Asmeninio tobulėjimo trenerė R. Rimkevičienė: „Nebandykite įtikti kitiems. Susimąstykite, kaip įtikti sau“

Renata Rimkevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Asta Kaušakienė
Publikuota: 2015-09-20 11:00
Renata Rimkevičienė sako, kad jos pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Pasitraukusi iš komforto zonos moteris atrado visai kitas vertybes ir nusprendė savo žiniomis pasidalyti su kitomis moterimis. Dauguma psichologų patvirtins, kad šiuolaikinis žmogus apimtas nepaaiškinamo nerimo ir yra įkalintas pašėlusiame tempe.

Kaip visame tame išsaugoti save, meilę, šeimą? Atsakymais apie perversmą savo sieloje dalinasi asmeninio tobulėjimo trenerė, seminarų vedėja ir tiesiog laiminga moteris Renata Rimkevičienė.

– Turėjote savo verslą ir gyvenote itin aktyvų gyvenimą. Kaip nutiko, kad atsidūrėte kitokiame amplua ir nusprendėte ieškoti atsakymų apie tai, kas yra ta moteriška laimė?

– Kaip ir daugelis žmonių, baigiau mokyklą, universitetą, siekiau karjeros aukštumų. Vėliau supratau, kad dirbdama samdomą darbą jaučiuosi prastai, daug kas netiko vien todėl, kad negalėjau savęs realizuoti. Ilgainiui, po vaikų gimdymo ir auginimo atostogų, nusprendėme su vyru nerti į savo verslą. Iš pradžių tai jaudino, viskas buvo įdomu ir nauja, tačiau po kiek laiko pajutau, kad kuo toliau – tuo sunkiau.

Sunku suprasti, kas darosi tavo galvoje – gali rinktis, kada nori dirbti ir kiek turėti laisvalaikio, darbas įdomus, tačiau viduje – tuštuma. Pradėjau ieškoti atsakymų, analizuoti save ir aplinką, kad suprasčiau, kas man darosi.

Taip pat skaitykite: 5 nusivylimai gyvenime, kurie padės gyventi geriau

Priėjau prie išvados, kad visiškai nemačiau savęs kaip asmenybės ir moters. Mano gyvenimas buvo toks, kokio reikia visuomenei, bet ne man pačiai. Normos, standartai iš tikrųjų tik riboja, įkalina ir neleidžia augti, judėti į priekį. Normalu, kad jaučiausi nelaiminga. Supratau, kad verslas moterims nėra tobula vieta – čia daug konkurencijos, o moteriška energija dingsta, yra išbalansuojama.

Priėjau prie išvados, kad visiškai nemačiau savęs kaip asmenybės ir moters. Mano gyvenimas buvo toks, kokio reikia visuomenei, bet ne man pačiai. Normos, standartai iš tikrųjų tik riboja, įkalina ir neleidžia augti, judėti į priekį. 

Visai kitokia situacija su vyrais – jų tokia prigimtis. Viena, kai moteris kuria verslą vedina savo vidinio pašaukimo, ir visai kas kita, kai bando įrodyti, kokia ji stipri, kad jai nėra neįmanomų dalykų ir kad ji viską padarys neką prasčiau nei vyrai. Natūralu, kad šiuo atveju moteryse atsiranda vyriškumo, kovos dvasios.

Taip buvo ir man – aš viską pati savo noru užsikėliau ant savo pečių ir pradėjau nustumti vyrą į šoną, manydama, kad galiu pasielgti, padaryti geriau, pasiekti geresnių rezultatų. Vėliau ateina idée fixe – nebegaliu ir nebenoriu to daryti. Mano mintyse sukurtas paveiksliukas – veikli, stipri, pasipuošusi versli moteris buvo tapęs realybe, tik supratau, kad taip siektas realybės vaizdas man nesuteikia jokios laimės.

– Taigi, savijauta tapo jūsų atspirties tašku viską keisti. Ką nusprendėte daryti?

– Supratau, kad daugybė moterų daro tą patį ir jaučiasi taip pat blogai, kaip ir aš, tačiau jos gali būti laimingos – tereikia parodyti kelią. Visų pirma itin svarbi realizacija. Tikrai nesakau, kad moteris turi užsidaryti namuose ir virti sriubą, lyginti marškinius ir pan. Darbas turi teikti malonumą, o ne būti prievole. Pastaruoju atveju jūs naikinate save šeimos ir vaikų sąskaita. Pradėjau klausti savęs egzistencinių klausimų, apie tai, ką veikiu šiame pasaulyje, ir supratau, kad ilgą laiką, o gal niekada nemačiau savęs kaip moters.

Taip pat skaitykite: Visvaldas Legkauskas: „Tiek vyrai, tiek moterys turi natūralų polinkį būti neištikimi“

Mes, nepriimdamos savęs tokiomis, kokiomis esame, bandome taisyti savo sutuoktinius, nesuvokdamos, kad šalia mūsų atsiduria toks žmogus, kuris yra mūsų vertas.

Aš savęs nepažįstu, nepripažįstu, nemyliu, nevertinu, nematau kaip asmenybės – argi galima jaustis laiminga, kai taip galvoji?

Pradėjau tiesiog rankioti save iš naujo – nuo dvasinių praktikų iki seminarų, suprasdama, kad kai liausiuosi save žalojusi, smerkusi, ribojusi ir dariusi tai, ko reikia kitiems, bet ne man, tada pagaliau pasijusiu laiminga.


– Ne kartą paminėjote, kad nematėte savęs kaip moters ir kad apskritai moterims trūksta moteriškumo. Sakykite, kokia yra ta moteriška moteris?

– Net ir gatvėje stebėdama moteris galiu pasakyti, kiek jose yra moteriškumo. Moteriška moteris pirmiausia ta, kuri myli save, pasaulį ir moteriška energija puošia viską aplink – tiesiog skleidžia savo kerus. Tačiau moteriškų moterų aš matau mažai, kadangi daugelis mūsų savęs neišreiškia, nesupranta, patiria begalę kliūčių į pasitikėjimą savimi.

Kitas dalykas – išvaizda. Galite galvoti kaip norite, tačiau tikrai vienaip jautiesi su kelnėmis, o visai kitaip su suknia ar sijonu. Ilgą laiką pastarojo rūbo net neturėjau. Rūbas tikrai priverčia mus pasijausti, elgtis kitaip. Žinoma, neką mažiau moteriškumo suteikia ir šukuosena – plaukuose slypi moters galia.

Visiškai trumpi plaukai, vyriškas kirpimas nubraukia nemažai žavesio, o jeigu dar renkamasi itin vyriško stiliaus apdarus, tai moteriškumas išgaruoja kaip dūmas. Mūsų išvaizdą kuria detalės, todėl net ir trumpų plaukų šukuosena gali atrodyti visai kitaip „įvilkus“ ją į moterišką įvaizdį – niekada to nepamirškite. Visuma, štai kas svarbiausia. O joje telpa ir mūsų išorė, ir vidus, ir elgesys.

Taip pat skaitykite: Save išgydžiusios kūno psichoterapeutės Rasos Mažionienės patarimai: kokios emocijos sukelia kokias ligas

Kalbant apie meilę sau, dažnas tai vadina egoizmu, neva pirmiausia reikia rūpintis kitais, tačiau iš tikrųjų, kai save vertinate ir mylite pakankamai, iš aplinkinių nebereikalaujate perdėto dėmesio, pagyrų ir liaupsių. Jūs tiesiog žinote, kokia esate, ir jums nebereikia desperatiško patvirtinimo, garbinimo. Pasidaro viduje gera, todėl nebereikalaujame pagalbos iš išorės, kad kas palaikytų, paguostų.

Gyvename veikiami kitų nuomonių, tačiau savaime aišku, kad jas, būdami suaugę, galime priimti arba atmesti. 

Vyriškumas moteryje, kaip minėjau, pastebimas ir tada, kaip ji bendrauja su vyru ar vaikais. Švelnumo nelieka tada, kai viskas sutelkta tik į verslą ar darbą – kaip padaryti geriau, daugiau, kaip atsilaikyti žlugdančiai konkurencijai – juk gali ateiti nauja, gabesnė, geresnė? Moteriškos energijos galia blėsta, kadangi moteris, visą dieną praleidusi kovos lauke, tiesiog nebesugeba nieko duoti ir priimti.

– Pakalbėkime apie pasitikėjimą savimi. Ne viena moteris tik išorėje atrodo ryžtinga ir stipri, tačiau grįžusios į savo aplinką jos graužia, menkina save ir patiria begalę skaudžių išgyvenimų. Kada ir kodėl mes pradedame savęs nebemylėti ir keikti? Kaip išsivaduoti ir žengti pirmyn?

– Manau, kad daugelis mūsų yra buvę tokioje situacijoje. Kaukės – kasdienis mūsų „papuošalas“, bet ilgainiui jis mus išvargina ir pradeda slėgti. Nepasitikėjimas savimi vystytis pradeda dar vaikystėje, kai mūsų nepriima kaip asmenybių, o tik bando auklėti ir keisti.

Dažna mergaitė jau tada ima galvoti – „aš esu niekam tikusi, man reikia save pakeisti, kad patikčiau ir įtikčiau kitiems“. Suaugusieji sutelkia visas jėgas, kad mus nulipdytų, ir pamiršta, ką mes jau turime savyje. Vėliau viskas vis labiau įgauna pagreitį, ir moteris užaugusi pradeda kartoti sau tą, ką jai sakė tėvai, t. y. kad tik pasikeitusi ji bus priimta, suprasta ir mylima.

Taip pat skaitykite: Psichoterapeutė Jolanta Bičkienė: „Vieną klastingiausių depresijos formų gali slėpti ir šypsena“

Priimkime pirmiausia save tokiomis, kokiomis esame, ir negalvokime, kad jeigu mokėtume tą ir tą, labiau mylėtume, pasitikėtume, vertintume save. Gyvename veikiami kitų nuomonių, tačiau, savaime aišku, kad jas, būdami suaugę, galime priimti arba atmesti.

Tačiau su vaikais situacija visai kitokia – jie to dar nesugeba, neturi filtro, kadangi tiki savo autoritetais – tėvais. Tad supraskime, kad reikia galvoti, ką ir kaip sakome savo atžaloms. Tarkime, jeigu mažai mergaitei vis buvo prikaišiojama, kad ji nesaugo drabužių, viską suplėšo, kad neverta jai nieko pirkti ir pan., tai ateityje, gali būti, ji vengs pirkti sau gražių drabužių.

– Jūs išleidote knygą „7 būdai, kaip prisijaukinti vyrą“. Tai kurgi slypi vyrų ir moterų sugyvenimo paslaptis?

– Santykius kuriame tam, kad būtume laimingi. Normalu, kad negalime išvengti pykčių, barnių, o vėliau – santykių aiškinimosi, nurodinėjimų, priekaištų, tačiau nuo to siaubingai pavargstame ir iššvaistome nemažai energijos.  Juk niekas mūsų nemokė gyventi šeimoje, ar ne? Moterys mano, kad vyrai jas pavers laimingomis, o vyrai – kad moterys, tačiau gyvendami kartu jie nejaučia, kad tapo laimingesniais.


Vyro keitimas priveda prie konfliktų, kadangi galvoje susikuriame vaizdinį, kaip jis turėtų elgtis ir norime, kad taip būtų ir realybėje.

Kur bėda? Bandymas ieškoti kitų tokioje situacijoje nieko gero neduoda – su tomis pačiomis bėdomis mes nueiname pas kitą žmogų, tačiau daug kas taip ir lieka neišspręsta. Mes, nepriimdamos savęs tokiomis, kokiomis esame, bandome taisyti savo sutuoktinius, nesuvokdamos, kad šalia mūsų atsiduria toks žmogus, kuris yra mūsų vertas.

Vyro keitimas priveda prie konfliktų, kadangi galvoje susikuriame vaizdinį, kaip jis turėtų elgtis, ir norime, kad taip būtų ir realybėje. Supraskite, kad reikalaudami iš kito, kai viduje neturite pasitenkinimo savimi, nejaučiate laimės, rezultato nesulauksite. Moteriai patartina išmokti dalytis laime, o ne tik siekti jos gauti.

Jeigu kalbėtume apie paklusnumą vyrui, ko moko tam tikri santykių modeliai, tai paklusimas vyrui skamba nei šiaip, nei taip – lyg moteris būtų kokia namų šlepetė, kur padėsi, ten ir rasi. Svarbiausia šiuo atveju moters savijauta, ar jai priimtina tai, kaip su ja elgiamasi. Nes jeigu ji jaučiasi nelaiminga, negi laimingas gali būti jos vyras? 

Svarbu suprasti, kad šiuo atveju svarbiausias suvokimas – kiek aš noriu padaryti dėl savo vyro, kiek man tai malonu, priimtina ir pan. Tarkime, santykių pradžioje moteris galbūt kepa pyragus ir ruošia pietus savo mylimajam ir tikrai dėl to nesijaučia blogai, nepriima to, kaip vergavimo ar pataikavimo. Taigi, santykiuose taip ir reikėtų jaustis – daryti reikalus su meile, bet ne per prievartą.

Kai jūs tiesiog žinote, kokia esate, jums nebereikia desperatiško patvirtinimo, kitų garbinimo. 

Bandymas išsireikalauti dėmesio, reikalavimai ir priekaištai yra grandininė reakcija, kuriai vyras priešinsis. Jo mintyse moteris yra švelni būtybė, o ne rėkianti ragana ant šluotos, kuriai jis privalo įtikti ir pildyti visus pageidavimus.

Taip pat skaitykite: Šeimų konsultantas Ruslanas Naruševičius – apie keturias skyrybų fazes ir svarbiausius šeimos aspektus

– Tačiau gal pastaroji mintis tiktų ir vyrams? Juk jeigu jie su savo antrąja puse bendrauja nepagarbiai, negi galima tikėtis švelnios moters reakcijos?

– Jeigu moteris savęs negerbia, ji leidžia save žeminti. Nereikia į bjaurų vyro elgesį atsakyti taip pat – verčiau atsitraukti nuo situacijos, tarkime, išeiti, palikti jį vieną su savo emocijomis. Toks pats elgesys, mūsų atsakomoji reakcija ir puolimas tik paaštrins situaciją ir kils bjaurus konfliktas. Kada vienas įsitempęs ir šaukia, o kitas atsako tuo pačiu, namuose skandalas neišvengiamas.

Dažnai šalia tokių atradimų reikia įveikti ir vidinius demonus, ypač, kai meluojame pačios sau. Jeigu net sau bijome pasakyti, ko trokštame, kaip galime tikėtis laimingo gyvenimo?

Reikia surasti laiką, kada galėtumėte ramiai pasikalbėti ir pasakyti, kokio elgesio netoleruotumėte.

– Ką patartumėte moterims, kurios ieško savo kelio ir niekaip neatranda? Ar jūs jau esate ten,  apie ką visada svajojote?

– Palyginusi save, su ta, kokia buvau, jaučiu, kaip pasikeičiau, tapau tikrai laimingesnė. Reikia sau užduoti klausimus, ko norite iš gyvenimo, kad suprastumėte, ar esate ten, kur norite būti. Ar dirbate darbą dėl to, kad jis patinka, ar dėl to, kad bijote nesusirasianti kito? Ar su vyru gyvenate dėl to, kad jį mylite, o gal pataikaujate, nes bijote, kad jus paliks? Tiesiog ieškokite atsakymų į tai, kas jums neduoda ramybės, kad žinotumėte, į kurią pusę reikia žengti lemiamą žingsnį, kad pagaliau atrastumėte laimę.

Dažnai šalia tokių atradimų reikia įveikti ir vidinius demonus, ypač, kai meluojame pačios sau. Jeigu net sau bijome pasakyti, ko trokštame, kaip galime tikėtis laimingo gyvenimo? To nebus. Nereikia bijoti pripažinti savęs, būti tokiomis, kokiomis norime būti. Nusimeskite kaukes ir nebandykite įtikti kitiems. Susimąstykite: o kaip įtikti sau?

Ji24.lt

Naujausi straipsniai