Arūnui Valinskui suėjo 55-eri: dieną – svečiai į namus, vakare – skrydis su Inga į Maldyvus

Arūnas Valinskas ir Inga Valinskienė / Asmeninio albumo ir Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: Kristina Kanevičiūtė, 15min
Publikuota: 2021-11-28 09:00
Laidų ir renginių vedėjas, prodiuseris Arūnas Valinskas lapkričio 28 dieną švenčia 55-ąjį gimtadienį. Ir paminės jį ypatingai. Iš pradžių sekmadienį namuose priims svečius, o vakare su žmona Inga Valinskiene išskris dviese pratęsti šventės į Maldyvus.

Ypatingos sukakties proga 15min kalbintas šou verslo ryklys pažvelgė į jaunystės metus, prisipažino besididžiuojantis politikoje praleistais metais, atskleidė Žilvino Žvagulio dovanotų žąsų istoriją ir tai, kad septynerius metus važinėjo... neturėdamas teisės vairuoti.

Arūnai, 55-eri – kokia pirma mintis kyla, kai kalbama apie šį skaičių?

Dar vienas eilinis skaičius.

Ar visada taip žiūrėdavote į savo sukaktis? Gal buvo skaičiaus, suteikęs jums kokią nors ypatingą reikšmę?

Suteikė pirmasis gimtadienis, kai ateini į pasaulį. Jo nepamiršti visą gyvenimą. Ir reikšmingiausias buvo, kai suėjo 18 metų. O toliau tie visi jubiliejai – kaip skaičių žaidimai. Jie niekuo neypatingesni už 26-ąjį gimtadienį. Šitoje vietoje nelabai suteikiu šiems visiems skaičiams svarbios reikšmės, nes numerologija yra visiškai tuščias reikalas.

O trankiai švęsti gimtadienius mėgstate?

Tai dariau, kai suėjo 50 metų, nes čia tokia savotiška riba. Ko gero, solidžiausias jubiliejus, kurį teko švęsti. Susirinko didelis pulkas žmonių, su kuriais teko kartu dirbti, būti ir televizijoje, ir scenoje, ir politikoje.

Laikausi principo, kad visi žino, kada mano gimtadienis, tai jei turi noro, visada žino, kur galima ateiti ir pasveikinti.

Arūnas Valinskas/Gretos Skaraitiėnės nuotr.
Arūnas Valinskas/Gretos Skaraitiėnės nuotr.

Ar daug originalių dovanų esate gavęs iš tų pasveikinimų? Gal papasakotumėte apie kokią įsimtiniausią?

Žilvinas Žvagulis man yra padovanojęs septynias ar devynias žąsis, o gal jų buvo daugiau. Čia dar tada, kai mes buvome politikoje. Dirbau Seime ir jis man atvežė tas gyvas žąsis, ant kurių kaklų buvo tokios lentelės, kur surašytos pavardės tų politikos bendražygių, su kuriais keliai išsiskyrė. Jis sakė, kad dabar galiu su jomis daryti tai, ką noriu. Pavardžių šiandien vardinti nenoriu, bet ten buvo visi tie, kurie nusprendė truputį kitaip pasielgti.

Ir Inga yra padovanojusi papūgą gimtadieniui, kad kai susipyksim, neturėsim su kuo šnekėtis, tai bent su ja pasišnekėsime.

Iš tikrųjų esu iš tų, kuris labiau mėgsta dovanoti dovanas pats, kitus stebinti. Aišku, kai buvo 50-ies metų gimtadienis, tai pats tikrai nieko nedariau. Atidaviau viską į kolegų rankas, o jie tikrai nustebino. Tas visas vakaras man labai patiko, buvo gražu. Ėjau į renginį nieko nesiruošęs ir nedaręs.

Inga Valinskienė ir Arūnas Valinskas / Dariaus Kučio nuotr.
Inga Valinskienė ir Arūnas Valinskas / Dariaus Kučio nuotr.

Sukakties proga nusikelkime dar labiau į praeitį. Kokį Arūną prisimenate prieš kelis dešimtmečius?

Jis buvo toks pat drąsus, kartais tiesmukiškas, bet turintis mažiau išminties. Tai žmogus, kuris per savo gyvenimą nuo kiekvienų metų neįsimeta nei vienos išmintingos minties į savo smegenų taupyklę. Jis pats save baudžia tokiu netobulėjimu.

Išmintis, ko gero, yra vienas iš didžiausių privalumų, ką turi vyresni žmonės. Visi žino ir simboliškai vadina, kad jaunystė yra kvailystė. Bet prie to pačio yra jaunatviškas azartas, beatodairiškumas.

Vyresni žmonės tą jaunystę išaugo, nes širdyje visada yra jauni. Bet į tuos dalykus žiūri kiek kitaip nei 25-erių metų. Nors tavo mąstymas toks pat jaunas, tik sveikata šiek tiek duoda apie save žinoti, nes tu jau ne tas ir ne toks (šypsosi).

Tačiau būtent tas 25-erių Arūnas įsitvirtino pramogų pasaulyje. Ar nujautėte, kad netrukus būsite vienas žinomiausių laidų vedėjų Lietuvoje?

Jau tada mes aktyviai koncertavome ir dirbome televizijoje. Ten jau nenujaučiau, o tai buvo faktas. Kai buvau 20-ies, tai viskas ėjosi spontaniškai, negalvojome, kad po penkerių metų prasidės beprotiška koncertavimo odisėja, bus televizija ir daug kitų dalykų. O 25-erių tas traukinys jau buvo pajudėjęs.

Arūnas Valinskas (viduryje) festivalyje „Benai, plaukiam į Nidą!“ 1996 m. / K.Vanago nuotr.
Arūnas Valinskas (viduryje) festivalyje „Benai, plaukiam į Nidą!“ 1996 m. / K.Vanago nuotr.

Jūsų viena pirmųjų sceninių veiklų susijusi su humoro grupės „Dviratis“ laikais. Ar kartais atsigręžiate į šiuos laikus?

Be abejo. Visada norisi į tuos laikus sugrįžti, nes tai buvo azartas, nenuspėjami laikai. Nežiūrint į tai, kad viskas buvo kitaip, bet viskas buvo labai įdomu. Žmonės tais laikais buvo smalsūs, azartiški. Vieni iš jų buvome ir mes. Realiai tai buvo vienas iš tų etapų, kai kūrėsi ne tik tavo, šalies gyvenimas, bet ir praktiškai pramogų verslas tik atsiradinėjo. Mes kaip ir stovėjome prie lopšio.

Iš pradžių grupę sudarė du nariai – anapilin iškeliavęs Gintaras Ruplėnas ir Valdas Vižinis. Ar su pastaruoju vis dar palaikote ryšius?

Su Valdu nebendrauju labai seniai. Čia dar nuo tų laikų, kai pradėjome koncertinę veiklą ir jo vietą užėmė Vytas Šerėnas. Daug metų atgal. Nebent prasilenkiame kažkur netyčia renginyje, bet jokių darbinių santykių ir kitų dalykų nėra.

Tas etapas buvo praeitis, pradėtas taškas ir viskas. O su Gintaru ilgai bendravome. Mes buvome kaimynai, namą kartu statėme, laidas kūrėme. Ten kiek kitaip viskas susidėliojo.

Pažįstate daugybę pramogų pasaulio atstovų. O ar daug jų laikytumėte savo tikrais draugais?

Aš neturiu daug gerų draugų, bet jų daug ir nebūna, o jei ir būna, tai jie nebūna tikri. Ir Žilva (Žilvinas Žvagulis – red. past.) atsirado pakankamai netikėtai – po susitikimo Nidos festivalyje, kai jis pasielgė taip, kad aš jam subinę išspardžiau tiesiogine ta žodžio prasme. Ten nieko baisaus, tokia juokinga situacija, truputį papyko, bet vėliau praėjo (juokiasi).

Žilvinas Žvagulis ir Arūnas Valinskas / Ronaldo Grizicko nuotr.
Žilvinas Žvagulis ir Arūnas Valinskas / Ronaldo Grizicko nuotr.

Galbūt keistai nuskambės, bet atrodo, kad savo draugais galėtumėte laikyti ir įvairius televizijos projektus – prie jų dirbate jau kelis dešimtmečius. Gal buvo toks, prie kurio taip prisirišote, kad jis tapo jums pačiu įsimintiniausiu?

Manau, kad vieno tikrai neišskirsiu, bet Nidos festivalį prisimenu kaip iš metų į metus augantį ir vis didėjantį paauglį. Po to – populiarusis „Kelias į žvaigždes“. Ten buvo gerąja prasme visiškas džiazas, visiška beprotybė. Aišku, prisimenu, kai mes pradėjome daryti pirmuosius „Auksinius svogūnus“, į kuriuos garbės reikalu būti pakviesti laikė prezidentai, premjerai ir t.t.

Buvo daug projektų, bet pasakyti vieno negalėčiau. Buvo tiek daug gerų, kad jie man visi yra patys pačiausi. Dabar labai maloniai nustebinęs aštuntą sezoną vykstantis „Auksinis protas“, kuris užsiaugino savo žiūrovus. Tokia fantastiška, fenomenali žanro sėkmė. Čia jau eina kalba ne apie laidos žiūrimumą ar reitingą, bet apie bendruomenę, kuri susibūrė po šio žaidimo. Tai labai smagu, nes čia matai ir jauti kūrybinį džiaugsmą.

Andrius Tapinas ir Arūnas Valinskas / LRT nuotr.
Andrius Tapinas ir Arūnas Valinskas / LRT nuotr.

O ar kada nors norėjote atsisėsti į žaidėjo vietą? Kai tiek metų ruošiate klausimus, sunku turbūt nebūtų?

Aš buvau anoje barikadų pusėje dar senais laikais, kai teko vesti legendinį žaidimą „Taip. Ne“. Ir dar buvo kitas – „Šeši nuliai – milijonas“. Tada esu žaidęs per tam tikrus jubiliejinius žaidimus. Sėdėjau žaidėjo kėdėje ir tikrai esu žaidęs, ir rimtai žaidęs, nes klausimus ruošdavo kita komanda, o ne pats.

Kartais pačiam smagu pasimėginti ir sėsti į kito žmogaus kėdę. Bet jei kalbame apie tai, ar atėjęs iškart laimėsiu, tai tikrai ne. Nors tų klausimų ir atsakymų sudėjus per vieną sezoną buvo gerokai virš 10 tūkstančių. Aišku, jų kiekis lavina smegenis taip pat, kaip fiziniai pratimai kūną. Bet jei pasakyčiau, kad garantuotai viską laimėsiu, tai būtų neadekvatus savęs vertinimas.

Tačiau džiaugiuosi būdamas toje vietoje, kurioje esu dabar. Ir visi kiti pasibandymai, pasimėginimai skirti labiau žiūrovams pramogą padaryti. Patys žiūrovai mato, kad vedėjai nėra dievai. Man yra tekę žaisti laidoje „Tūkstantmečio vaikai“ su visais tais vaikais, kurie yra žiniukai. Žaidi tikrai pilna koja. Esi ne vedėjas, ne Arūnas Valinskas, o paprasčiausiai žaidėjas, kuris atėjo azartiškai žaisti ir nori laimėti. Tai čia normalu.

Vedėte ir kūrėte begalę televizijos laidų, sėkmė televizijoje akivaizdi, o ar niekada nesigailėjote pasukęs į politiką?

Aš nesu iš tų žmonių, kurie užsiima savigrauža. Aš savęs negraužiu, kad taip pasielgiau. Be to, labai sunku būtų pasakyti, kas būtų, jeigu būtų. Tai yra spekuliacija ir savęs užuojauta. Aš nesigailiu to, ką dariau. Ir atvirkščiai – didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad man teko dirbti politinėse pareigybėse Seimo nariu tokiu metu, kai Lietuvoje iš tiesų to reikėjo, nežiūrint į visas peripetijas, kurios tada virė. Lietuvai labai reikėjo sutelktų, ryžtingų ir būtinų sprendimų šaliai.

Ir man visiškai nusispjauti, kad kai kurie iki šiol nepamatuotai aiškina, koks Kubilius, Valinskas ir visi kiti yra blogi. Aš labai paprastai galiu pasakyti – didžiuojuosi, kad man tuo metu teko būti politikoje.

Beje, mes buvome vienintelė ir pirmoji nuo nepriklausomybės atkūrimo koalicija ir vyriausybė, kuri pradirbo visą kadenciją nesubyrėjusi. Žinant tai, kad, ko gero, to metu buvo didžiausia ekonominė krizė pasaulyje ir Lietuvoje, neleisčiau sau nė mažiausiu akies mirktelėjimu abejoti ir gailėtis tuo.

Inga Valinskienė ir Arūnas Valinskas / Irmanto Gelūno „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Inga Valinskienė ir Arūnas Valinskas / Irmanto Gelūno „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Ar vis dar sulaukiate žinučių, primenančių tuos laikus? Ypač žinant tai, kad ir šiandien neretai pasisakote politinėmis temomis.

Rašau 15min apžvalginius straipsnius, tai dažniausias klausimas – ar vėl grįžti į politiką? Bet tikrai ne, apsiraminkite. Kai ten pabūni, pamatai, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Tas matymas, suvokimas apie politiką yra kitoks. Žiūri kitaip į valstybės sandarą ir politinius procesus.

Niekada neužsiiminėju savigrauža. Visiems patariu tą patį daryti.

Bet kuris žmogus, įskaitant Lietuvos prezidentą, premjerą ar Seimo narį, jis iš tų pareigų išeina visiškai kitoks, su kitokiu valstybės suvokimu, nei tuo, kuriuo atėjo į šias pareigas. Tai ne mokykla, bet vos tiek daug duoda ir daug išmoko.

Ko pats išmokote bėgant metams?

Tai elementarus dalykas – niekada neužsiiminėju savigrauža. Visiems patariu tą patį daryti. Jei kažkas nepavyko, reikia užsiimti savianalize ir tiesiog išsinagrinėti, kodėl nepavyko, kas netiko, ar ateityje nekartosi tų pačių klaidų. Tiesiog esi priverstas mokytis iš savų klaidų. O jei užsiiminėsi savigrauža, sėdėsi ir rypausi, tai tik sugadinsi ir ne taip daug likusio gyvenimo dalį savo ašaromis. Tiesiog turi nuspręsti, sužinoti, kodėl taip nutiko, ir ateityje daryti kitaip. Viskas.

O ar visų savo klaidų nekartodavote?

Jaunyste vadinu laiką nuo 18 metų ir aukščiau, gal iki 35-erių. Tas gyvenimas, sakykim, buvo Laukinių Vakarų sąlygomis, nes mes perėjome nuo socialistinės ekonomikos į kapitalistinį pasaulį. Panašiai buvo ir mūsų galvose. Tai, ko negalima, aš pakankamai daug ir dažnai esu prikrėtęs, kad dabar jau nebereikėtų (juokiasi).

Vienas iš tų dalykų, aišku, nepateisinamas, bet aš septynerius metus važinėjau be vairuotojo pažymėjimo ir vis policininkams pasakydavau, kad jį palikau kitame švarke. Tada dar nebuvo tokios greitos sistemos, kad viską galėtų iškart patikrinti. Bet po to šitą klaidą teko ištaisyti. Žodžiu, visko buvo tiek, kad kartais tinka nuvalkiota frazė – gyvenimą reikia nugyventi taip, kad būtų malonu prisiminti ir gėda papasakoti.

Gytis Paškevičius, Arūnas Valinskas, Vytautas Šerėnas / Kęstučio Vanago nuotr.
Gytis Paškevičius, Arūnas Valinskas, Vytautas Šerėnas / Kęstučio Vanago nuotr.

Kai kurios gyvenimo situacijos priverčia siekti pagalbos rankos. O kaip jūs tvarkotės su problemomis?

Nepatarinėja man niekas. Nesistengiu savo gyvenimo problemų užkrauti kažkam kitam ant pečių. Kaip sakoma, gyvenimas duos per galvą ir nežinosi, iš kurios pusės gavai. Jaučiuosi pakankamai stiprus, kad su visomis savo problemomis susidoročiau pats ir nekraučiau jų kitiems ant pečių.

Patarimų nepriimte net iš žmonos Ingos ar vaikų?

Ne, kodėl turėčiau? Šeimoje yra daugybė kitų dalykų. Aš ir savo sūnus taip mokiau ir mokau – kad vyras turi teisę priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Aišku. pasitarti ir informuoti galima, bet negi visą laiką sakysi „Žiūrėk, aš darysiu taip, ar leisi man taip padaryti?“.

Aš neskirstau charakterių bendrąja prasme į vyriškus ar moteriškus, bet kalbėdamas apie save taip nesielgiu. Laikausi savo modelio ir niekam neperšu per jėgą. Bet kuri moteris nori būti mylima ir svajoja apie vyrą, kuris būtų iniciatyvus, galėtų rūpintis ja ir vaikais. Labai paprastas ir gyvenimiškas moteriškas noras.

Inga Valinskienė ir Arūnas Valinskas / Asmeninio albumo nuotr.
Inga Valinskienė ir Arūnas Valinskas / Asmeninio albumo nuotr.

Beveik prieš dešimtmetį kalbintas gimtadienio proga išsakėte norą su Inga susilaukti mergaitės. Viskas pasisuko taip, kad sūnus jums padovanojo anūkę. Galbūt tai tam tikras noro išsipildymas?

Simboliškai galime sakyti, kad taip. Mes norėjome dukrytės, bet likimas dabar padovanojo anūkę. Tačiau manau, kad nereikia labai simbolizuoti ir sureikšminti tokių dalykų. Anūkę nepaprastai mylime, bet jei būtų gimęs anūkėlis, jį irgi ne ką mažiau mylėtume.

Nereikia dirbtinai tų simbolių užkrauti ant paprastų ir gyvenimiškų dalykų kaip žmogaus atėjimas į šį pasaulį. Kai labai dažnai kalbi apie anūkę ir buvusį norą turėti dukrytę, tai pradedi demonstruoti ne savo meilę jai, o sureikšmini pats savo gyvenimą taip sakydamas.

Įsišventusius svečius paliksime, o patys išskrisime. Toks gimtadienis, per brūkšnelį, vestuvinė dviejų kelionė.

Gal kalbėkime ne apie savo norus ar svajones, o apie tai, kad vaiką reikia leisti į gerą darželį ar mokyklą. Kad tas anūkas ar anūkėlė būtų toks Lietuvos pilietis, į kurį būtų miela žiūrėti. O už tai atsakingi tėvai ir, aišku, antroje eilėje seneliai (šypteli).

Kaip apskritai jaučiatės būdamas seneliu?

Jokio esminio skirtumo nepajutau. Mes tuo metu išvažiavome iš Nidos ir kaip tik gimė anūkė. Tas momentas įvyko kažkur autostradoje, bet ribos nepajutau ir viduje niekas ypatingai nepasikeitė. Aš ne iš tų žmonių, kurie pasako, jog viskas apsivertė aukštyn kojomis ir pasidarė visai kitaip. Tačiau tikrai žaviuosi, kaip dėl anūkėlės kaip ledas ant asfalto išsilydo Žilvinas Žvagulis.

Aš toks nesu. Man taip neišeina, bet man pavyksta kitaip. Mes visi savo vaikus, anūkus mylime savaip. Nėra universalios meilės. Jei ji būtų, žmonija būtų laiminga jau seniai. Bet mes nežinome, kaip universaliai mylėti savo antrą pusę, savo žmoną, vyrą. Mes nežinome, kaip reikia teisingai mylėti ir auklėti savo vaikus, todėl visi esame skirtingi.

Inga Valinskienė, Arūnas Valinskas ir jų vaikai - Šarūnas ir Arūnas Valinskai / „Žaneta Pau Photography“ ir asmeninio albumo nuotr.
Inga Valinskienė, Arūnas Valinskas ir jų vaikai - Šarūnas ir Arūnas Valinskai / „Žaneta Pau Photography“ ir asmeninio albumo nuotr.

Grįžkime prie 55-ojo gimtadienio. Ar ketinate jį kaip nors atšvęsti?

Nusprendėme šiemet padaryti kaip nei visada, nes čia joks jubiliejus. Aiškiai pasakėme svečiams, kad švenčiame sekmadienį, jie pas mus į namus renkasi nuo 13 val., o 18 val. dviese su Valinskiene išskrendame į Maldyvus toliau švęsti. Įsišventusius svečius paliksime, o patys išskrisime. Toks gimtadienis, per brūkšnelį, vestuvinė dviejų kelionė.

Galima sakyti, kad patys sau pasidarėte staigmeną. O gal dar kažko tikitės iš draugų?

Žinot, pats didžiausias dalykas, kuris gali sugadinti tavo gyvenimą, ir ypač per šventes, yra galvojimas apie kažkokias staigmenas. Pats jų prisigalvoji, o kai negauni, sugadini sau šventę, nes tikėjaisi visai kitokio dalyko. Reikia kuo mažiau apie tai galvoti, nes čia lygiai tas pats, kas tikėtis stebuklų iš ateinančios valdžios.

Pats geriausias dalykas yra matyti šalia savo artimuosius kuo ilgiau.

Kuo mažiau iš jos tikiesi, tuo mažiau nusivili. Pats geriausias dalykas yra puikiai suprasti, kad gimtadienio šventė nėra tik eilinis pasišėliojimas, o proga susitikti su bendrų draugų būriu. Būtent tai ir yra geriausia dovana.

Ant torto – 55 žvakutės. Ar yra dar neišsipildžiusių norų, palinkėjimų sau?

Labiausiai trokštu, kad viskas būtų kuo ilgiau taip, kaip dabar yra. Jei paklaustų, kokių ypatingų troškimų turiu, tai gyvenu tokį gyvenimo tarpsnį, kai visi troškimai kaip ir išsipildė. Aišku, yra kai kurių dalykų, kurie – kaip siurprizas sau. Pavyzdžiui, nuskristi į kosmosą, kas ir yra kosminė svajonė.

Bet realistiškai mąstant, tai pats geriausias dalykas yra matyti šalia savo artimuosius kuo ilgiau. Mano mama su tėčiu, vaikai, anūkai galėtų būti kuo daugiau ir ilgiau. Su Inga norėčiau kuo daugiau visokių kelionių. Tiesiog gyventi laimingą gyvenimą, kurio, tikiuosi, esu nusipelnęs (šypsosi).

Fotogalerija:

Naujausi straipsniai