„Asmeninis moterų treneris į namus“ – taip nuo praėjusios vasaros prisistato buvęs televizijos žinių žurnalistas Martas Kalendra (29). Netikėtas jo karjeros posūkis bei Lietuvoje dar negirdėta veikla sulaukė ir žiniasklaidos, ir mankštintis norinčių moterų, ir įtarių jų antrųjų pusių susidomėjimo.
Per nepilnus metus jo veikla įsisuko. Martas laimingas nuo šiol galėsiantis suderintis dvi patinkančias veiklas – trenerio ir televizijos žmogaus: per interneto televiziją LNK GO pradedama rodyti jo ir Indrės Stonkuvienės laida „(Ne)ėsk su Stonkuviene“!
„Girdėjau komentarų, kad tai – naujas būdas išskirti šeimas: treneris atvažiuoja tiesiai į lovą. Mano paslauga buvo perfrazuojama kaip „vyras į namus“, – juokdamasis pasakoja dėl tokių interpretacijų nelinkęs įsižeisti Martas. – Visiems kritikams atsakau: „Negi kas nors būtų susidomėjęs, atkreipęs dėmesį, jei būčiau tapęs tiesiog dar vienu asmeniniu treneriu?“
Ši veikla jam – ne tik sėkmingai pradėtas verslas, bet ir proga asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad sportas gali suteikti drąsos prabilti apie augant provincijoje kęstas patyčias, mesti prestižinį, bet rutina tapusį darbą, – jis gali padėti keistis ne tik žmogaus išorei, bet ir vidui.
Visgi iš kokio amerikietiško filmo nusižiūrėjote idėją rengti tokias nestandartines treniruotes?
Užsienyje tokia paslauga populiari – ten žmonės dar labiau neturi laiko iš namų kur nors eiti sportuoti. Jau seniai sulaukdavau ne tik draugių prašymų patarti, kaip sulieknėti, kur ką nors nusipirkti, bet ir klausimų, gal galima treniruotis namuose. Todėl pasirinkau moterų trenerio specializaciją. Pajutęs susidomėjimą pasimokiau, gavau europinio trenerio licenciją ir jau pusę metų tuo užsiimu.
Girdėjau komentarų, kad tai – naujas būdas išskirti šeimas: treneris atvažiuoja tiesiai į lovą. Mano paslauga buvo perfrazuojama kaip „vyras į namus".
Nenoriu pradėti treniruoti ir vyrų, dirbti sporto klube – bijau, kad vėl imtų trūkti laiko kaip anksčiau. O aš esu sau pažadėjęs, kad darbas teiks džiaugsmą. Tik kai viskas įsibėgėjo, šią veiklą paviešinau feisbuke.
Kas nori mankštintis nekeldamas kojos iš namų?
Įvairios moterys: mamos, auginančios vaikus, labai užimtos verslininkės. Pagaliau – tos, kurios dėl kokių nors priežasčių nenori eiti į sporto klubą, mankštintis viešai: galbūt jaučiasi nelabai gražios, nepakankamai tobulos figūros. Tokios nenori ir kad joms padėtų savo kūną išpuoselėjusi moteriškosios lyties specialistė.
Treneriai dažnai būna nuobodūs. Labai džiaugiuosi, kad man su sportu atsitiko atbulai: ne nuo vaikystės juo domėjausi, o iš žurnalisto tapau sportuojančiu ir kitus treniruojančiu žmogumi. Tai padeda būti kitokiu treneriu. Visada sakau, kad moterims reikia inspiracijos. Kūnas keičiasi net nuo geresnio žodžio. O kritika moteris gniuždo.
Asmeninė erdvė neatrodo labai įkvepianti vieta sportuoti...
Yra įsivaizduojančių, kad užsuksiu vieną sykį, parodysiu, kaip sportuoti, ir paliksiu likimo valiai. Tačiau jei susitiksime tik kartą per metus, aš negalėsiu atsakyti už tos moters sporto rezultatus. Tai yra nuolatinė paslauga. Mes sudarome sutartį. Dažniausiai siūlau man padedant sportuoti tris sykius per savaitę.
Būna, kad atvažiavus tenka fotelį pastumti. Tačiau salių nereikia: užtenka, kad sporto kilimėlis telpa ir man yra kur atsistoti. Juk namie kroso nebėgame. Yra tokių moterų, kurios turi visus įmanomus treniruoklius, bet jiems naudoti trūksta motyvacijos.
Namai yra namai: kartais pabunda vaikas, kai per jo miego laiką būna suplanuota treniruotė. Tenka sustoti ir palaukti, kol mama jį nuraminusi galės sportuoti toliau. Nutinka taip, kad viduryje treniruotės pažiūrėti, kaip mums sekasi, grįžta vyras. Būna, virtuvėje verdama sriuba pradeda bėgti. Kartais tenka pasakyti, kad dabar galvojame apie raumenis, o ne apie ruošiamą vakarienę ar kokia suknelė vakarėliui geriausiai tiktų. Tai galime aptarti prieš treniruotę arba po jos.
Su klientėmis susibičiuliaujate?
Draugu būti negaliu, nes nukentėtų treniruotės, negalėčiau liepti atlikti vieno ar kito pratimo. Tačiau pašnekovu, psichologu, žmogumi, kuriam gali pasipasakoti, – žinoma. Kartais visgi tenka padėti nuspręsti, kurią suknelę vakarui geriau rinktis. Man tai nesunku, turiu mados, stiliaus, grožio pojūtį, ne sykį esu girdėjęs klausimų, kodėl netapau stilistu.
Moterims tenka įvairių patarimų duoti. Jos jautresnės, bet dažnai turi būti stipriąja lytimi, nes joms ant pečių gula rūpesčiai dėl vaikų, namų ruoša, o jei dar verslas, karjera...
Neseniai internete pasirodė laidelės, kuriose mankštinatės kartu su Indre Stonkuviene. Tai – jūsų veiklos tąsa?
Kai kas nors apgailestauja, kad išėjau iš televizijos, atsakau, jog niekur nedingau – savo laidą susikūriau internete. Šiais laikais taip galima pasiekti daug didesnę auditoriją, nei turint rytinę sporto laidą per televiziją.
Svarsčiau, kaip išnaudoti save kaip žurnalistą, charizmatišką žmogų. Bandžiau nustebinti manančius, kad Martas Kalendra – mikrofoną virpinantis nuobodyla: pakalbina pašnekovą, paskui sukniubęs suskrebena tekstą ir sliūkina namo. Taip pat norėjau, kad moterys, kurios nedrįsta manęs pakviesti į namus, gal savo vyro bijo, galėtų su manimi sportuoti įsijungusios kompiuterį.
Sukurti tokio formato laidelę mane inspiravo dabar Danijoje gyvenanti teta. Ši moteris man visada buvo energijos, geros nuotaikos, sportiškumo pavyzdys. Prisiminiau, kaip ji pasakojo, kad anais laikais keldavosi paryčiais vien dėl to, kad įsijungusi televizorių galėtų žiūrėti ir kartu daryti per jį transliuojamą mankštą. Pagalvojau, kodėl nepadarius ko nors panašaus man? Noriu paskatinti moteris sportuoti, kad žiūrėdamos laidą nuo A iki Ž mankštintųsi kartu su manimi. Mes turime taip pat suprakaituoti, sykiu atsigaivinti vandeniu ir judėti toliau.
Džiaugiuosi, kad mano idėją palaikė ir pirmoje vaizdo treniruotėje sutiko dalyvauti Indrė Stonkuvienė. Visoms moterims, kurios guodžiasi neturinčios ryžto pradėti sportuoti, sakau, kad tegul ir nebando: nieko nebus, kol nepajus noro keistis. Sakau tai, nes žinau: pats dvidešimt šešerius metus nenorėjau nieko panašaus daryti.
Kas atsitiko, kad pradėjote sportuoti?
Tiesiog vieną rytą atsikėliau ir sau pasakiau, kad reikia ką nors daryti. Žinios yra nerealus stresas, aš stengiausi dirbti maksimaliai gerai. Dėl nuolatinės įtampos atsirado skrandžio problemų. O vakare eidavau out – atsipalaiduoti ir parodyti savęs tikrojo. Buvau vakarėlių liūtas, visi žinojo, kad Martas vėl ant stalų šoks. Dabar suprantu, kad taip kompensuodavau laiką, kuris man būdavo neįdomus darbe. Neslėpsiu, grįžus iš vakarėlių būdavo nevilties ašarų. Sakydavau sau, kad turiu daugiau talentų, kodėl privalau slėpti, kad moku šokti, dainuoti, gebu įkvėpti. Kitiems patardavau keisti gyvenimą, o dėl savęs nieko nedariau!
Vieną rytą nusprendžiau mesti linksmybes, neįdomius pokalbius ir ne rytoj, ne nuo kito mėnesio, o šiandien pradėti sportuoti. Nutariau iš smilgos tapti raumeningu Martu Kalendra. Pradėjau šešis kartus per dieną tiksliai nustatytu laiku valgyti, keturis kartus per savaitę su treneriu sportuoti. Iš pradžių nebuvo lengva ir galva pasvaigdavo. Tačiau esu maksimalistas – turėjau valios. Netrukus aplinkiniai pradėjo aikčioti, kad keičiuosi.
O tuomet subrendote ir karjeros pokyčiams?
Greitai bus metai, kaip nebedirbu LNK žiniose. Apie apsisprendimą išeiti kolegoms pranešiau savo gimtadienio išvakarėse. Kai pasakiau tėvams, kad noriu palikti televiziją, tapti treneriu, jie buvo šokiruoti. Artimiesiems atrodė, kad jei esu žiniose, ten turiu ir mirti. Kai jose dirbau, mama, jei neišgirsdavo mano balso per laidą, iš sykio skambindavo – neva šiaip paklausti, kaip sekasi. Kai grįždavau namo į Skuodą, seneliai įsijungę televizorių kviesdavo sėsti šalia kartu žiūrėti žinių... Tai buvo tapę jų gyvenimo dalimi, ritualu. Tačiau kai pamatė, kaip man ten sunku, kad noriu daugiau, visgi susitaikė su tokiu sprendimu. Dabar vėl matau šypsenas jų veiduose, nors provincijoje ir pasigirdo svarstymų, kad gal mane iš televizijos išmetė...
Tačiau kažkada televizija buvo jūsų svajonė?
Negalėčiau sakyti, kad žinios man – priimtiniausias žurnalistikos žanras. Nuo vaikystės buvau labai aktyvus: šokius, dainas kurdavau pats ir šokėjoms sukneles pamodeliuodavau. Gimtajame Skuode mane aplinkiniai pažinojo kaip visų galų meistrą, bet dėl aktyvumo sulaukdavau užgaliojimų, ypač iš vaikinų. Vienas, kuris tada iš manęs juokdavosi, dabar leidžia knygą apie patyčias!
Mano veikla bendraamžiams atrodė nevyriška. Jie manė, kad vaikinas privalo gerti, rūkyti, o aš niekada nežiūrėjau į cigaretes, nevaikščiojau į klubus. Paauglystėje bijojau žmonių. Jei kas nors nusišypsodavo, atrodydavo, kad juokiasi iš manęs. Todėl vaikščiodavau nuleidęs akis, vengdavau parduotuvių, mokykloje į koridorių neidavau, kol nenuskambėdavo skambutis, kviečiantis į kitą pamoką. Man atrodydavo, kad visi mane apkalba.
Buvau užsibrėžęs tikslą išvažiuoti iš Skuodo ir nuveikti ką nors daugiau. Tikriausiai tapti Martu Kalendra tokiu, kokį tik dabar lipdau. Pasirinkau žurnalistikos studijas, nors tai nebuvo mano svajonių specialybė. Norėjau patekti į televiziją – išnaudoti savo balsą, nes visą gyvenimą girdėjau žmones sakant, kad jis skamba ypatingai.
Jei ką nors darau, tai profesionaliai. Todėl žurnalistikos studijoms pasirinkau Vilniaus universitetą.
Man žinių laidos vedėjo idealas visada buvo Gintaras Deksnys. Kai antrame kurse reikėjo atlikti praktiką, pirmiausia paskambinau į LNK Žinių tarnybą. Mane priėmė, o paskui pasiūlė likti. Ir likau septyneriems metams. Atsimenu, kaip Tomas Langvinis aikčiojo, koks balsas, o kokia pavardė – net pseudonimo nereikia!
Pradėjus dirbti televizijoje, aplinkinių požiūris pasikeitė. Skuode tie, kurie kažkada mane visokiais žodžiais užgauliojo, pradėjo pirštis į draugus. Televizija mane išgarsino. Tas darbas suteikė pasitikėjimo, bet vis tiek likau labai emocionalus, melancholiškas. Visada jaučiau, kad galiu daugiau, negu tik pakalbinti žmogų. Juk visi ambicijų turime, o aš sieloje – menininkas.
Sportas padėjo į viską pažiūrėti racionaliau. Supratau, jog nevilties ašaros, kad jautiesi neįvertintas, – nepadės. Dabar žinau, kad niekas nieko nepasiūlys, neatneš, jei pats neįdėsi pastangų ir nepradėsi keistis. Žurnalisto profesijos iš manęs niekas neatims, o šiandien esu treneris, su Saulene Chlevickaite vedu renginius, nuolatos lavinu balsą pas dainavimo mokytoją, toliau sportuoju. Nė vienos akimirkos nesigailėjau, kad palikau žinias, nes dirbdamas noriu patirti malonumą, džiaugsmą, žmonėms teikti pozityvumą. Juk antro gyvenimo nebus.