukiu, kada namo grįšiu ir viena pabūsiu! Įsijungiu muziką, prisileidžiu vonią... Ir juk galima durų į vonią neužsidaryti! Čia yra vau! Tu pamėgink!“ Tai mažas pavyzdys, kaip galima pasimėgauti gyvenimu. Viskas juk yra požiūrio reikalas. Jei sąmoningai imi ieškoti pliusų, jų ir randi. Draugę, pasirodo, atviros durys vonioje džiugina. Aš štai dabar garsiai klausausi mėgstamos muzikos namie. Ir dainuoju, ir šoku. Ir niekas nereplikuoja: „Ar tau viskas gerai?..“ Galiu nesiderinti, kur eiti ar neiti. Galiu veikti, ką noriu, keltis, kada noriu. Tvarkytis arba ne. Ryte nereikia laukti eilės į dušą. Daiktus randu visada ten, kur pasidėjau ar nusviedžiau. Einu su drauge į vėliausius kino seansus. Savaitėmis galiu neužsukti į jokią parduotuvę. O prieš vaikų grįžimą su malonumu prisikraunu pilną vežimėlį maisto produktų. Vakar štai nusipirkau televizorių! Kai prieš pusantrų metų atsikrausčiau į Užupį, jo neturėjau. Gražu buvo žiūrėti, kaip vaikai jį užnešė, išgręžė sieną, pakabino, – jau du didelius vyrus turiu namie! Toookius pagalbininkus! Bet tik kai reikia keltis iš ryto į mokyklą, jie kažkodėl vėl atvirsta į du mažus berniukus...

Kaip ir kiekviena mama, kalbėdama apie savo vaikus, negaliu nesišypsoti.

Jie tokie skirtingi žmonės – ir tai stebuklas! Tada ir suprantu, kokie mes visi unikalūs. Jau keleri metai leidžiuosi su vaikais į keliones: sūnūs suplanuoja maršrutus, būna smagių momentų, kai suprantu, kad jie mane taip pažįsta, jog žino, ką mėgstu, kas man patiktų, – tas žinojimas saldus... Kartais pareinu namo, o ten – būrys jaunuolių kepa, verda, muzikuoja. Džiaugiuosi vaikų draugais. Iš užuominų, nuotrupų, lauktuvių, iš domėjimosi mano gyvenimu suprantu, kad esu mylima ir gerbiama, man sūnų nuomonė irgi labai svarbi. Jie net atlupa akis nuo kompiuterio, kai išeidama paprašau pažiūrėti, ar gerai atrodau su ta ar kita suknele! 

Kokios akimirkos dar pakutena paširdžius?

Pats gyvenimas: ir kasdienos nežinomybė, ir rytojaus nuojautos man labai kutena paširdžius. Ir kai einu senamiesčiu (o jei dar saulė šviečia!..), vos laikausi garsiai neuždainavusi!

Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)
Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)

Jau pripratote prie laidos „Duokim garo!“?

Pripratau. Pasiilgstu jos per pertraukas tarp filmavimų. Ir kapelų, ir komandos, o labiausiai – televizijos studijos. Esu pamilusi televiziją, man labai sunku be darbo.

Kai baigėsi jūsų laida „Yra, kaip yra“, turbūt buvo įvairių minčių. Reikėjo gyventi laukimu – ar kas paskambins ir pakvies?

Nebuvo lengva, liūdėjau, kai laida, į kurią įdėjau labai daug meilės, pasidarė nereikalinga. Skambinau ir pati, ir man skambino, juk pažįstu televizininkų pasaulį. Rinkausi iš trijų variantų ir pasirinkau nerti į sau labiausiai neįtikėtiną projektą. Iškart atsigavau! Nes buvo smagi avantiūra plius iššūkis. Kažko tokio ir norėjau – kad nebūtų labai panašu į tai, ką dariau. Tada man vesti kitą pokalbių laidą atrodė, lyg išsiskyrus su mylimu vyru nueiti, kitų įtikintai, „pas labai panašų“, kurį esą lengvai pamilsiu, – taip jaučiausi.

Pamenu, rodos, prieš penkerius metus mįslingai devyniems mėnesiams buvote pasitraukusi iš laidos dėl asmeninių priežasčių. Kas buvo nutikę?

Tada kaip tik prasidėjo nesklandumai šeimoje, juos mes slėpėme. Tai sekino. Išvažiavau ieškoti pagalbos pas dvasininkus, nurimti, pažvelgti į savo gyvenimą iš kito kampo.

Kai dirbi tokiu tempu, nėra laiko spręsti vidinių problemų.

Skirtis dar bijojau, nenorėjau skubėti, nenorėjau, kad sprendimas būtų padiktuotas nuovargio. Taigi pirmus du mėnesius mokiausi tiesiog stabtelti. Panikavau, kad nieko neveikiu. Bet man sakė: tai normalu, nes juk nebuvau pratusi gyventi be darbo. Tada nurimau, ėmiau girdėti savo mintis, mokiausi atpažinti jausmus, analizuoti, kas vyksta su manimi ir mumis, taip prisikasiau iki atsakymų, ko norėčiau iš gyvenimo.

Ar drįsta vyrai jus užkalbinti, pasakyti komplimentą – juk dabar esate laisva moteris?

Pasako. Arba parašo. Aišku, malonu! Ir kuo toliau, tuo daugiau tų komplimentų, nors lietuviai santūrūs, o dar jiems atrodo, kad žmonės iš teliko išpaikinti dėmesiu. Ne, taip nėra! Kartą buvo labai juokinga situacija: vyras maloniai mane kalbina (maniau, žavisi kaip moterimi), mirksiu, raustu, o paskui staiga paprašo nusifotografuoti, esą mano laida jo žmonai labai patinka! Smagiai pasijuokiau iš savęs: laba diena, Stašaityte, o ką gi tu pagalvojai?!

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai