Arvydo ir Linos Anušauskų medaus mėnesio akimirkos: sutuoktiniai Europoje įveikė 7350 km

Linos ir Arvydo Anušauskų atostogos / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
AA

Seimo narys, istorikas bei publicistas Arvydas Anušauskas ir Dailės akademijos magistrantė Lina Anušauskienė vos prieš kelias dienas grįžo iš romantiškos medaus mėnesio kelionės. Sėdę į automobilį jiedu kelias savaites keliavo po Europą, aplankė daugybę miestų, įveikė 7350 kilometrų ir grįžo kupini įspūdžių. Jais sutuoktiniai pasidalijo ir su Žmonės.lt skaitytojais.

Žmonės.lt primena, kad Anušauskai susituokė gegužės pabaigoje.

Kelias namo ne visada būna tiesus

Šį kartą (ir jau aštuntą kartą) kelias namo buvo ilgesnis negu 7000 kilometrų, kirto 12 valstybių (dar vienos nepastebėjome greitai važiuodami) ir leido mums susipažinti su 28 miestais. Tik skambučiai, internetas ir kitos virtualios Wi-Fi teikiamos galimybės neleido atitrūkti nuo Lietuvos toliau negu mobilaus ekranas. Kelionės metu įveikti aukščiai svyravo nuo 0 iki 3800 metrų. Tiesa, automobiliu pakilome tik iki 2000 metrų. Įveikta 7350 km automobiliu, 100 km pėsčiomis, 30 km jūra, 10 km kalnų keltuvais. Ir aplankytos 5-ios galerijos. Tiek statistikos.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Pakeliui tik Lenkija

Vengti Lenkijos nereikia, nors dalis ją pravažiuoja nesustodami. Pirmi aplankyti Lenkijos miestai – Vroclavas ir Swidnica pasitiko svetingai, su pabrėžtinu vienintelio lenko popiežiaus Jono Pauliaus II kultu. Viskas, prie ko jis prisilietė pažymėta su pabrėžtina pagarba, o kai kur ir naujomis skulptūrinėmis kompozicijomis. O šiaip Vroclavas per 20 metų stipriai modernizavosi, tik senoji Rinkos aikštė liko pagrindiniu nė kiek nepasikeitusiu akcentu su spalvingų fasadų namais. Negaliu nepaminėti, jog kažkada autostrados pasieks ir pietinę Lenkijos dalį, kur dabar vyksta intensyvios statybos ir kai kuriais keliais važiuoti nepatartina.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Pirma galerija ir prancūziškas turgus Prahoje

Čekija pasitiko lydančiu karščiu. Pakeliui į senamiestį gavę pasiūlymą įsigyti labdarai medinę plytą ir ją išpuošti savo šalies simbolika, pasiekėme Prahos senamiestį. Senamiesčio širdyje įsikūręs Salvadoro Dali ir Jano Saudeko kūrybos fragmentų muziejus atrodė išaugęs tiek, kad savyje sutalpino ir čekiškų komiksų bei Andy Warholo parodas.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Po tokio kūrybinio užtaiso Karlo tilto prieigose įsikūręs Francouzsky Trh (prancūziškas turgus) buvo kaip tik. Prancūziški sūrių kvapai, prancūziška muzika, prancūziškai-čekiškas pyragas buvo suvartoti apsukus kelis ratus tarp besilinksminančių turgaus gyventojų. Tai buvo vienintelė vieta, kur dainavo prancūziškai.

Visur kitur gatvės muzikantai rinkosi angliakalbį repertuarą, čekiškas dainas palikdami etnografiniams ansambliams. Praėję pro elgetą besišnekučiuojantį su savo šuniu ir vaškinių figūrų muziejaus vitrinoje sėdintį Čarlį Čapliną, palikome Prahos centrą.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Kita stotelė buvo Plzene, kuris nustebino sutvarkytu ir gražiu senamiesčiu, nors miestas daugiau žinomas Gambrinus ir, matyt, kitomis alaus daryklomis. Gal pasirodys ir keista, tačiau čekai garsėjantys ir savo alumi yra įsivedę nulinę promilių toleranciją – vairuotojai čekiško alaus ragauti negali. Tai džiugina, nors per visą kelionę matėme keturias avarijas su sumaitotais automobiliais ir nulinės, ir nenulinės tolerancijos šalyse. Iki pirmos matytos avarijos įveikta 1100 km.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Nuo Niurnbergo iki Miuncheno

Pakeliui į Miuncheną aplankytas Niurnbergo miestas. Jis žinoma garsus ne tik XX amžiaus įvykiais. Tačiau 34 laipsnių karštyje žygis į ant kalno stūgstančią Niurnbergo pilį atrodė dar ilgesnis. Kunigaikščių herbas su dvigalviu ereliu, virš miesto iškilę bokštai buvo apžiūrėti per rekordinį laiką. Ir žemyn! Link Lorenzkirche (antra aplankyta katedra, iš 28-ių). Ir kilometras į turkišką kvartalą, kur saugiai palikome automobilį besąlygiška pasitikėdami GPS moterišku balsu, jog jau atvažiavome į centrą.


Nuvažiavę 1576 kilometrus kertame Dunojų ir ... Miunchenas pasirodė kaip Miunchenas. Triukšmingas senamiestis, Bavarijos valdovų rūmai ir vietinė publika besirenkanti į išskirtinį koncertą operoje. Bilietų negavome. Kita vertus turėjome laiko apžiūrėti visas Bavarijos sostinės grožybes, pakeliui į viešbutį. Netikėtas 36 laipsnių karštis pasitiko pasirinktą viešbutį nepasiruošusį – kondicionieriai nebuvo numatyti. Teko atvėsti grožintis tolumoje esančių Alpių vaizdais. Juk laukė Šveicarija.

Kuklusis Lichtenšteinas

Kaip važiuojant į Šveicariją neužkabinti Lichtenšteino? Įmanoma, tačiau nepatartina. Reikia užkabinti šią mažą valstybę, kurios sostinėje Vaduce puikuojasi (ant kalno) kunigaikščių rūmai, o pagrindinė gatvelė vos poros šimtų metrų ilgio. Joje ir parlamento mikro-rūmai, kurių prieigos išpuoštos skulptūromis – akmeninio šuns, metalinio drugelio ir medinių žmogeliukų, kurių vienas sėdi kitam ant sprando. Lichtenšteino krašto muziejus lankytojus vietoje etnografiškai istorinės parodos džiugino aktorei Marilyn Monroe skirta ekspozicija.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Susidūrėme ir su mažos valstybės kuklumo simboliu – šalia bažnyčios skverelyje pastatyti sutuoktinių FranzJosef II ir jo sutuoktinės Georginos (su kukliu užrašu Gina) nedideli biustai. Taip pažymėta pusę amžiaus Lichtenšteiną valdžiusi pora. Tik suvenyrų parduotuvėlės tiesiog alsavo Šveicarija – o gal geriau pasakyti kukavo“ laikrodžiais su gegutėmis ir jau iškukavo, jog nuvažiuota 1800 km.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Šveicariški malonumai ir kalnai – neišvengiami

Šveicarija prasidėjo Šagalo vitražais Ciuricho bažnyčioje, Liucernos istoriniais tiltais ir Saleve kalnu (1097 m) prie Ženevos. Šveicarijos draugai pasirodė lietuviškai svetingi, tad turėjome progą įvertinti šveicariškus kepsnius ir šveicarišką desertą. Kas sakė, kad nėra šveicariškų patiekalų?

Ženevos ežero fontanas buvo paliktas kitai dienai, tačiau pasirodė ne mažiau įspūdingas ir gaivus, ypač jei stovi pavėjui nuo į 140 metrų aukštį šaunančios srovės. Kažkodėl prisiminėme politinius emigrantus, kurie XX amžiuje buvo pamėgę Ženevą ir matyt vaikščiojo šio ežero pakrantėmis. Matyt karštis ir nuvažiuoti 2600 km darė savo.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Pasukę link Chamonix Mont Blanc, supratome kodėl čia verta važiuoti ir žiemą su slidėmis. Kadangi slidžių neturėjome, surengę aklimatizavimo žygį iki 2380 metrų aukštyje esančiose alpių pievose, pasirinkome daugiau kaip 3800 metrų aukščio kalną ir pasimėgavome aukščiausio Europoje kalno vaizdais. Penkių laipsnių šiluma buvo maloni ledynų pašonėje. Viena po kitos kilo kalnų turistų grupės – žinoma tarp jų sutikome ir lietuvių jaunuolių grupę. Kalnai kalnais, o laukė Avinjono festivalis.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Avinjono aktoriai ir Nimes dainininkai

Popiežių miestas Avinjonas pasitiko teatro festivalio paskutine savaite. apie tai bylojo kiekvienas stulpas, kiekviena siena ir net kiekviena šiukšliadėžė, kurios buvo gausiai apklijuotos spektaklių afišomis. Aikštėse ir gatvėse vykstantys mini spektakliai suteikė karštai pietų Prancūzijos teatro sostinei nepakartojamo žavesio.

Po kažkada rodyto tarptautiniame Avinjono teatrų festivalyje Koršunovo „Meistro ir Margaritos“, 69-ame festivalyje lietuviškų pavardžių neaptikome. Tačiau popiežių rūmuose įsikūrusi pagrindinė scena atrodė jau suaugusi su pačiais rūmais, kaip neatskiriama jų dalis. „Blusų“ turgus, klaidžiojimai senamiesčio gatvelėmis link garsių romėniškų tilto griuvėsių ir laukė kita pietinės Prancūzijos įžymybė – Nimes miestas su savo garsiąja arena.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Nime jau temo, o šimtai žmonių rinkosi į buvusį romėnų amfiteatrą, kuriame vyko garsių prancūzų dainininkų Christine, Etienne Daho ir Benjamino koncertas. Ka atlikėjai tikrai garsūs supratome iš google ir tuščių bilietų kasų, tačiau puiki arenos akustika ir nuvažiavusiems 3000 km leido klausytis gretimose senamiesčio kavinėse. Šiaip Nimes naktį pasirodo gražus savo tuščiomis senamiesčio gatvelėmis, šviesomis išryškintu romėnišku paveldu. Ant to paveldo šen bei ten gulinėjo „pavargę“ vietos gyventojai.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Marselis ir Saint Tropezo žandaras

Iš Nimes link Marselio pasukome vaizdingais Provanso kaimo keliais, pro vynuogynus ir seniai lietaus nemačiusius laukus. Ir pagaliau Marselis. Senasis uostas visada garsėjo ką tik sužvejotų jūros gėrybių turgumi.

Nors besigrožėdami prancūziškais kaimeliais į žuvies turgų pavėlavome, tačiau keletas pavargusių prekeivių baigė išparduoti paskutines žuvis ir pjaustyti vienintelio likusio tuno gabalus. Nuo kaitros besislėpdami arkiniuose uosto namų praėjimuose, patraukėme link ant kalno stūgstančios Notre Damedela Garde (Dievo Motinos Saugotojos) katedros. Nuo katedros atsiverianti Marselio apžvalga leido pamatyti ir Ifo salą, kurioje pasak A.Diuma buvo kalinamas grafas Montekristas. Sala pasirodė esanti žymiai arčiau Marselio uosto, negu kūrė vaizduotė skaitant romaną.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Kita vieta buvo susijusi su kino personažu. Saint Tropezas – nedidelis miestelis prancūziškoje CoteD'Azur pakrantėje buvo išgarsintas ne tik pinigingų poilsiautojų, tačiau ir Louisde Funeso personažo iš „žandarų“ serijos.

Chaosą savo veiksmais sukeliantys žandarai buvo populiarių 7-ojo dešimtmečio Jeano Girault komedijų personažai. Miesto centre, kur buvo kuriamas filmas, dabar steigiamas muziejus skirtas būtent šiems personažams. Tad nenuostabu, kad tik šiame mieste galima pamatyti ne persirengusius romėnų gladiatoriais, tačiau pozuojančius su kelių dešimtmečių senumo žandaro uniforma.

Pamirkę kojas SaintTropezo pakrantėje ir pasigrožėję miesto erdves okupavusiomis įspūdingomis, lenkų-pancūzų menininko IgorMitoraj (1944–2014) kurtomis šiuolaikinėmisbronzinėmis skulptūromis (ir kas galėtų jas pamatęs grožėtis Žaliojo tilto balvonais?), patraukėme toliau – į Nicą.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Nicos dailininkai ir jūra už lango

Nicoje mūsų laukė Marko Šagalo ir Henri Matisse muziejai. Kaip žinia būtent šio miesto galerijos sukaupusios kūrybą tų menininkų, kurie buvo susiję su Nicos miestu. Pasimėgavę jūros vaizdu iš viešbučio lango, patraukėme į ilgą pėsčiųjų žygį link muziejų.

Pakeliui sau padarėme atradimą – užsukę į Nicos modernaus meno muziejų radome nepakartojamas kolekcijas. Yves Klein (1928-1962) rinkinį su „Venusblue“ (1962). Mėlynoji Venera atspindėjo pagrindinę Klein kūrinių spalvą. Nustebino niekur kitur nematytos buvusio 5-ojo dešimtmečio „Vogue“ modelio, galiausiai tapusios menininke Niki de Saint Phalle (1930-2002) polyesterinės skulptūros ir žinoma 1964 m. kurta „Venera“. Sudomino jos kelis dešimtmečius kurtas bronzinis altorius „O.A.S.“ Su revolveriais ir automatais.

Dabar tik istorikai žino, kad OAS buvo radikali prancūzų organizacija (Organisationdel’ArméeSecrète – Slaptoji karinė organizacija) kovojusi prieš Alžyro praradimą ir vykdžiusi teroro aktus prieš prancūzų politikus 7-ame dešimtmetyje.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Antrą kartą kelionės metu susidūrėme su Marilyn – pamatėme Mimmo Rotella (1918-2006) darbą „Marilynin mito di una epoca“ (Marilyn – epochos mitas), kuris buvo sukurtas 1963 metais iš karto po jos mirties. Greta Cesaro suploto „Dauphine“ automobilio puikavosi AndyWarholo (1928-1987) „Diamont Dust Shoes“ (Bateliai su deimantinėmis dulkėmis) (1980) ir Tom Wesselmann (1931-2004) „Still Life # 56“ (1969). Pastarasis simbolizavo to meto gyvenimo stilių su cigarete, telefonu ir moderniu elektros junginkliu. Matyt dabar reikėtų pavaizduoti mobilų telefoną, planšetinį kompiuterį (vietoje cigaretės) ir tą patį elektros jungiklį.

Neilgai ieškotas M.Šagalo muziejus nustebino sukauptu jo kūrybos fragmentu „Biblijos žinios“ ciklu ir muziejaus butike rasta Šagalo piešiniais iliustruota Biblija. Netoliese esantis Henri Matisse muziejus savo turiniu dar labiau pabrėžė – Nicoje kūrę ar ten gimę menininkai galiausiai savo kūrinius palieka miesto muziejams. Matisse tapė savo kambario interjerą ir pro viešbučio langą matomą jūrą ar pajūrio bulvarą. Tai įkvėpė grįžus iškarto pasidaryti nuotrauką su viešbučio langu – už jo matėsi tik jūra.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Monako – be kazino

Po matyto Armando Fernandezo darbo „Rien ne va plus“ („Niekada daugiau!“), kuris buvo sukurtas iš tūkstančių kazino žetonų, kilo natūrali mintis aplankyti Monako ir Monte Carlo. Žinoma kazino aplankyti neteko. Įsiamžinę šalia nuobodžiaujančio kunigaikščio rümų sargybinio, iš viršaus apžiūrėję jachtų uostus, patraukėme link įspūdingos Monako Š.Mykolo katedros. Gal joje ir nieko tokio nebūtų, bet tuo metu arba kažkas visu garsu derino vargonus arba grojo džiazuojantis vargonininkas.


Pats senamiestis ruošėsi savaitgalio šventei. Užkandžiaudami stebėjome lėlių teatro palapinės statymą. Beje, vietoje restoranų senamiestyje ženkliai padaugėjo užkandinių, kas tokiems keliautojams kaip mes ir nepratusiems prie tokio karščio leido ne kartą atsikvėpti.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Monte Carlo buvo ko gero geriausias pliažas, kuriame nepaisant akmenuoto Viduržemio jūros peizažo buvo atvežta smėlio, o vandens tyrumą išdavė stambių žuvų tuntai plaukiojantys visai greta beturškiančių poilsiautojų. Gražu, tačiau grįžome į Nicą, į savo malonų akmeninį pliažiuką.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Tuo metu Tour de France vyko vos už šimto kilometrų, tačiau populiarių dviračių lenktynių neteko pamatyti. Na mes labiau mėgstame patys pedalus minti, negu į juos žiūrėti. Tačiau pataikėme į kita „turą“. Į plaukimo aplink Prancūziją finalą – dešimtys mažų burlaivių, kuriuos valdė ir žurnalistų komandos (na kiekviena šalis turi savo specifiką – Lietuvoje žurnalistai daugiau mėgsta lenktyniautiautomobiliais) Nicoje baigėsi koncertu, loterijomis ir dar kažkuo, ką stebėtojui iš šalies sunku suprasti.

Policininko ledai ir prirakintas televizorius

Italija savo karščiu užklupo netikėtai. Žinoma juokauju – kelionei karštyjejau buvome pasiruošę. Taikinys – Piza ir jos svyrantis bokštas. Nors iš dabartinių aprašymų nesupratome – svyra bokštas ar vis tik tiesinasi? Daug turistų taip ramstė pozuodami fotografijoms šį bokštą, kad jis panašu pradėjo tiesintis. O besivėsinant šaltais ledų kokteiliais teko stebėti įdomų vaizdelį – policininkas priėjęs prie gatvės prekeivio išsitraukė iš šaldytuvo ledų ir nesumokėjo.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Jo plyšaujantis radijas kažkur itališkai kvietė,tačiau jis ramiai.besišnekučiuodamas laižė savo nemokamus ledus.

Tačiau linksmoji dalis laukė viešbutyje. Būtų visai jaukus šeimyninis senukų valdomas viešbutukas, tačiau jų reklamą toli gražu pranoko tikrovė. Pamėginusi senučiu kopijavimo aparatu nesėkmingai nukopijuoti pasus, šeimininkė pasakė „rytoj“ (išvertus iš italų kalbos, tai reiškė „nebereikia“).

Kambaryje nustebino televizorius, kuris buvo užkeltas ant spintos. Žiūrėti jį galima tik atsistojus ant kėdės. Abejoju, kad viešbutėlio aštuntą dešimtmetį pasiekusi šeimininkė išdarinėjo tokius akrobatinius triukus žiūrėdama televizorių. Tačiau mėginimas nukelti televizorių buvo nesėkmingas – jis buvo stora grandine prirakintas prie spintos viršaus.


Tik matytas svyrančio Pizos bokšto vaizdas viską paaiškino – čia viskas svyra, griūna, dingsta... jei laiku neprirakini. Toliau jau niekas nestebino, nes viešbutėlis visiems svečiams buvo paruošęs tik vieną dušą ir tualetą. Stovint eilėje buvo laiko pamastyti apie amžinąsias vertybes ir 4000 nuvažiuotų kilometrų.

Toskanos kaimai ir miestai

Ryte išskubėjome į Toskanos kaimą. Pakeliui vis prasilenkdami su besitreniruojančiais dviratininkais vis pajuokaudavome apie pasiklydusius nuo Tourde France. Tačiau važiuojant Toskanos keliais jų ne mažėjo, o daugėjo. Vėliau ir televizijos programos patvirtino – kas Italijoje nežaidžia futbolo, tas važiuoja dviračiu.

Taip belenktyniaudami su dviratininkais pasiekėme San Gimignano miestelį. Viduramžių dangoraižiais garsėjantis miestelis tikrai atrodė įspūdingai. Turistų kiekiu (net jei įskaičiuoti japonų grupes) neprilygo kitiems turistiniams centrams, tačiau ši sąlyginė kaimo ramybė leido ramiai pasimėgauti vaizdais, nelaukiant savo eilės padaryti nuotraukai.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Iš San Gimignano kelias nuvedė į Florenciją, vietiniams labiau žinomą Firenzės vardu. Prie įvažiavimo pasitikęs Mikelanželo Dovydas (arba tiksliau tikrojo Dovydo kopija) žvelgė į Florenciją iš aukšto. Pasižiūrėjome ir mes. Iš matytų fotografijų identifikavę Santa Maria kupolą, patraukėme ieškoti Ufizi galerijos. Deja, lenktynės su dviratininkais Toskanos kaimų keliuose mus paliko be laiko – į galeriją nepatekome. Nors pažvelgus į didžiausios eilės galą abu tyliai apsidžiaugėme ir nuėjome ieškoti ledų, kurie atgaivintų 38 laipsnių karštyje.

Ties garsiuoju Florencijos PontėVekijo (PonteVecchio – „senasis tiltas“) akmeniniu arkiniu tiltumaloni ledų pardavėja mums niekaip nenorėjo pasakyti itališkų naminių ledų kainos. Pirmiau paimkite – paskui prieikite prie kasos.

Pasirinkome kuklią porciją. Įbrukusi ledus ir žengusi žingsnį prie kasos maloni ledų pardavėja virto nepalaužiama prekybininke. 10 eurų. Už mažą porciją. Bet ledai iš tiesų buvo skanūs. Kitame kvartale jau prekiavo biznio subtilybių neįvaldę jaunuoliai, kurie tuos pačius ledus pardavinėjo penkis kartus pigiau.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Santa Maria del Fiore katedra buvo apsupta glaudžiu lankytojų žiedu, kuriuos linksmino gatvės muzikantai. Paskutinį kartą tokią lankytojų minią ne pamaldų metu teko matyti Barselonoje, ties garsiąja Gaudi kurta SagradaFamilia (Šv. Šeimynos) katedra.

Pro turistų žiedą nesiveržėme, nes Michelangelo Dovydas jau buvo pamatytas (ko daugiau ir benorėti, nes renesansui reikia skirti visą kelionę) ir dar laukė Padujos (Padua) miestas. Jame apsistoję, buvome numatę žygius į Veneciją ir kitas apylinkes. Padujos miestelis, vos už pusšimčio kilometrų nuo turistų ir gondolų mėgėjų mekos, buvo ramus. Ramiai savo gyvenimą gyvenantis miesto centras vakare buvo pilnas kavinėse pramogaujančių padujiečių.

Aplankę jau kelintą katedrą pataikėme į itališkas pamaldas. Bažnyčia buvo pustuštė. Matyt vakarinis karštis ir čia visus veikė ir neleido pabusti iš siestos miego.

Venecijos bienalė – tarp Markso ir Kraujelio

Venecija. Čia turėjome savo tikslą – Venecijos bienalę. Joje kiekviena valstybė turėjo galimybes surengti savo ekspoziciją. Susiradę Zenovijaus rūmus sutarėme į lietuvišką ekspoziciją įeiti kalbėdami gryna italų kalba, kad niekas mūsų neatžintų. „Labas, aš buvau Jūsų studentė“, – pasisveikino parodos kuratorė Ieva ir sužlugdė mūsų incognito.

Bet už tai labai detaliai išaiškino visas Dainiaus Liškevičiaus ekspozicijos subtilybes. Ko tikrai nesitikėjau, tai pamatyti paskutinio Lietuvos partizano Kraujelio įvaizdį susietą su 1965 metais. Ir tiek sužinoti apie Bronių Maigį, kuris 1985 m. birželio 15 d.

Ermitaže stipriai sugadino Rubenso paveikslą. Pati Venecijos bienalė galėjo nustebinti dar kitkuo – italai rengė performansą, kurio metu buvo skaitomos Karlo Markso „Kapitalo“ ištraukos. Taigi, buvo galima pamatyti viską – nuo Markso iki Kraujelio.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Kitur Venecija kaip Venecija – didžiuliais būriais iš laivų išlipantys japonų ir kinų turistais atrodė savo skėčiais gali visur sukurti pavėsį. Vokiečių, britų ir amerikiečių turistai saugiai slėpėsi gondolose, kurios dar nebuvo visos išnuomotos.

Bet mums pasisekė labiau – užtikome ko gero patį blogiausią itališką restoranėlį. Kukliai besišypsantis savininkas gražiai kvietė į vidų, bet mūsų veiduose šypsenos greit dingo. Po valandos laukimo ir barbenimo į laikrodį gerasis šeimininkas vis ištardavo frazę – maistą juk reikia paruošti.

Ir tikrai – spagečiai ir ryžiai juk negali per valandą išvirti. Nežinią ką jis laikė virtuvėje prirakinęs prie puodų, tačiau po valandos atnešė. Su šypsena ir savalaikiu „prego“ („prašau“). Neaprašinėsiu patiekalų, nes jie nebuvo į save panašūs. Tik išduosiu paslaptį, kad jūrų gėrybes čia drąsiai atstovavo Viči „krabų lazdelės“. Padėkoję ir nufotografavę atminčiai sąmoningai pasiklydome Venecijos gatvelėse, kol galiausiai karštis ir vėl privertė atsiversti žemėlapius. Vis tik nuvažiuoti 4325 km.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Dalmatijos pakrantė

Pervažiuoti Kroatiją į pietus dabar nesudėtinga – šalį kerta šiuolaikinė mokama autostrada. Bet pasukus nuo autostrados atsiveria pajūrio kraštovaizdis – gali iš aukšto suskaičiuoti išsimėčiusias salas ir pasirinkti labiau įspūdingą pakrantę. Pasirinkome Trogirą, kurio dviejų tūkstančių metų senamiestis vis lyginamas su Venecija.

Gal tų sąsajų yra tik tiek, kad kaip ir visą pakratę prieš pusę tūkstantmečio valdė Venecijos dodžai, o Kamerlengo pilyjegyveno Venecijos gubernatorius. Tačiau miestelis su savo kompaktišku senamiesčiu ir tvirtovės Šv. Morkaus bokštu iš tiesų labai jaukus. Pasirinkę apartamentus (nesuklysiu pasakęs, kad apartamentais čia vadinami visi poilsiautojams nuomuojami butai) Trogiro dalyje, kuri išsidėsčiusi saloje, galėjome nesunkiai pasiekti uostą.

Iš ten keliauti laivais pro salas, link Splito. Kaip ir visi čia besilankantys negalėjome praleisti Romos imperatoriaus Diolektiano rūmų, kurių prieigose patriotines Dalmatijos regiono dainas traukė vyrų kvintetas. Vis tik pačiuose rūmuose (tiksliau labiausiai išsilaikiusiose požeminėse salėse) turistus vietos gidai informavo ne tik apie grožybes, tačiau ir apie prieš 2000 metų veikusią kanalizaciją ir kaip rūmų valdytojai vaikščiojo pėsčiomis „kur karaliai vaikšto“.

Po to pasakojimo visuose požemiuose vyravęs drėgmės kvapas pasirodė ne toks istorinis ir atsiduodantis tik pelėsiais. Poilsis su vaizdu į Jupiterio šventyklą ir dvi valandos jūroje laivu, laviruojančiu tarp į Bračo ir Hvaro salas zujančių keltų, prabėgo labai greitai. Vieno kapitono vadovaujama vietos jaunuolių komanda, švartavo laivą vaikydama nuo molų į vandenį benardančius vietos vaikus, mikliai rišdama jūrų mazgus.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Maži nesklandumai su praskelta galva (kas žinojo, kad oro kondicionieriai gali kabėti ir taip žemai) ir vaistinės paieškomis nė kiek nesumažino poreikio pasimėgauti Adrijos jūra. Paplūdimio gultų ir skėčių nuomotojas niūriai perliedavęs žvilgsniu mūsų turimą „įrangą“ gulėjimui akmenuotame paplūdimyje, ramiai atokaitoje laukdavo kitų klientų.

Pakako tik kelių dienų, kadsurastumėme mažą kepyklėlę prekiavusią bandelėmis po pusę euro ir artimiausią mažą parduotuvėlę bei kaip ir visi eitume apsipirkti. Tiesa, vyraujanti kalba vokiečių šiek tiek sunkino susišnekėjimą, bet ilgametė patirtis žiūrint vokiškus kriminalinius serialus leido surasti bendrą kalbą. Eins,zwei,drei... ir 5000 km nuo Vilniaus.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Vengriškas parlamentinis guliašas

Pirma mintis atvykus į Vengrijos sostinę – pamatyti vienus didžiausių parlamento rūmų, antra – kur rasti gero vengriško guliašo?. Pamatėme ir paragavome. Žodžiu, tikras kelioninis parlamentinis guliašas. Prieš daugiau kaip 110 metų statyti rūmai apsupti XVII-XIX a. vengrų išsivadavimo judėjimo vadovų skulptūrinėmis kompozicijomis (skirtomis Rakoczi, Košutui ir co), kas valandą besikeičiančia garbės sargyba daugiau traukia kaip turistinis objektas. Kaip bylojo užrašas parlamento turistiniame ofise, palikus peilius ir pistoletus buvo galima juose apsilankyti.

„Budapest“ augalinėmis raidėmis pasipuošusioje kavinėje gavome visko, kas vengriška. Prieš du dešimtmečius matytas Budapešto centras buvo labiau pritaikytas pėstiesiems, įgavęs daugiau multinacionalinio miesto bruožų. Aplankę tradicines vietas –budos pilį, Žvejų bastioną ir ties funikulieriumi (visai kaip Kauno) Klarko Adamo aikštėje užtikome eilinį „vyno festivalį“. Operėję „grandinių tiltu“ Pešto pusėje pamatėme šiuolaikinę skulptūrą (matyt padarytą iš „papje mašė“), kuri rodydama pergalės ženklą lyg dygo iš po žemių. Yra dėl ko susimastyti kultūros vertybių saugotojams – gal ir pas mus kas nors gali „išdygti“ per naktį?

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Teroro muziejus buvo nenumatytas programoje, bet nenuvylė. Gal kai kas pasakytų, kad jo pateiktas teroro laikotarpis ne toks baisus kaip parodytas Vilniuje, tačiau jis turi baisius kalinimo rūsius, į ekspoziciją įkeltą 1956 metų vengrų revoliucijos slopinime pasižymėjusį visą rusišką tanką, vengriško stalinizmo laikus menančias istorines-menines instaliacijas iš „balsavimo“ kabinų arpolitinių kalinių bylomisišklijuotų „teismų“ suolų.

Arba menas arba Vienos šnicelis

Arba ir menas, ir šnicelis. Gurmaniška kelionė po galerijas baigėsi Albertinos muziejuje-galerijoje. Nors reklaminiai skydai viliojo į Picaso ir Monet parodą, tačiau atėjus į Hofburgų rūmus pamatėme Batlinerio kolekcijos sukauptus turtus nuo impresionizmo iki ekspresionizmo ar avangardizmo. Šį kartą nebuvo AndyWarholo sukurto spalvingo MarilynMonroe pop art stiliaus portreto, tačiau buvo jo kurtas Mao portretas (vertinamas milijonais eurų).

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

TAIP PAT SKAITYKITE: Seimo narys Arvydas Anušauskas Rotušėje susituokė su studente Lina Bulanovaite

Su „auksinio“ septintojo dešimtmečio kūrėjais kelionės po penkias Europos galerijas metu susidūrėme trečią kartą. Ir Albertinos galerija labiausiai pasistengė pritrenkti „gyvai“ nematytais A. Warholo, A. Katzo, Malevičiaus, P. Pikaso, M. Šagalo ir kitų menininkų darbais. Išėję iš galerijos įkvėpti karšto oro, vis dar tebebūdami menininkų laisvos kūrybos įtakoje, paaukojome sirų pabėgėliams, kurie mus pavaišinosirietiškais pyragaičiais. Geopolitinis klausimas per atostogas – ar sirų revoliucija sustabdys Islamo valstybę Irake ir Levante (ISIS) liko kabėti ore. Reikia grįžti namo. Vienos šnicelis, Bratislava, Krokuva, Vilnius. Toks tolimesnis maršrutas mus tenkino. Nuo Vilniaus iki Vilniaus 7350 km.

Lina ir Arvydas Anušauskai / Asmeninio albumo nuotr.

P.S. Na o pasigedusiems šiame pasakojime daugiau romantikos, pasakysime, kad buvo ir romantiški vakarai, ir vakarienės, ir pasivaikščiojimai paplūdimiais bei senamiesčiais, ir saulėtekiai, ir saulėlydžiai.

Linos ir Arvydo Anušauskų atostogos (60 nuotr.)
+54
Skaitykite daugiau