Asta Stašaitytė – apie neįprastą 51-ojo gimtadienio šventę, širdies draugą ir žaismingą motinystę

Asta Stašaitytė / Gretos Skaraitienės ir asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Justė Juškevičiūtė
Publikuota: 2022-01-17 19:15
Valiūkiška ir itin charizmatiška – tokios moters vaizdinys iškyla galvoje, vos pagalvojus apie radijo ir televizijos laidų vedėją Astą Stašaitytę. Visgi jos asmenybė – kur kas įvairiapusiškesnė. Sausio 11-ąją 51-ąjį gimtadienį sutikusi eterio vilkė kasdienybėje, rodos, spinduliuoja ramybe. Jos veidą puošia plati šypsena, o balsas neleidžia abejoti, kad jos širdis pilna meilės ir supratimo aplinkiniams. „Mano hobis yra žmonės, mano meilė – žmonės“, – sako ji.

Portalui Žmonės.lt 51-ąją sukaktį sutikusi A.Stašaitytė papasakojo apie neįprastą visą dieną bęsitęsusią gimtadienio šventę, darbą televizijoje, atviravo apie ryšį su sūnumis – 19-mečiu Emiliu ir 17-mečiu Danieliumi ir prakalbo apie susitikimą su širdies draugu.

Asta, kaip sutikote 51-ąjį gimtadienį?

Labai gražiai. Praėjusiais metais gimė idėja gimtadienį švęsti visą dieną, tad taip ir padariau. Kelioms draugėms parašiau žinutę: „Miela drauge, antradienį gersime arbatą ir valgysime tortą nuo 12 iki 23 valandos“. Bet gimtadienio rytą be sveikinimų telefonu sulaukiau ir klausimų „Ar būsi šiandien namie?“, tad vietoj kelių draugių sulaukiau apie 20 brangių žmonių. Tas laisvės davimas visiems taip patiko, kad visą gimimo dieną į mano namus plūdo bičiuliai, seniai matyti draugai, artimieji… Vieni išeina, kiti ateina, buvo, kas atėjo penkioms minutėms, buvo, kas užsibuvo kur kas ilgiau (šypsosi). Iš tiesų, labai smagu, kai neorganizuoji šventės, o suteiki laisvę ateiti bet kada – išvengi susibūrimų, o ir visa diena būna pilna staigmenų.

Asta Stašaitytė / Asmeninio albumo nuotr.
Asta Stašaitytė / Asmeninio albumo nuotr.

Ar nepavargote nuo gausybės svečių?

Ne, nes jau išmokau atsipalaiduoti ir nešokinėti aplink svečius (šypteli). Žinoma, prieš tai ruošiausi – pasidariau užkandžių, aplinkinėse kepyklėlėse išsirinkau kelis tortus, draugas stirnienos kepsnį iškepė… O į pavakarę atėjusios trys draugės padėjo indus sukrauti į indaplovę, viską susitvarkyti. Tikrai jokio lakstymo nebuvo, galėjau mėgautis diena.

Užsiminėte, kad draugas padėjo ruoštis gimtadieniui. Galbūt galiu paklausti, ar tai – naujas širdies draugas?

Jau ne naujas (juokiasi). Jausmus puoselėjame daugiau nei metus.

O kaip jūs susipažinote?

Istorijos neatskleisiu, nes, kaip ir seniau, savo santykius noriu pasilaikyti sau. Bet yra posakis: „Jeigu bus lemta, ateis į namus“. Mano draugas atėjo į namus (šypsosi).

Evelina Dragūnienė, Asta Stašaitytė, Vaiva Abromaitytė ir Livija Gradauskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Evelina Dragūnienė, Asta Stašaitytė, Vaiva Abromaitytė ir Livija Gradauskienė / Asmeninio albumo nuotr.

Sutikdama 50-metį užsiminėte, kad gimtadienį norėtumėte sutikti vienuolyne. Ar vis dar turite siekį tai padaryti ateityje?

Kad būtent gimtadienį, tai ne. Iš tiesų, aš porą kartų per metus vykstu į Pranciškonų vienuolyną, esantį kaime. Man pabuvimo šioje vietoje labai reikia – noriu pabūti sau, trumpam atsijungti nuo didžiulio gyvenimo tempo, palikti telefoną nuošalyje, prisiminti svarbiausias vertybes ir atgaivinti santykį su Aukščiausiuoju. Nenoriu būti valdiška katalike, kuri save tik taip vadina, man svarbus tyras, liepsnojantis tikėjimas.

Tuo labiau, tas pabuvimas čia neįtikėtinai praturtina – Pranciškonų broliai yra labai praktiški ir ūkiški. Mes kartu meldžiamės, prie stalo kalbamės apie gyvenimo vertybes, tarpusavio santykius… Man toks pabuvimas leidžia sustiprinti save… Paskutinį kartą čia buvau rugsėjį.

O ar nesunku tokį pabėgimą suderinti su filmavimais? Tempas televizijoje – didelis.

Nesunku. Kadangi labai bijojome karantino, kartu su „Duokim Garo“ komanda laidas filmavome vasarą. Rugsėjį jau buvome nufilmavę nemažai laidų, tad man kaip tik buvo puiki proga padaryti pertrauką. Pandemija šiek tiek pakeitė televizinio žaidimo taisykles – vasarą nesiilsime (šypsosi).

Loreta Sungailienė ir Asta Stašaitytė / E.Genio nuotr.
Loreta Sungailienė ir Asta Stašaitytė / E.Genio nuotr.

Prieš kurį laiką stojote prie „Duokim garo“ vairo. Daugeliui jūsų prisijungimas prie muzikinės, koncertinės laidos buvo netikėtas, nes jūs, rodos, neatsiejama nuo pokalbių šou. Kaip jūs pati jaučiatės tokio formato laidoje? Ar jaučiatės pilnai realizuojanti save?

Pradėjusi vesti „Duokim garo“, dar kurį laiką buvau laidos „Aš ikona“ vedėja. Ten savo poreikį kalbinti ir prakalbinti žmones pilnai užpildydavau. Dabar savanoriauju radijuje „XFM“, kur taip pat galiu kalbinti pašnekovus. Man tai išties teikia didžiulį malonumą. Aš vis sakau, kad mano hobis yra žmonės, mano meilė yra žmonės (šypsosi).

Ne mažesnę laimę teikia ir „Duokim garo“ filmavimai, nes jie primena koncertą. Gera gauti tokią pozityvumo dozę – taip smagu matyti žmones, kurie laisvalaikį leidžia ne prie televizoriaus, ne su alumi ir traškučiais, o buriasi, dainuoja, groja kartu… Jie yra pilni džiaugsmo ir entuziazmo, o aš nuo to pasikraunu – vos išėjus iš filmavimo, norisi nugriauti kalnus, o gal net su Loreta Sungailiene įrašyti bendrą dainą. Tikrai labai džiaugiuosi, kad galiu vesti ir koncertą, ir pokalbių laidas radijuje. Jaučiuosi esanti kūrybinėje pilnatvėje.

Asta Stašaitytė/E. Blaževič nuotr.
Asta Stašaitytė/E. Blaževič nuotr.

O ar pasvarstote apie savo autorinę laidą?

Tikrai pasvarstau. Čia net tinka žodžiai – pasvajoju, paplanuoju (šypsosi). Tuo labiau, kad per tiek metų darbo televizijoje, jau galiu skaičiuoti 31-erius, nusigludino komanda, su kuria norisi dirbti. Pastaruoju metu mes susiskambiname ir vis paieškome tinkamo eterio. Tai nebūtinai turi būti mano autorinė laida, bet bendraautorė labai norėčiau būti.

Bet aš bijau apie tai kalbėti garsiai – labai noriu, kad tai įvyktų, todėl tik palinkėkite man išsipildymo.

Sakote, kad apie svajones nesinori kalbėti garsiai. Tikite prietaru, kad į orą paleistas noras neišsipildo?

Aš nesu prietaringa, nes tai nėra suderinama su tikėjimu (šypsosi). Vis dėlto neseniai su draugais turėjome vakarą, kai dalijomės patirtimis ir tuo, ką perskaitėme, ką įdomaus sužinojome. Viena draugė pasidalijo mintimi, kurią perskaitė kažkokioje knygoje, kad mūsų pasąmonė, jei savo svajones pasakome garsiai, jas laiko jau išsipildžiusiomis, tad

kai kuriuos norus reikia tiesiog pasaugoti sau. O ir šiaip aš nesu linkusi garsiai kalbėti apie svajones, nes šios pildosi „darymo“ būdu.

Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)
Asta Stašaitytė/Redos Mickevičiūtės nuotr. (žurnalas „Laimė“)

O kokių atradimų jums teikė šie metai?

Oi, labai daug (šypsosi). Kiekvieną dieną aš laikau atskiru nedideliu gyvenimu, tad stengiuosi kuo labiau jį praturtinti. Štai pirmojo karantino metu pradėjau stebėti gamtą, nes supratau, kad labai gilinuosi į žmones, o nuo gamtos esu nutolusi… Tąsyk pradėjau stebėti aplinką – kiekvieną medį, krūmą, žadinau savo pastabumą. Būdavo, einu pro kokį augalą ir pagalvoju, kaip jis atrodys rytoj, kaip po savaitės. Sugrįždavau prie jo po kurio laiko ir matydavau pasikeitimus (šypsosi).

Tokį stebėjimą tęsiu iki šiol ir jau matau viso to rezultatus – mane pradėjo džiuginti maži dalykai. Nors kokie dar maži dalykai, tai – stebuklai. Aš supratau, kaip viskas pasaulyje susiję. Pradėjusi stebėti gamtą, labiau įsigilinau į pačią save.

Man ilgus metus sunkiai sekėsi su meile sau. Dabar jau apčiuopiu, kas tai yra.

Kokių suvokimų gamtos stebėjimas jums teikė apie save?

Jis išmokė pabūti tyloje, mažinti nereikalingą triukšmą. Išmokė leisti sau liūdėti, kai liūdna, kad ir tuomet, kai nuvysta krūmas.… Išmokė įsisąmoninti laikinumą ir pergalvoti savo veiksmus.

Iš tiesų, kiekvieną dieną darau dienos analizę, kad ir mažytę, trumputę – žiūriu, kaip pasielgiau vienoje ar kitoje situacijoje, atsiprašau, jei mano poelgis buvo ne toks, koks galėjo būti. Pastebiu, kad tas gamtos padiktuotas savęs stebėjimas keičia charakterį – jau nebesu tokia impulsyvi, tokia karšta. Tai jokiu būdu nereiškia, kad užmigo mano vidinis sangvinikas, bet prieš išsižiodama sakyti žodį, jau sugebu sekundę pagalvoti (šypsosi). Aišku, aš – tik klystantis žmogus, pasitaiko visko.

Per šiuos metus pradėjau domėtis ir kvėpavimo praktikomis, meditacija, tai man – tikrosios meilės sau atradimai. Man ilgus metus sunkiai sekėsi su tikrąja meile sau. Dabar jau apčiuopiu, kas tai yra.

Galbūt retas žino ir apie kitą, ne televizinę, jūsų pusę – jūs rašote poeziją. Ar ir ji prisipildė įžvalgomis apie gamtos stebėjimą?

Šiek tiek. Per metus parašiau kelis eilėrasčius.

Asta Stašaitytė/E. Blaževič nuotr.
Asta Stašaitytė/E. Blaževič nuotr.

Ar turite planų išleisti savo poeziją?

Iš tiesų, jau kaupiuosi leidinukui, bet vėlgi bijau apie tai kalbėti (juokiasi). Dabar kaip tik turėsime apylaisvį mėnesį, tai reikia padirbėti su jau parašytais kūriniais – juos suredaguoti, suklasifikuoti… Išties susikaupė labai daug kūrybos, kurią reikia su meile peržiūrėti.

Jūsų gyvenime yra dar dvi didžiulės meilės – sūnūs Emilis ir Danielius. Nors auginti du panašaus amžiaus vaikinus nėra lengva, jūsų ryšys su sūnumis labai artimas. Kaip pavyko jį sukurti? Kokia mama esate savo sūnums?

Su buvusiu vyru Giedriumi mums nuo pat pradžių aplinkiniai nusistebėję sakydavo, kad labai žaismingai bendraujame su savo vaikais. Pas mus daug humoro, daug laisvės, o svarbiausia – pasitikėjimo. Jeigu pradėdavau įtarinėti sūnus dėl kokių nors dalykų, pavyzdžiui, rūkymo, visuomet pasakydavau sau, kad tai – tik mano pačios „vaiduokliai“, o savo vaikais reikia pasitikėti.

Laikas visą tai patvirtino – vaikai šėliojo, bet tai pasitikėjimo tikrai negriovė. Juk ir aš pati šėliodavau, tai vis pagalvodavau, kaip būtų neteisinga iš jų visa tai atimti. Aš užaugau geras, doras žmogus, tai argi turiu teisę nepasitikėti savo vaikais? Galbūt todėl tie santykiai sveiki.

Nei vienas sūnus nesvajojo nei apie televiziją, nei apie artisto duoną.

Nejaugi nebuvo nė vieno griežtesnio mamos ir sūnaus pokalbio?

Mes kažkokių rimtų situacijų neturėjome. Bet jeigu man atrodo, kad kažkur yra problema ir ją reikia aptarti su sūnumis, tiems pokalbiams aš ruošiuosi. Gerai apgalvoju, ką pasakyti, prašau, kad kas nors atsiųstų man išminties, kartais net pasitariu su drauge, kuri turi bendraamžius vaikus. Bet tikrai džiugu, kad daug problemų mes niekada neturėjome, o ir neturime – jos būna labai retos, tai užtenka laiko pagalvoti, ką pasakyti (šypsosi).

Asta Stašaitytė su sūnumis Emiliu ir Danieliumi / Asmeninio albumo nuotr.
Asta Stašaitytė su sūnumis Emiliu ir Danieliumi / Asmeninio albumo nuotr.

Pernai jūsų vyresnysis sūnus Emilis baigė mokyklą. Kokie jausmai užplūdo, kai jis tapo pilnamečiu ir pakėlė sparnus iš jūsų lizdo?

Žinoma, nukrito kelios ašaros, o ir paliūdėjau, ypač atėjusi į tą tuščią kambarį. Bet jis stengiasi sugrįžti bent kartą per mėnesį, o ir labai įdomių dalykų pripasakoja… Man tik belieka didžiuotis jo patirtimis, jo kalbos turtingumu ir pasidžiaugti, kad jis gyvena tokį įdomų gyvenimą.

Aš juo labai pasitikiu ir labai tikiu, tad tikrai galiu sakyti, kad išsiskirti nebuvo sunku. Be to, pastaruosius metus jis gyveno dvi savaites pas mane, o kitas dvi – pas tėtį. Galbūt todėl man buvo lengviau įsisąmoninti, kad jis negali visuomet būti namie. Tik, aišku, dabar Emilio nebūna šiek tiek ilgiau.

Kokį kelią Emilis pasirinko?

Emilis pasirinko informacinių technologijų kelią, nors mes visi galvojome, kad jis bus koks nors fizikos mokslininkas (šypsosi). Tiesa, kuo jis nuspręs būti ateityje, nežinome, nes jis vis dar paieškose.

Šiuo metu vyresnysis sūnus studijuoja Nyderlanduose, bet, kaip jis man sakė, tai nereiškia, kad ši šalis yra paskutinė jo stotelė. Džiaugiuosi, kad Emilis pasidalija savo pasvarstymais, o aš ir nepuolu rėkti: „Nesimėtyk, pabaik mokslus“… Kaip jis nuspręs, taip ir bus. Jis yra suaugęs, brandus ir labai išmintingas žmogus.

Asta Stašaitytė-Masalskienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Asta Stašaitytė-Masalskienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

O kaip jaunėlis Danielius? Galbūt jis pasvajoja apie televiziją ar aktorystę?

Nei vienas sūnus niekuomet nesvajojo nei apie televiziją, nei apie artisto duoną. Tiesa, jaunėlis yra labiau meno žmogus. Nors ir vyresnysis turi begalinį polinkį menams, bet tai yra tik polinkis, o jaunesnysis savo talentą šioje srityje realizuoja. Jis labai mėgsta fotografuoti, tad visur vaikšto su fotoaparatu ir fiksuoja gyvenimo akimirkas. Daro labai gražias fotosesijas, tiek paprašytas draugų, tiek sulaukęs užsakymų. Pavyzdžiui, jei koks didžėjus atvyksta į Lietuvą (šypsosi). Įdomu, kokį kelią jis pasirinks.

Pabaigai, apie ką svajojote gimtadienio proga?

Oi, nesakysiu! Neseniai mano draugė, kuri gyvena Alanijoje, atsiuntė siuntinį, kuriame buvo viena nuostabi žvakutė. Ant jos buvo parašyta: „Sugalvok norą“. Draugė sakė, kad yra taisyklė – noras gali būti tik vienas. Nebuvo lengva sugalvoti, atsakingai rinkausi. Visgi užpūčiau tą žvakutę su vienu didžiausiu noru, kuris aprėpė viską. Gudrų sugalvojau (šypsosi). Palinkėkite, kad jis išsipildytų.

Fotogalerija:

Naujausi straipsniai

Slaugos namai Trakuose / Įstaigos nuotr.

Reklama