Leonora Blekaitytė, asmeninių pokyčių konsultantė, knygos „Sielos aritmetika“ autorė, prisipažįsta tikinti magija gyvenime, tačiau ji savo kailiu išbandė, kad šią magiją kuria visiškai nemagiški žingsneliai. Taigi kokius klausimus sau turime užduoti, kad gyventume taip, kaip iš tiesų norime?
Pirmiausiai sužinokite, ko nenorite
„Kad gyvenimas pradėtų keistis, reikia pradėti nuo santykio su savimi. Gyvenimas tampa magiškas, jeigu mes jį mylime, mylime ir gerbiame save, savo laiką, savo artimuosius ir nesiaukojame, bet viską darome iš meilės, kai pradedame kalbėtis su savo realybe, skaitome jos ženklus ir mokomės iš jų. Regis, labai paprasta, bet reikalauja sąmoningumo ir daug darbo su savimi.
Nuo ko pradėti? Pirmasis žingsnis yra sužinoti, ko tu nenori. Tai jau labai daug. Ir tai mums suteikia galimybę artėti prie to, ko mes norime. Tiesa, tai suprasti kur kas sudėtingiau.
Pagal statistiką 97 proc. žmonių net nesuvokia, kokį gyvenimą gyvena. Mes skubame, lekiame, dirbame, uždirbame, leidžiame pinigus ir iš tiesų nežinome, dėl ko tai darome, nes nėra laiko sustoti. Iš vartotojiškos pusės puiki situacija – mes vis daugiau vartojame, nes jaučiamės nelaimingi, tuomet skubame dar labiau, vėliau sergame, perkjame vaistus, gydomės ir t. t.“, – savo patirtimi moterų konferencijoje „Veikli“ dalinosi Leonora, pasirinkusi prie savo vardo Be You slapyvardį.
Norinčioms iš esmės pakeisti savo gyvenimą ji patarė atlikti tokį pratimą – išanalizuoti savo gyvenimą trimis punktais. Pirmiausia susirašyti, ką aš turiu gyvenime ir ko nenoriu turėti. Antras žingsnis: ką aš turiu savo gyvenime ir noriu turėti, t. y. kas man teikia džiaugsmo (galbūt šeima, vaikai, draugai, darbas, hobis). Trečiasis: ko aš gyvenime neturiu, bet noriu turėti. Pasak asmeninių pokyčių konsultantės, tai padės mums pamatyti savo realų gyvenimą, o ne tokį, kokį įsivaizduojame.
Kaip išsiaiškinti, kam daugiausiai skiriate energijos
„Mano manymu, vienas iš naudingiausių įgūdžių – atsikėlus ryte susirašyti viską, ką šiandien reikia padaryti. Tai idealiausias sąrašas, ką norėčiau nuveikti per šią dar vieną nuostabią dieną. Darbų sąrašą siūlau skelti į dvi grupes – darbai „noriu“ ir darbai „reikia“. Taigi į šį sąrašą patenka patys įvairiausi darbai ir reikalai – nuo vaiko priežiūros iki malonių smulkmenų sau.
Kai negerbi savo laiko, tuomet nesi dėmesingas savo prioritetams. Mes labai daug darome ne iš mandagumo sau, bet iš mandagumo kitiems, tik meluojame sau.
Vakare vėl reikia akistatos su savimi – užsirašykite, ką padarėtė, o ko – ne. Rašymo praktika labai svarbi – kai savo mintis suguldome ant popieriaus lapo, struktūruojame chaosą savo galvoje, be to, galime sekti savo mintis. Pastebėsite, kad darbams „noriu“ laiko dažnai pritrūksta. Būtinai paskaičiuokite, kiek procentaliai laiko ir energijos skiriate tam, ko norite, ir tam, ko nenorite.
Mano pačios akistata su savo norais buvo, kai aš supratau, kad 95 proc. savo gyvenimo ir energijos skiriu viskam, ko nenoriu. Dirbu darbą, kurio nenoriu, susitikinėju su draugais, su kuriais susitikti nenoriu... Kai negerbi savo laiko, tuomet nesi dėmesingas savo prioritetams. Mes labai daug darome ne iš mandagumo sau, bet iš mandagumo kitiems, tik meluojame sau.
Taip pat skaitykite: Asmeninių pokyčių konsultantė Leonora Blekaitytė: „Nerizikuodami rizikuojame daugiau“
Atsimenu, savo pirmąją svajonės viziją, t. y. ko aš noriu, užrašiau drebančia ranka, nes negalėjau patikėti, kad tai įmanoma. Aš parašiau: noriu gyventi ir Lietuvoje, ir ne Lietuvoje, daug keliauti. Tuomet maniau: kur rasiu tokį darbą, kad galėčiau taip gyventi“, – atviravo Leonora. Darbo vietą ji sau susikūrė pati – šiuo metu moteris gyvena ir dirba Ibizos saloje, kur veda asmeninių pokyčių seminarus lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis. Nors ji jaučiasi taip, kad visas pasaulis jai po kojomis, tikina iki šiol nepraradusi ryšio su Lietuva.
Gyvenimą keičia ne žinios, o praktika
Šiandien Leonora drąsina ir kitas moteris: net jei nėra aiškios vizijos, kokia jūsų gyvenimo svajonė, iš pradžių galima bent apytiksliai įsivaizduoti, kurlink norite judėti. Tik atsiminkite, jei darysite tik tai, ką įpratusios daryti, nieko nepakeisite. Kasdien po truputį griaukite savo įpročius ir didinkite nuveiktų darbų iš kategorijos „noriu“ sąrašą. Pradėkite nuo paprastų dalykų: galbūt reikia pasiieškoti informacijos internete, pasiklausti pažįstamų, kurie patartų ir pan. Tiesiog pasitikėkite savo intucija, nes ji, o ne logika yra raktas į save.
Ne žinios keičia mūsų gyvenimą, o praktika. Ne veltui sakoma: baimė pritraukia situaciją, kurios bijome, nepriteklius – nepriteklių, o perteklius – perteklių. Tai minčių galia. Kaip jaučiamės, taip ir pradedame gyventi. Mes esame gyvi todėl, kad mūsų kūne pulsuoja energija. Kokia ji – priklauso nuo mūsų minčių, mūsų realybės ir aplinkos. Ir tai jokia mistika. Kai pagaliau pavyksta išgryninti savo svajonę ir patikėti ja, mes pradeda augti, nes užmezgame santykį su savimi.
Ne veltui sakoma: baimė pritraukia situaciją, kurios bijome, nepriteklius – nepriteklių, o perteklius – perteklių. Tai minčių galia.
„Kas gi patikės jumis, jeigu netikite savimi jūs pats? „Vėl nuėjau į darbą ir vėl manęs nepriėmė“... Kam tas aukos sindromas? Jeigu norite būti auka, bent jau sąmoningai apsispręskite. Tarkime, dabar šešis mėnesius būsiu auka.
Turite žinoti, kad pradėjusios tikėti tuo, ko norite pasiekti, tikrai susidursite su daugybe kliūčių. Pasaulis jus tikrai patikrins ir dešimt, o gal net šimtą kartų pasakys „ne“.
Šioje vietoje padarysiu trumpą nukrypimą. Labai gerai, kad žmonės gali turėti vaikų – per tai mes galime patirti, kas yra besąlygiška meilė. Ji pasireiškia tada, kai vaikas atneša iš mokyklos dvejetą, nors jūs tikėjotės dešimtuko, bet jūs jį vis tiek apkabinate ir paguodžiate, įkvepiate, pamaitinate. Argi išvarysite vaiką iš namų, jeigu jis nepadarė to, ko tikėjotės?
Besąlygiška meilė neturi sąlygų ir taisyklių. Kodėl mes negalime patirti tokios besąlygiškos meilės sau? Kodėl žengdami žingsnį mes iš savęs reikalaujame neklysti, užuot priėmusios save su visais nuopoliais ir prisikėlimais“, – dėstė konsultantė.
Svarbiausia Leonoros gyvenimo pamoka, kuriai iki šiol dėkinga
Moteris pasidalino unikalia savo pirmųjų savarankiškų žingsnių patirtimi. Atvykusi į Vilnių studijuoti, ji labai norėjo susirasti darbą. Susipažino su savo kompaniją turinčiu užsieniečiu, kuriam patiko jos užsidegimas, bet jis nusprendė merginą patikrinti. Jis neprašė CV – šiaip ar taip nebuvo, ką į jį įrašyti, nebent indų plovėjos ar gatvių šlavėjos patirtį.
Taip pykau, kad nusprendžiau pabaigti šią nesąmonę dėl savęs, bet pas jį ryte nevažiuoti. Prasėdėjau visą naktį, per tą laiką prasisuko milijonas minčių. Kai baigiau, buvo likę 20 minučių iki susitikimo.
„Jis padavė man bloknotą ir pasakė, kad lauks rytoj devintą ryto su atlikta užduotimi: visus bloknoto lapų langelius, o kiekvienas jų turėjo apie 50, reikėjo užpildyti žodeliu „ne“. Grįžusi namo pradėjau pildyti, bet jau po penkių lapų mane mušė ir karštis, ir šaltis, keiksnojau darbdavį visais įmanomais žodžiais.
Taip pykau, kad nusprendžiau pabaigti šią nesąmonę dėl savęs, bet pas jį ryte nevažiuoti. Prasėdėjau visą naktį, per tą laiką prasisuko milijonas minčių. Kai baigiau, buvo likę 20 minučių iki susitikimo. Paskutinį puslapį jis buvo pasakęs palikti tuščią. Vos ne už paskutinius pinigus sėdau į taksi, kad sviesčiau jam bloknotą ir pasakyčiau viską, ką apie jį galvoju. Jis sutiko mane ramiai. Pasižiūrėjo į laikrodį, pagyrė, kad atvykau be vienos minutės devintą, ir pasakė: „Dabar gali per visą puslapį uždėti didelį, riebų „taip“. Patikėkite, šis „taip“ buvo toks saldus, kad viskas išgaravo.
Taip pat skaitykite: 5 įpročiai, kurie neleidžia tobulėti
Tą rytą gavau pamoką, kuri lydi mane visą gyvenimą: kiekvieną kartą, kai išgirstu daugybę „ne“, žinau, kad jei neprarasiu tikėjimo, pasieksiu savo tikslą. Todėl dabar kuo daugiau neigiamos reakcijos gaunu iš aplinkos, tuo labiau pradedu šypsotis, nes žinau, kad į mano gyvenimą ateina kažkas gera. Kiekviena abejonė iš šalies – tai jūsų tikėjimo patikrinimas. Įsivaizduokite, kokia būtų katastrofa, jei išsipidytų svajonė, kuria netikite ir kurios apskritai jums nereikia. Būtų blogai ir jums, ir kitiems.
Kadaise mano didžiausia svajonė būdavo nusipirkti šokoladuką ir nuvažiuoti pasivaikščioti po Vilnių. Jei tuomet man kas nors būtų pasakęs, kad turėsiu visą pasaulį po kojomis, sakyčiau, kad tam žmogui „ne visi namie“. Šiandien taip negalvoju. Gyvenu nuostabioje saloje, tačiau nesu atitrūkusi nuo Lietuvos, ir dirbu darbą, kuris man patinka“, – pasakojo Leonora.
Nebijokite dėti taško ir svajoti iš naujo
Kuo daugiau neigiamos reakcijos gaunu iš aplinkos, tuo labiau pradedu šypsotis, nes žinau, kad į mano gyvenimą ateina kažkas gera. Kiekviena abejonė iš šalies – tai jūsų tikėjimo patikrinimas.
Kita vertus, ji pataria neužstrigti. Bet kokią svajonę galite išaugti, nes svajonė nesate jūs, būtent ji yra jūsų. Kartais reikia padėti tašką ir vėl pradėti nuo to, ko nenorite, kad suprastumėte, ko norite dabar. Dažnai mes tam nesiryžtame, nes kol nusiausime batus, kurie mums buvo labai patogūs, bet jau nebetinka, teks pastovėti basomis kojomis, kol apsiausime kitus batus, o tai nemalonu.
„Nebijokite savo tikslų auginti iki dar didesnių. Gyvenimas be noro keistis, tobulėti, siekti praranda skonį. Todėl pajutusios, kad reikia padėti tašką, nebijokite to padaryti. Juk iš tiesų neegzistuoja nei balta, nei juoda, nei gerai, nei blogai. Tai reiškia, kad jeigu vieną kartą kažkas nesigavo, visai nebūtinai turi nesigauti ir kitą kartą. Nepavarkite svajoti.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, kad norai pildytųsi: 7 žingsnių programa
Iš kur atėjo tradicija per gimtadienį užpūsti į tortą susagstytas žvakutes, prieš tai sugalvojus norą? Iš mūsų senolių patirties, kad apie savo norus reikia galvoti. Drįskite daryti tai, ką jaučiate, o ne tai, kaip manote, kad turėtų būti“, – patarė pašnekovė.