Labai dažnai tenka girdėti – būk savimi. Ar visada tai yra laisvė? Kur jos ribos? Kiek tuomet svarbi aplinka ir prisiimti įsipareigojimai?
Savo pasvarstymais dalijasi Savęs pažinimo centro „Sakubona“ asmenybės ugdymo trenerė Audra Maksvytienė.
Ką reiškia „būti savimi“? Kai leidau sau būti savimi, kai nusprendžiau ir tvirtai išreiškiau savo valią būti savimi, aš pradėjau daryti tai, ką noriu, negalvodama, ką mano vietoje darytų ar apie tai pasakytų kiti.
Aš galvoju tai, ką galvoju, ir negalvoju, ką apie tai, ką galvoju, pagalvotų kiti. Kartais pasitaiko pagalvoti taip, kad po to pagalvoju, kad esu nelabai geras žmogus. Pasidaro gėda, ir ta gėda tą akimirką esu aš. Aš leidžiu sau ją jausti – jausti gėdą ir kaltę, kad esu netobula. Tada sau atleidžiu – kaip atleidžiu savo suklydusiam vaikui – nes žinau, kad žmogus netobulas, o aš esu tokia, kokia esu. Ir ieškau būdų tapti geresne – šįkart dėl savęs, o ne dėl kitų.
Aš darau ne tai, ką reikia, o tai, ką noriu. Mano gyvenime kasdien vis mažiau žodžio „reikia“. Ne todėl, kad gyvenu vien tik kaip noriu, o todėl, kad randasi vis daugiau tikro, iš kažkur giliai kylančio noro daryti tai, ką reikia. Man nebereikia prisiversti daryti tai, kas man anksčiau nepatikdavo. Vergovė pamažu tampa tarnyste, buvimas savimi suteikia daugiau erdvės kūrybai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės ugdymo trenerė: praktika, padėsianti „reikia“ paversti „noriu“
Ir žinau, kad dauguma žmonių kituose mato save. Ir būtent todėl pyksta. Tačiau esu labai pažeidžiama ir man skauda.
Kartais pajuntu ir pagalvoju, kad kažkas manęs nemėgsta, apkalba ar nuvertina. Aš ant jų nepykstu – nes tik aš viena žinau, kas ir kokia aš esu. Ir žinau, kad dauguma žmonių kituose mato save. Ir būtent todėl pyksta. Tačiau esu labai pažeidžiama ir man skauda. Aš priimu tą skausmą. Paskauda, paverkiu, pagailiu savęs. Juk tai irgi yra tai, kas aš esu. Ir tada renkuosi būti su žmonėmis, kurie mane myli ir vertina. Nes man su jais gera. Taip aš tausoju save.
Kartais užsidedu kaukę. Kaukės – apsauginiai manajam Aš. Aš jas taip pat myliu ir saugau. Ir kuo labiau leidžiu sau būti savimi, tuo mažiau jos man reikalingos. Tačiau aš jas vis tiek turiu. Esu joms dėkinga už tai, kad jos saugojo mano sąvastį tada, kai nemokėjau kitaip. Be to, būti įvairia – įdomiau. Tai – tarsi žaidimas. Mažas smagus ir nepiktas vaidinimas gyvenimo scenoje. Tačiau net su kauke aš darau tai, ką noriu. Noriu – šypsausi, nenoriu – ne. Kalbu, kai noriu pasakyti, ir nesakau nieko, nors iš manęs kas nors to ir tikisi.
Taip pat skaitykite: Asmenybės ugdymo trenerė pataria: 9 dalykai, kuriuos verta prisiminti, jei jaučiatės užstrigę
Būna akimirkų, kai aš bijau. Kenčiu. Nekenčiu. Pykstu ir įsižeidžiu. Pavydžiu, liūdžiu ar tingiu. Ir dėl to jaučiu kaltę, kartais man gėda. Tačiau tai – mano. Aš leidžiu sau tai jausti. Ir tada manyje randasi vis daugiau vietos meilei.
Net su kauke aš darau tai, ką noriu. Noriu – šypsausi, nenoriu – ne. Kalbu, kai noriu pasakyti, ir nesakau nieko, nors iš manęs kas nors to ir tikisi.
Svarbiausia, ką toks paprastas buvimas savimi duoda, – laisvės pojūtį. Galimybę kvėpuoti pilnais plaučiais. Galimybę veikti. Ir visišką, nesumeluotą atsakomybę už savo gyvenimą.
Kol tu nesi savimi, nesąmoningai atsakomybę už savo veiksmus permeti tiems, kurių balsai galvoje tau aiškina, ką daryti ir kaip jaustis.
Ir žinote, kas keisčiausia? Tuomet nustoji vaidinti kažką svarbaus ir protingo, ir net jausdamasis ar elgdamasis vaikiškai, jautiesi brandus ir suaugęs. Jautiesi tikras.
Šaltinis – sakubona.lt