Arvydas Juozaitis: „Pažįstu ir pergalių, ir pralaimėjimų skonį“

Arvydas Juozaitis / J. Narmonto nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2019-04-01 15:00
Į prezidentus kandidatuojantis Arvydas JUOZAITIS (62) primena kovotoją su vėjo malūnais. „Toks ir jaučiuosi. Nors vis rečiau. Laikui bėgant įgijau ne tik skaudžios patirties, bet ir žinių, kaip kovoti ir laimėti. Aš jau žinau finišo galią“, – prisipažįsta, galvoje turėdamas kadaise pasiektą olimpinę bronzą plaukimo rungtyje ir Sąjūdžio kūrimo pradžią. Tačiau dabar, kai šalia žmona Oksana (42) ir mažieji Ulijana (11) bei Gediminas (4), vis labiau norisi žiūrėti ne atgal, o pirmyn.

Politikoje jūs – nebe naujokas. Tačiau politika 1988 metais, kai buvote vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, ir dabar turbūt smarkiai skiriasi?

Viskas kitaip. Juo labiau kad pastaruosius dešimt metų buvau visai pasitraukęs iš politikos. Kaip tik už akių užkliuvo senas, gal 2015-ųjų interviu, kuriame viešai pareiškiau, kad į politiką mane nebent pirmyn kojomis kas įneštų. Buvau padėjęs kryžių. Su politika pirmą kartą atsisveikinau 2003-aisiais, tądien, kai prezidentu išrinko Rolandą Paksą. O antrą kartą, jau daug ilgesniam laikui, pasitraukiau 2009 metais sausio mėnesį, kai baigiau kultūros atašė pareigas Karaliaučiuje. 

Planavau dirbti Rygoje, tačiau ten dėl krizės Kultūros atašatas buvo uždarytas ir po šiai dienai su artimiausiais kaimynais neturime tokio svarbaus ryšio. Visgi tada kelerius metus pagyvenau Rygoje ir parašiau knygą. Pastarieji dešimt metų be politikos man buvo produktyviausi kūrybos prasme – parašiau penkias didžiąsias knygas, dramų knygą. Pagal mano dramas buvo pastatyti keturi spektakliai: Klaipėdoje vis dar rodoma „Karalienė Luizė“, Valstybiniame jaunimo teatre ketverius metus ėjo spektaklis „Širdis Vilniuje“. Tuos dešimt metų aš buvau laimingas žmogus, nes rašiau ir gyvenau.

Arvydas Juozaitis / J. Narmonto nuotr.
Arvydas Juozaitis / J. Narmonto nuotr.

Kas tuomet jus privertė grįžti į politiką?

Jei ne šeima, gal dabar ir nebūčiau kandidatavęs į prezidentus. Ji tarsi naują energiją manyje užkūrė. Vyrui apskritai ypač svarbu, kad jo energija neitų veltui. Jos jaučiu labai daug – lygiai tiek pat, kaip dvidešimties būdamas. Kodėl vyrai žudosi? Nes ateina laikas, kai jie nebežino, kur energiją dėti, ir prasmės gyvenime nebemato. Tada griūva ir karjeros, ir šeimos. Mano gyvenime irgi buvo duobių ir skausmingų apsisprendimų.

Suprantu, kad vienoje tų duobių griuvo pirmoji jūsų šeima.

Niekada negalvojau, kad galėčiau skirtis. Sakydavau: „Tai neįmanoma! Vyras turi vesti vieną kartą gyvenime ir turėti vieną žmoną!“ Šią tiesą išpažinau daugiau nei du dešimtmečius. Žinoma, išpažįsti tai protu. Bet vieną dieną, kai visos pareigos atliktos, vaikai užauginti ir kuria savo gyvenimą, netikėtai pamatai, kad aplinkui – tuštuma. Ir toliau laukia tik dar didesnė tuštuma... Tikrai nieko blogo negalėčiau pasakyti apie buvusią žmoną Laimą – ji mano pirmoji, pati didžiausia meilė. Nenoriu, kad ji užsigautų, bet mūsų atitolimas įvyko dar gerokai iki man sutinkant būsimą antrą žmoną. Jaučiausi viską atidavęs ir padaręs – šeimai ir Lietuvai. 

Arvydas Juozaitis su žmona Oksana ir dukra Uljana bei sūnumi Gediminu / J. Narmonto nuotr.
Arvydas Juozaitis su žmona Oksana ir dukra Uljana bei sūnumi Gediminu / J. Narmonto nuotr.

Gyvenimo ūpas buvo stipriai kritęs... Betgi turi toliau gyventi. Ir gyventi taip, kad neužaktum. Ne mano žodžiai, bet ypač tinka: „Likimas baigiasi – gyvenimas tęsiasi.“ Labai aštriai buvau tai pajutęs: šeimoje šalta, Lietuvos gyvenime nebedalyvauji, kam ir dėl ko toliau gyventi, nebežinai... Tada sėdau rašyti: gimė daug apsakymų ir romanas „Laikraštis 1“. Kurdamas vėl pasijutau laimingas. Tačiau tuometinei žmonai Laimai turbūt atrodė, kad darau kažką nerimto. Tarsi visą savo sąmoningą gyvenimą buvau skirtas Lietuvos veiklai, viešumui ir politikai, o dabar – štai, tik rašau. Pajutau, kad ji nepritaria tokiam užsidarymui kambaryje. Matė ji ir tai, kad mano gyvenimas Lietuvoje buvo tapęs gana liūdnas: iš politikos tarsi išstumtas, pinigų neuždirbantis... 

Todėl pakėlė buvusius mano ryšius su Sąjūdžio žmonėmis, kurių daug kas tuo metu buvo valdžioje, ėjo pas juos ir, spėju, rodė į mane pirštu: „Žiūrėkit, iki ko jis nusirito! Sėdi kampe ir rašo.“ (Juokiasi). Taigi buvusi žmona pasistengė, kad aš nuo rašomojo stalo atsiplėščiau. Pasiūlymas važiuoti dirbti kultūros atašė Karaliaučiuje man nuskambėjo lyg pažadėtoji žemė. Lietuvos šaknys, prūsų kultūra, saulės akmens – gintaro – kraštas, nearti kultūros dirvonai! Veiklos genas manyje vėl sujudo. Jaučiausi lyg Kolumbas, vykstantis atrasti Amerikos. Karaliaučius man buvo pasaulio centras – Saulės mazgas.

Bet diplomatams kur kas patrauklesnis yra Vakarų pasaulis.

Beje, turėjau pasirinkimą: dirbti Europos organizacijose Ženevoje, Berlyne arba tapti kultūros atašė Karaliaučiuje. Net nesudvejojau! Manęs tas celofaninis užsienis visai neviliojo. Taigi žmonos Laimos dėka išvažiavau į Karaliaučių, ten prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Ten parašytą knygą „Karalių miestas be karalių“ paskyriau Laimai... Nors mano gyvenimas jau suko visai nauja vaga.

Karaliaučiuje vienoje parodoje mane užkalbino žavinga jauna menininkė – dailininkė Oksana. Norėjo tartis dėl parodos organizavimo. Prisiminiau ir parašiau jai... dabar tiksliai nė nepasakysiu, bet – neišsyk. Taip viskas ir prasidėjo. Maniau, mano likimas baigėsi, bet žiūriu, kad dar ne pabaiga... Dar net vaikai gali gimti! Jie – tarsi koks gyvybės pliūpsnis, kurio nė nesitikėjau dar kada pajusti. Tik pagalvok, sakau sau: vyresniesiems dabar jau gerokai per trisdešimt, o čia naują gyvybę vėl augini! Mažieji – tarsi šaltinis, kurį pildai ir iš kurio pats geri. Kažkas neįtikėtino! Kai Oksana laukėsi mūsų dukters, buvau penkiasdešimties. Dar po aštuonerių metų gimė sūnus.

Penkiasdešimtmetis man tapo aiškia riba, kur baigėsi praeitis ir prasidėjo naujas gyvenimas. Aplinkiniai dar stebėjosi, iš kur randu tiek daug pozityvumo ir šviesos tame kemsyne, Kaliningrade, kuriame rusai užgožę visą prūsų kultūrą. Iš kur randu jėgų kurti, nes naktimis, po darbų, kartais iki paryčių, rašiau dienoraščius it kokį romaną. Mažai kas tada žinojo: mano energijos šaltinis buvo meilė. Tačiau tuo pat metu jaučiau ir didžiausią moralinį skausmą, nes oficialiai vis dar turėjau šeimą. Tada Oksanai dažnai kartojau: „Kas sakė, kad mes turime būti laimingi? Mes ne laimei esame sukurti.“ Ji netikėjo. Ir teisingai darė – moterų meilės instinktas yra gyvesnis nei mūsų, stuobrių vyrų.

Arvydas Juozaitis su sūnumi Gediminu / J. Narmonto nuotr.
Arvydas Juozaitis su sūnumi Gediminu / J. Narmonto nuotr.

Oksana – 19 metų jaunesnė, ne lietuvė. Ar tai jums buvo kliūtis?

Iš tiesų ji – baltarusė, gudė. Gudai – nutautinti jotvingiai, todėl dažnai juokaujame, kad nuo Lietuvos Oksana niekad nebuvo nutolusi. Baugino kiti dalykai: atrodė, kad man jau nebeskirta jokių jausmų. Nė netikėjau, kad tiek energijos ir optimizmo gali įkvėpti moteris.

Jūsų abiejų situacija tada nebuvo paprasta...

Taip, Oksana tuo metu irgi buvo ištekėjusi, turėjo trejų metukų sūnų. Bet jos santuoka jau kurį laiką braškėjo, sutikusi mane ji išsiskyrė po pusmečio. O aš turėjau traukti gumą labai ilgai... Buvau diplomatas – negalėjau leisti skandalo, negalėjau asmeniniu gyvenimu rūpintis labiau nei tarnyba – tai yra Lietuva. Oksana irgi žinojo, kad man Lietuva ir pareiga savo šaliai yra svarbiausia.

Be to, mano mama buvo „prieš“, kai sužinojo... Ir žmonai, ir mamai iškart prisipažinau, kas vyksta mano gyvenime. Nemoku slėpti. Ir nenorėjau. Tačiau mama mane buvo taip išauklėjusi – žmona tik lietuvė gali būti. Ir pats žinojau – tik lietuvė! Mamai ta situacija buvo nepakeliama! Tiesą sakant, nemaniau, kad skyrybos ir mūsų santuoka su Oksana yra įmanomas dalykas. Nemačiau net perspektyvų, atrodė, viskas taip ir baigsis liūdnai. O jau buvo gimusi dukra... Net bandžiau save perlaužti: kartą ir sau, ir jai pareiškiau – „gana“... Ji tepasakė: „Tai – tavo sprendimas.“ Ji visada taip sakydavo. Ir tebesako. Dauguma vakariečių moterų labai iškelia savąjį „aš“, net aukščiau meilės. Bet aš patyriau slaviškos kultūros moteriškumą – tą nuolankumo žavesį, kuris nuginkluoja. Vyrui tai suteikia ir galią, ir gėdos jausmą, ir atsakomybę spręsti. Oksana niekada nieko nereikalavo, bet visad pasitelkdavo kantrybę ir nuolankią meilę. Taip išsaugoma šeima ir gyvybė.

Mano mama mirė eidama 82-us metus. Tik jai išėjus anapilin, pagaliau vedžiau – nuo mūsų pažinties su Oksana buvo praėję devyneri metai.

Kaip jums pavyko susidėlioti santykius su visais vaikais?

Vyresnieji liko prie mamos – palaiko ją. Kartais bendrauju su Vygaudu, pirmuoju sūnumi, bet labai retai ir formaliai. Ar skauda dėl to? Gal, kartais. Bet kad padariau dėl jų viską, nenuskriaudžiau, viską atidaviau. Po skyrybų pardavėme šeimos namą – abiem vaikams nupirkti geri butai Vilniuje. Sūnus dirba Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, tvarko tinklalapį. Dukra Aldona daug rašo apie motociklus, turi savo puslapį.

O aš su šeima įsikūriau Klaipėdoje, čia buvau pakviestas dėstyti Klaipėdos universitete. Mažoji Ulijana – be galo aktyvi, energinga. Ji ir sportuoja fechtavimo klube, ir pramoginius šokius lanko, ir muzikos mokykloje mokosi. Gediminui dabar ketveri – darželinukas. Šiuolaikiniai vaikai yra be galo dinamiški, smalsūs. Gaila, kad tiek mažai laiko dabar praleidžiu su jais, – kai pradėjau susitikimų prieš rinkimus maratoną, būna, net po savaitę ar ilgiau namo negrįžtu.

O kai grįžtate, privalote vaikams ką nors parvežti?

Neprivalau, jie niekad ir neprašo. Bet, aišku, visada pasitinka su džiaugsmu. Mažasis šaukdamas „tėte! tėte!“ iškart šoka ant kaklo. Ir dar į kišenę rankytę kiša – gal ką ras. Žinoma, saldainiais ar kokia mašinėle visada pasirūpinu. Gerai, kad praėjusį rugpjūtį visi dar spėjome paatostogauti Latvijoje, miškuose pas mano bičiulį. O paskui prasidėjo tikras maratonas – niekas iš kandidatų tiek nevažinėja, kiek aš. Jau dabar esu aplankęs tris šimtus vietų, kartais būna net iki šešių susitikimų per dieną. Šlapias ir be balso būnu dienos pabaigoje.

Ne kitiems, bet sau ar atsakėte į klausimą, kodėl rungiatės dėl prezidento posto?

Nebūčiau net pradėjęs šitos kovos, jei nebūčiau turėjęs atsakymo. Manęs niekas nebūtų įkalbėjęs, nors tikrai ne vienus metus kalbino – griežtai atsisakydavau. Bet prieš kiek daugiau nei metus kažkaip atidžiau pasižiūrėjau, kas Lietuvoje vyksta. Ir išgirdau Donaldo Trumpo žodžius: „Žinojau, kad blogai, bet negalvojau, kad taip blogai.“ Tapo baisu, kai pamačiau, kad kandidatuoja žmonės, kurie Lietuvos viziją įsivaizduoja kaip valdžios šaškes ir nemato, kad kybome virš prarajos. Kaip sustabdyti spartų nykimą? Reikia daug ko. Pavyzdžiui, tautos iždo, kuris imtų gaivinti regionus ir grąžintų lietuvius namo. Reikia senato, kuris sustabdytų Seimo įstatymų beprotybę, – kontroliuotų priimamus įstatymus, atmestų tai, kas nekokybiška ir nelogiška. 

Dievaži, įstatymai negali būti čia priimami, čia atšaukiami, čia keičiami... Netiesa, kad nuo prezidento nieko nepriklauso: jis gali atsisakyti būti vien įvaizdiniu šalies veidu. Tris Lietuvos Respublikos prezidento funkcijas – užsienio politiką, saugumą bei gynybą ir teisėsaugą – drąsiai galima būtų keisti vietomis ir daugiau dėmesio skirti vidaus reikalams. Jeigu šalis taip išsivaikšto, kaip išsivaikšto ir išsivažinėja Lietuva, vadinasi, ji mirtinai serga. Greitai prezidentas bus reikalingas nebent užmerkti Lietuvai akis... Mano judėjimas sukurtas tam, kad energija, kuri dabar sukaupta prezidento rinkimams, vėliau persiformuotų į rimtą partiją. Nes ne postai ir pinigai yra svarbiausia, o idėja. Tik labai tvirtai ja tikėdamas gali kitus uždegti.

Kas būtų, jeigu nelaimėčiau rinkimų? Aš jau puikiai pažįstu ir pergalių, ir pralaimėjimų skonį. 1976 metais Monrealio olimpinėse žaidynėse laimėjau bronzą ir dar pasiekiau olimpinį rekordą, kurį matė tuo metu tribūnose buvusi Anglijos karalienė – ta pati, kuri iki šiol valdo Jungtinę Karalystę. 42 metai praėjo... Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad gyvenime visokių netikėtumų buvo ir dar bus. Vienas klasikas pasakė: gyvenimas turi būti ilgas ir neteisingas. Pridurčiau, kad gyvenimas nėra lygus bėgimo takas – jis su kliūtimis, duobėmis. Tik per jas šokdamas, griūdamas ir vėl keldamasis iš tiesų augi, žmogau.

Straipsnis parengtas žurnalo iniciatyva ir lėšomis. 

Naujausi straipsniai