Asmeninis treneris Paulius Velaikis apie jogą, maratonus ir sveikatą

Paulius Velaikis / nuotr. Redos Mickevičiūtės
Autorius: Regina Statkuvienė
Publikuota: 2017-10-08 16:40
Asmeninis treneris Paulius Velaikis daug metų buvo profesionalus kultūristas, vėliau rimtai gilinosi į jogos subtilybes. Šios patirtys suformavo jo požiūrį į sportą, žmogaus kūną, sveikatą ir grožio standartus.

Kodėl palikote profesionalų sportą ir tapote asmeniniu treneriu? Juk daugelis buvusių sportininkų sėkmingai treniruoja jaunąją kartą ir džiaugiasi jos pasiekimais.

Kai pajunti, kad tuoj subyrėsi, supranti, kad tavo metodika netinkama. Atsisakius kultūrizmo, pradėjo daug kas keistis – mąstymas, suvokimas, požiūris į gyvenimą. Galiu būti puikus pavyzdys, kas nutinka žmogui, kai jis nenatūraliai ima auginti raumenis.

Man keturiasdešimt vieni metai. Sportuoti pradėjau nuo penkiolikos. Būdamas 185 cm ūgio svėriau 55 kg. Natūralu, kad, kaip ir daugelis, norėjau būti raumeningas, todėl labai daug valgiau ir treniravausi. Bet praėjus penkiolikai metų supratau, kad ieškau visai ne to. Kai organizmas smarkiai apkraunamas, jis naudoja savo išteklius tam, kad virškintų maistą, o ne mąstytų.

Jei pažiūrėtume į kai kuriuos profesionalius sportininkus, pamatytume, kad jie pasiekia tikrai įspūdingus rezultatus. Tačiau jie labai rizikuoja savo sveikata, kartais ir gyvybe. Profesionalus sportas nėra geriausias pasirinkimas besirūpinantiems sveikata. Juo labiau kultūrizmas. Jis kadaise buvo sugalvotas kūno išvaizdai formuoti, o ne savijautai gerinti.

Amerikiečiai iškėlė nepasiekiamą tikslą – auginti nenatūraliai didelius raumenis. Prikūrė programų, maisto papildų linijų – visa industrija yra geras verslas. Man nesuprantama, kaip kultūrizmo treneris – nesveikai gyvenantis žmogus, kuris vartoja įvairių papildų, gali kitus mokyti sveiko gyvenimo būdo? Juk jo paties gyvensena netinkama!

Ką manote apie dabar Lietuvoje itin populiarius maratonus, pusmaratonius, bėgimo varžybas ir kitus masinius renginius, kurie skatina sportuoti ir taip gerinti savo sveikatą?

Man kyla klausimas, kodėl jie organizuojami: siekiant gauti pajamų iš narystės mokesčių, reklamos ar tai nuoširdus siekis skatinti sveiką gyvenseną?

Žmonės, norintys gyventi sveikai, turi jausti saiką ir nenukrypti į kraštutinumus: nebadauti, smarkiai neriboti maisto ar, atvirkščiai, nepersivalgyti. Tas pats pasakytina ir apie sportą.

Labai intensyviai sportuojantys žmonės neatrodo jaunesni, nei yra.

Jei žmogus juda itin mažai, gali atrofuotis raumenys ir jų funkcijos, pablogėti savijauta, bet jei pasirenkami pernelyg dideli fiziniai krūviai, kenkiama sąnariams, stipriai apkraunamas širdies raumuo, kitos organizmo sistemos, todėl žmogus ima greičiau senti. Labai intensyviai sportuojantys žmonės neatrodo jaunesni, nei yra, dauguma profesionalių sportininkų atrodo penkeriais ar net dešimčia metų vyresni.

Kur nors po atviru dangumi sportuojančių žmonių grupės dažnai atrodo gražiai, šitaip tarsi skatinama sveika gyvensena. Tačiau ten susirenka skirtingo amžiaus, sudėjimo ir sveikatos žmonės. Kai kurie iš jų galbūt atitinka tos treniruočių programos normatyvus – yra jauni, sveiki. Bet ateina ir fiziškai nepasiruošusių, turinčių įvairių negalavimų (širdies ligų, stuburo išvaržų ar sąnarių bėdų), jiems gali netikti kai kurie programos elementai (pavyzdžiui, šuoliukai). Užuot pagerinę sveikatą, jie žaloja savo kūnus.

Dabar populiarėja ne tik masiniai bėgimai ar treniruotės, bet ir joga, šiaurietiškas vaikščiojimas. Galbūt jie tinka kiekvienam?

Vaikščiojimas yra natūraliausias žmogaus judėjimas. Todėl ėjimas su lazdomis – geras pasirinkimas, jei vaikštoma taisyklingai: būtina atsispirti, nes taip sumažinamas kojų sąnariams tenkantis krūvis.

Daugelis populiarių treniruočių klesti ne todėl, kad kuo nors išsiskiria iš kitų, bet dėl to, kad žmonės įtikinami jų efektyvumu. Juk tikėjimas yra didelė jėga. Taip atsiranda disciplinų, pavadintų jų kūrėjų vardais: kalanetika – pagal Callan Pinckney, pilatesas – pagal Josephą Pilatesą. Tai nereiškia, kad sukuriama ar atrandama kokia nors unikali sistema, – dažniausiai senos tiesos pateikiamos kiek kita forma, kad pardavimas būtų efektyvesnis. Taip atsirado treniruotės su bulgariškais jėgos maišais, kuokelėmis ar svarsčiais, tokios programos, kaip „Insanity“, „CrossFit“.

Jos visos žada tobulą kūną, bet paprastai neužsimenama, kiek tai gali kainuoti, kiek gyvenimo metų žmogus iš savęs atims siekdamas tikslo. Būtent todėl dabar nedirbu kurios nors siauros srities treneriu. Žmogus turi judėti įvairiai, neperlenkdamas lazdos. Jei kas nors gerai jaučiasi turėdamas nedidelį antsvorį, manau, racionaliau yra gyventi su juo, nei persistengti siekiant kažkieno sugalvotų idealių matmenų. Juk pagrindinis tikslas – kad mūsų kūnas būtų sveikas ir tarnautų kuo ilgiau.

Pastebėjau, kad joga susidomi emociškai ne itin stabilūs žmonės.

Pastebėjau, kad joga susidomi emociškai ne itin stabilūs žmonės. Turintys aiškią gyvenimišką poziciją jai yra abejingi arba tampa jogos mokytojais ir užsidirba naudodamiesi kitų naivumu. Kai kurie jogos „mokytojai“ jogą pritraukia prie asmeninių gebėjimų – tada joks kompetentingas specialistas net negali pasakyti, kad tas „mokytojas“ negeba taisyklingai atlikti asanos, nes nekompetencija užglaistoma teigiant, kad ne tai šioje „jogoje“ svarbiausia.

Jogą esu ir pats praktikavęs gal šešerius metus: sportavau po 2–3 valandas per dieną 6–7 kartus per savaitę. Daug domėjausi ir jos teorija – ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Pirminė joga šiandien daugeliui nebūtų priimtina, todėl dabar ji pateikiama kitaip: buvo sugalvota jos priešistorė, sudėtinga tempimo ir statinių jėgos pratimų sistema, įvairios meditacijos, teikiančios nusiraminimą ir atitinkančios šiuolaikinio žmogaus dvasinius poreikius ir ieškojimus; sukurtas komercinis produktas. Lankstumas, kuris susiformuoja praktikuojant jogą, gyvenime nėra reikalingas, kartais net trukdo, nes sąnariai gali pasidaryti nestabilūs, imti silpnėti. Pavyzdžiui, mano sąnariai buvo lankstūs ir silpni, o praktikuojant jogą jie pasidarė dar paslankesni ir silpnesni. Žmonių iš kaimų ar kai kurių regionų – Skandinavijos, Sibiro, Kaukazo – sąnariai tvirti, turi daugiau jėgos, todėl joga jiems visai netinka. Ji gali būti naudinga tik kai kuriems žmonėms.

Jūs manote, kad grožio standartas 90–60–90 jau nėra aktualus?

Tai pasenęs požiūris. Galbūt 160 cm ūgio ir tam tikro amžiaus merginai tai ir bus optimalūs matmenys, tačiau moteris, norinti pastoti, išnešioti kūdikį, į tokius standartus neturi orientuotis. Buvo Twiggy, buvo „Miegančios Veneros“ era – grožio samprata keičiasi: kas gražu vienam, nebūtinai taip atrodo ir kitam...

Mūsų gyvenime atsiranda keistų, niekuo neparemtų taisyklių, įsivaizdavimų ir žmonės jų įsikimba. Pavyzdžiui, kad reikia per dieną išgerti du litrus vandens. Bet gerti būtina atsižvelgiant į savo fizinį aktyvumą, lytį, svorį, hormonų veiklą, mineralinių medžiagų pusiausvyrą. Vieno žmogaus organizmas greičiau šalina skysčius, kito – lėčiau, skiriasi riebalų kiekis, odos storis. Poreikiai turi būti labai individualūs, negalima vadovautis jokiomis abstrakčiomis rekomendacijomis.

Kitas paplitęs teiginys – kad reikia per dieną nueiti bent dešimt tūkstančių žingsnių. Kokių – plačių ar siaurų, kokiu tempu vertėtų eiti, kokį kelią rinktis, leistis nuo kalno ar kilti į jį. Įsivaizduokite 100 kg sveriančią moterį, kuri kasdien nužingsniuoja tą atstumą. Ji greičiau susigadins sąnarius, nei sulieknės.

Kaip žinoti, kad judame pakankamai? Vieni gerai jaučiasi rengdamiesi įvairiems maratonams, o kiti yra įsitikinę, kad pasportuoja tvarkydami namus ar dirbdami sode.

Norėčiau pabrėžti skirtumą: sportas yra rezultatų siekis, o kūno kultūra, judėjimas padeda rūpintis sveikata.

Patys natūraliausi judesiai – vaikščiojimas ir bėgiojimas.

Patys natūraliausi judesiai – vaikščiojimas ir bėgiojimas. Tačiau norintys bėgioti turi būti fiziškai pajėgūs, turėti sveiką širdį, sąnarius, stuburą, jų negali kamuoti antsvoris.

Todėl daug saugiau ir efektyviau greitai vaikščioti, nei lėtai risnoti. Jei jaučiatės gerai, niekas neskauda, su kasdieninėmis gyvenimo užduotimis susitvarkote lengvai ir greitai, vadinasi, nerimauti nėra dėl ko. Sveikas judėjimas turi sukelti lengvą diskomfortą, bet, pajutus ribą tarp komforto ir diskomforto, reikėtų sustoti.

Jeigu žmogus juda įsiklausydamas į savo kūną ir jo signalus: žiemą pasimankština namie, kai geras oras – išeina pasivaikščioti į parką ar pasivažinėja dviračiu, ar galima teigti, kad to užtenka?

Tai teisingas požiūris, tik reikėtų judėti taisyklingai. Problema, kad dauguma kasdien neturi laiko galvoti apie saugų, efektyvų judesį.

Kartais žmonės užsibrėžia tikslą ir nori jį pasiekti. Pavyzdžiui, moteris džiaugiasi galinti padaryti šimtą susilenkimų (sakau susilenkimų, nors klaidingai vartojamas terminas atsilenkimai. Juk darydami šį pratimą susilenkiame, o ne atsilenkiame). Prisipažįsta, kad lenkiantis kokį trisdešimtą kartą ima skaudėti nugarą, tačiau savo tikslą vis tiek pasiekia. Tik nesusimąsto, kad kitus septyniasdešimt kartų ji lankstosi kenkdama stuburui. Nejausti ribų yra žalinga sveikatai. Jei žmogus išmoksta gyventi intuityviai, jis gali labai anksti iš savo kūno gauti visus reikiamus signalus.

Vadinasi, kai kurių negalavimų, siejamų su amžiumi ar gyvensena, galima išvengti?

Pastebėjau, kad daug jaunų žmonių ateina skųsdamiesi įvairiomis problemomis – stuburo, kelių sąnarių, pečių sąnarių skausmais. Jei sulaukus trisdešimties, keturiasdešimties ar net penkiasdešimties metų įvairūs negalavimai ima trukdyti gyventi, vadinasi, judama ar sportuojama netaisyklingai, nesaugiai.

Esame įsitikinę, kad su amžiumi turi pradėti ką nors skaudėti. Bet mes galime atitolinti laiką, kada ims skaudėti, – keturiasdešimties, daug vėliau, o gal ir niekada! Galiu pasidalyti asmenine patirtimi. Penkiolika metų užsiiminėjau kultūrizmu. Profesionalaus sporto laikotarpis leido įgyvendinti kai kurias ambicijas, tačiau labai nudėvėjo kūną, todėl teko daug laiko skirti įvairioms sveikatingumo metodikoms.

Išbandžiau jogą, sąnarių mankštą, technikas su lazdomis, įvairias funkcinių treniruočių atmainas – TRX, svarsčius, kalisteniką, kuokeles, gimnastikos žiedus, kol supratau, kad dauguma šių technikų yra vienpusiškos. Tada sujungiau išbandytų stilių geriausias ir man labiausiai tikusias bei patikusias idėjas į visumą. Taip atsirado daugiafunkcės kryžminės apkrovos (DFKA) treniruočių sistema, pagal kurią mankštinuosi pats ir treniruoju kitus. Žmonės mokomi taisyklingai judėti erdvėje, racionaliai naudoti savo kūną išeikvojant kuo mažiau energijos, optimaliai apkrauti sąnarius ir raumenis. Toks sportas pagerina savijautą, padidina darbingumą.

Tačiau yra žmonių, kurie užsibrėžia tikslą, pavyzdžiui, numesti keliasdešimt kilogramų laikydamiesi dietos ar įveikti maratoną, ir jį pasiekia. Galbūt svarbiausia yra valia?

Tik vienetai itin valingų žmonių gali užsibrėžti tikslą ir jį pasiekti. Dauguma rezultato nori čia ir dabar, o jei tai nepavyksta, praranda motyvaciją. Todėl nesėkmės istorijų daugiau nei sėkmės.

Bet jei žmogus 10–15 metų nesaikingai maitinosi, būtų naivu tikėtis, kad pavyks staiga sulieknėti. Kelis mėnesius jis turi stiprinti sausgysles, sąnarius, širdies, kvėpavimo sistemas, kad kūnas būtų paruoštas atlaikyti tokį fizinį krūvį, kad jis būtų veiksmingas. Bet per tiek laiko motyvacija gali išgaruoti.

Tik vienetai itin valingų žmonių gali užsibrėžti tikslą ir jį pasiekti.

Jei žmogus neturi rimtesnių sveikatos bėdų, hormoninių sutrikimų, sutvarkyti kūno formas gana paprasta: reikia apskaičiuoti kalorijų normą, saikingai judėti ir tiek sportuoti, kad nebūtų prarasta raumenų masė. Labai svarbu išmokti saikingai valgyti. Po truputį mažinant maisto kiekius rezultatų galima tikėtis per 2–3 metus.

Tačiau retas turi tiek kantrybės. Kai tinkamai parenkamas fizinis krūvis ir išėjęs iš salės žmogus jaučiasi bent kiek geriau, nei ateidamas į ją, jis supranta, kad galbūt nepavyks greitai turėti trokštamos figūros, tačiau pagerės savijauta. Dėl jos žmonės randa ir laiko, ir noro.

Šiuolaikiniai žmonės labai dažnai dirba sėdimą darbą, skundžiasi nugaros, pečių, sprando skausmais. Kaip galima jų išvengti?

Viena padėtis, ypač jei ji netaisyklinga, kenkia kūnui. Todėl sėdėdami permetame koją, perkeliame krūvius. Paprasta sąnarių mankšta pašalina raumenų sąstingį. Ją galima daryti kelis kartus per dieną: pavyzdžiui, valandą padirbėjus, reikėtų atlikti porą pritūpimų, pasivaikščioti kabinete. Tokio minimalaus judėjimo gana sveikatai palaikyti.

Tačiau norint džiaugtis gera fizine forma reikėtų judėti intensyviau. Būtų sveikintina, jei visi kolegos išeitų į lauką ir trumpai, lengvai pasimankštintų: suprakaituoti nereikia, pakanka tik sušilti. Gavę daugiau deguonies žmonės tampa aktyvesni, kūrybingesni. Juk, tarkim, ilgai sėdint užspaudžiami raumenys, sulėtėja kraujotaka, todėl slopinami mąstymo procesai. Mankšta gali pagerinti ne tik savijautą, bet ir darbo rezultatus.

Gal dabar žmonės sąmoningesni, labiau rūpinasi sveikata?

Saikas yra sveikatos pagrindas. Nereikėtų nei per daug dirbti, nei per ilgai ar trumpai miegoti, persivalgyti ar valgyti per mažai, negalima visai nesportuoti ar pernelyg intensyviai treniruotis.

Man labai patinka rytietiškas posakis „vidurio kelias“. Jei žmogus geba padalyti laiką, skirtą šeimai, darbui, sau pačiam, tikėtina, kad pavyks išsaugoti ir santarvę namuose, ir gerovę, ir sveikatą. Jei darbas užims per daug laiko, ims kentėti ar net irti šeima. Pažeisti harmoniją labai paprasta ir gana sudėtinga ją išlaikyti; kita vertus, pajutus saiko jausmą, ją išsaugoti labai lengva.

Sąmoningas, individualus požiūris į savo kūną, kaip ir bet koks sąmoningumas, pastebimas tarp aukštesnio intelekto žmonių. Dabar asmeniniai treneriai skaičiuojami dešimtimis – kai prieš dvidešimt metų pradėjome dirbti, buvome kokie penki. Galima daryti išvadą, kad žmonės tampa sąmoningesni, jie ieško asmeninio trenerio, kurio požiūris būtų panašus į jų. Juk nemanau, kad mano mąstymas bus priimtinas visiems.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai