Kovo 28 ir 29 dienomis „Arijose iš Dušo“ dainuos retai Lietuvoje sutinkama viena talentingiausių jaunosios kartos operos solisčių Asmik Grigorian. Šis pusmetis jai ypatingai intensyvus ir užpildytas svarbiais operų pastatymais Vokietijoje – Berlyno Komische operoje ir Kelno operoje. Vienas pastatymas veja kita, todėl Vilniaus miesto operos ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pristatomi teatralizuoti koncertai – vieninteliai Asmik pasirodymai Lietuvoje. Į Vilnių solistė parskrenda tik trim dienom iš... Sankt Peterburgo.
Sužinojome, kad šiuo metu esate Sankt Peterburge. Ką Jūs ten veikiate? Kokį vaidmenį ruošiate?
Šiuo metu repetuoju Marijos teatre (garsusis Sankt Peterburgo operos ir baleto teatras – red. past.). Ruošiu pagrindinį vaidmenį A.Dargomyžskio operoje „Undinė“. Tai antra to paties pavadinimo opera mano repertuare – prieš tai dainavau A.Dvoržako „Undinę“ Berlyne ir Rygoje. Dabar radau dar ir trečią „Undinę“ – Weinbergo. Planuoju! Noriu tapti nusipelniusia Undine (juokiasi).
Šiaip labai įdomu, nes visiškai kita istorija nei Dvoržako, taip pat ir muzika kitokia. Dargomyžskio operos libretas parašytas pagal A.Puškiną. Spektaklį stato Vasilijus Barchatovas, Lietuvos žiūrovams žinomas iš „Eugenijaus Onegino“ pastatymo Nacionaliniame Operos ir Baleto teatre. Neįtikėtinai talentingas, protingas žmogus. Pamačiusi muzikinę medžiagą pasakiau, kad jis be galo drąsus! Tikrai labai nustebino tiek koncepcija, tiek tai, kaip dirba. Diriguos pats V.Gergijevas.
Kuo artimas ar įdomus Jums „Undinės“ personažas?
Gal tuo, kad man patinka pirtys? (juokiasi). O gal todėl, kad vanduo man yra viena didžiausių šventenybių. Tai mano gyvybė. Gal kada buvau undine? Nors greičiausiai koks ryklys, kuris norėjo būti undine (juokiasi).
Marinskio teatras yra vienas svarbiausių operos pasaulyje. Prieš metus Jūs čia atlikote visus tris pagrindinius vaidmenis Dž.Pučinio „Triptike“? Trys operos per vieną vakarą – išbandymas net pačioms rimčiausioms solistėms pasaulyje… Kaip Jūs patekote į Marinskio teatrą?
Marinskio teatre praleidau daug vaikystės valandų. O dainuoti ten patekau visiškai atsitiktinio susitikimo oro uoste dėka. Susitikom su V.Gergijevu Londone, prieš paskutinį bohemiečių labdaros koncertą. Aš jį nuo vaikystės tebevadinu „diadia Valera“, o jis mane „Asmička“. Tai va, po daug metų susitikom, ir jis sako: „girdėjau dainuoji jau. Ką nori padainuoti pas mus?“
Koks jausmas apima dainuojant Marinskio teatro scenoje, kurioje yra dainavę tiek daug iškilių rusų dainininkų?
Marinskyje jaučiuosi labai keistai, nes kiekvienas kampas – vaikystės prisiminimas. O ir partneriai dažnai būna tėčio kolegos (red. garsus tenoras Gehamas Grigorianas). Labai keistas jausmas. Atvažiuodavau čia aplankyti tėčio, lakstydavau koridoriais ir žaisdavau užkulisiuose.
Kuo darbas Marinskio teatre skiriasi nuo pastatymų Vokietijoje? Kuo ypatingas darbas Rusijoje, kur tokia stipri muzikinė tradicija?
Tiek muzikinė, tiek teatro kultūra Rusijoje labai skiriasi. Čia dar vis labai populiari kostiuminė opera – pompastika ir dideli masteliai. Vokietijoje atvirkščiai, labai daug dėmesio skiriama detalėms. Aš esu naujosios kartos ir naujosios operos augintinė, todėl klasikiniame spektaklyje jaučiuosi gan keistai. Bet labai džiaugiuosi galimybe būti tokiuose tradiciniuose spektakliuose ir pasisemti visiškai priešingos patirties.
Be to Peterburge dirba visas „fabrikas“ neįtikėtinai stiprių muzikantų. Stengiuosi išnaudoti kiekvieną galimybę iš jų mokytis.
Į Sankt Peterburgą atvažiavote po labai sėkmingų spektaklių Berlyno Komische operoje, kur sukūrėte pagrindinį Marijos vaidmenį P.Čaikovskio operoje „Mazepa“. Kuo ypatingas Jums buvo šitas pastatymas?
Marija labai sudėtingas vaidmuo tiek vokaliai, tiek emociškai, psichologiškai. Ypač išprotėjimas. Aš niekada nebuvau aktorė, ir vaidinti nemoku. Todėl tokie vaidmenys mane labai išbalansuoja. Bet dirbau su labai stipria kūrybine komanda, tai visada labai padeda.
„Mazepa“ gan retai atliekama P.Čaikovskio opera. Gal lengviau kurti personažus kūrinių, kurie nėra taip gerai žinomi?
Na, šiuo metu „Mazepa“ tapo labai dažnai statoma opera. Pastaruosius porą metų. Pastebėjau tendenciją, kad pasaulio scenose operos statomos bangomis! Jei kažkas sėkmingai pastatė, tai banga nuvilnija visur. Šiuo metu pavyzdžiui ateina B.Bartoko operos „Mėlynbarzdis“ banga. Jau gavau tris pasiūlymus skirtingiems šios operos pastatymams.
O dėl lengvumo... Nežinau... Man visi personažai sunkūs. Jei įdomūs!
Berlyno Komische operoje „Mazepos“ pastatymą režisavo labai žymus teatro inovatorius, belgų teatro režisierius Ivo van Hove. Kaip Jums patiko darbti su juo? Kuo buvo ypatinga jo interpretacija?
Ivo mane nustebino savo ramybe. Dirbom taip, tarsi pastatymui turėtume ištisus metus. Labai džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės Marijos personažo interpretacijos klausimu visiškai sutapo. Kiek papildydamos viena kitą. Po premjeros jis prisipažino, kad dar nei vienai operos solistei neleido scenoje daryti to, ką nori. Visada būna pirmas kartas, kaip sakoma (juokiasi).
Jis drąsus režisierius. Spektaklyje buvo naudota daug dokumentinės medžiagos iš karo lauko. Daugelį žmonių tai šokiravo, nes žmonės linkę teatre matyti „grožį“, o ne realų pasaulį. Bet aš su tuo visiškai nesutinku. Man teatras visada buvo priemonė kalbėti. Neįmanoma sukurti grožio, jei esi neadekvatus realybei. Jei nesupranti purvo, nesupranti ir švaros. Jei nejauti skausmo, niekada neįvertinsi džiaugsmo. Jei žmonės neišmoks norėti, matyti ir girdėti, pasaulis niekada nepasikeis. Ir manau, kad teatras kaip tik labai palanki erdvė kalbėti – kalbantiems. Už tai esu dėkinga Ivo van Hove.
Balandžio mėnesį Jums prasideda repeticijos Kiolno operoje, kur prieš du metus Jūs sukūrėte visų muzikos kritikų taip aukštai įvertintą Marie vaidmenį A.Bergo operoje „Vocekas“. Šį kartą ten atliksite Giorgetta Dž.Pučinio operoje “Il Tabaro”. Papasakokite plačiau apie šį darbą.
Apie Kelną dar nieko nežinau, laukia naujas pastatymas (juokiasi).
Repetuosite Kelne, o teks skraidyti į spektaklius Sankt Peterburge? Koks tai jausmas? Ar galvojate: „puiku, kad pagaliau tarptautinė patirtis atsiranda“, ar tai visgi labai didelis nuovargis?
Teks skraidyti ir labai įtemptai. Tai bus labai labai sunkus ir varginantis laikas. Džiaugiuosi kiekviena patirtimi, bet turiu pripažinti, kad su kiekviena diena vis sunkiau susigyventi su visišku gyvenimo nepastovumu. Oro uostais, kurie jau pradeda dusinti prarasto laiko tuštybe. Vis sunkiau visame tame matyti prasmę.
Lietuvos žiūrovai visada džiaugiasi Jūsų meniniais pasiekimais ir, aišku, Jūsų retais pasirodymais Vilniuje. Ne išimtis bus ir šią savaitę vykstantys bohemiečių teatralizuoti koncertai. Daugeliui bus labai smalsu pamatyti ir Jūsų naują įvaizdį – visai neseniai iš Berlyno mus pasiekė nuotraukos, kuriose matėme, kad nusiskutote plikai. Kodėl?
Kai prarandi prasmę visame kame, tam, kad išgyventum, reikia susirasti kokią nors mažą prasmę, pavyzdžiui – auginti plaukus!