Arūnas Valinskas prieš metus nėrė į naujus vandenis – tapo dėstytoju Socialinių mokslų kolegijoje. Televizijos vilkas neslepia, kad yra griežtas bei daug reikalaujantis pedagogas – paskaitose vadovaujasi tiesioginio eterio principais. Arūnas atviras – jaunimas gyvena burbuluose, kuriuos sukuria „influenceriai“.
Šiemet jau antri metai dėstote Socialinių mokslų kolegijoje. Ar kai studijavote pats būtumėte pagalvojęs, kad kažkada ir pats stovėsite prieš auditoriją?
Ne, tikrai nebūčiau pagalvojęs, kadangi aš mokiausi teisės fakultete. Jei būčiau jį baigęs laiku, tai būčiau stovėjęs prieš kaip advokatas, prieš teismo auditoriją, bet ne kaip dėstytojas. Keli mano grupiokai liko dėstyti fakultete, tačiau jau pirmaisiais studijų metais matėsi, kad jie tai darys. Aš diplomą gavau po aštuoniolikos studijų metų, kadangi dėl koncertinės veiklos buvau daug kartų pašalintas iš universiteto. Tai pagalvokite, koks dėstytojas iš manęs. (juokiasi) Tačiau dabar, kai susikaupė patirtis, kurios yra labai daug, atsirado noras jaunuoliams padėti išmokti eiti šou verslo keliu, paskatinti juos dirbti.
O ką jūsų gyvenime pakeitė ši nauja patirtis? Ar išmokote iš studentų kažko naujo?
Žinoma. Visą laiką sakau, kad tas, kuris moko kitus ir nesimoko iš tų, kuriuos moko, nevertas būti mokytoju. Išmokau kartu su jais patirti pažinimo džiaugmą. Buvimas jaunatviškoje auditorijoje duoda naudos ir jiems, ir man, nes televiziją žiūri daug jaunų žmonių, bet aš jų nematau, todėl čia išmokstu juos pažinti.
Kaip sekasi bendrauti su jauna auditorija?
Čia klausimas ne kaip man, o kaip jiems sekasi bendrauti su manimi. Iš pradžių sunkiai, o vėliau – įprato. Jie guodėsi, kad anksčiau jie taip nesimokė, o aš sakiau, kad anksčiau ir manęs nebuvo. Bet vėliau rezultatai juos pačius pradėjo džiuginti ir mane tai skatino kuo daugiau žinių jiems perduoti.
Ar daug įžvelgiate vertybinių skirtumų tarp savo ir dabartinės studentų kartos?
Yra labai daug vertybinių skirtumų, nors tai galima pavadinti ir moraliniais skirtumais. Mano kartos žmonės suprasdavo, kad turi viską daryti pats ir pasitikėti tik savimi, o dabartinis jaunimas nori čia, dabar ir brangiai. O kai paklausi ar jie nori pirma į save kažką investuoti, tai jiems savęs lavinimas atrodo nesuprantamas dalykas. Tai ir yra didžiausias skirtumas.
Dabartinis pasaulis nėra taip pasikeitęs, kaip pasikeitęs dabartinio jaunimo mąstymas ir taip yra dėl „burbulų“, kuriuose jie gyvena. Šiuo metu daug lengviau ne diskutuoti, o išmesti iš draugų socialiniuose tinkluose. Jei tau parašo kritišką komentarą, tai nespausi „like“ ant jo nuotraukos, o kai vyksta diskusija realioje auditorijoje, jie dažnai užsisiūva burnas ir negali nieko pasakyti. Dėl to man labai gaila jaunos kartos, nes jie seka vadinamuosius „influencerius“, kurie rašo „vėjus“, o kai atsisėda kalbėti prieš realią auditoriją, negali pasakyti nė vieno rišlaus sakinio.
Ruošiate būsimus TV laidų vedėjus. Kaip pats manote, ar tokiai profesijai pakanka talento, o gal visų subtilybių galima išmokti?
Nei taip, nei taip (juokiasi). Sutikite su manimi, kad jei žmogus gimė su kalbos defektu, jis tikrai neves žinių. Aš manau, kad turi būti įgimti dalykai, tiesioginis eteris tarp žmonių ir liežuvio, bet jeigu nevaldysi kalbos ir nemokėsi rišliai kalbėti, tai nieko neišeis. Televizijos darbą galima palyginti su NBA. Jeigu tave pasamdo tam tikram laikui, tai kaip penketuko žaidėjas turi kovoti dėl kamuolių, o jei neatkovoji tiek, kiek reikia, tave sodina ant suolelio. Taip pat ir televizijoje – jei nesurenki reitingo taškų, tave perkelia į kitą laiką, tu tampi atsarginiu, o vėliau išmeta iš komandos. Viskas labai paprasta.
Kaip manote, kuo jūsų paskaitos yra tokios ypatingos, kad studentai taip nori pas jus patekti?
Todėl, kad aš kalbu ne iš vadovėlio, o iš gyvenimo. Kai tai yra tikra, tada tai įdomu. Aš pasakoju apie tai, kaip viską dariau, kodėl tai dariau ir kaip viskas vyko. Jeigu žmonės mano, kad aš kaip prodiuseris, TV laidų vedėjas esu sėkmningas ir jie nori eiti panašiu keliu, tai geriausias dalykas yra ne teorija, o praktika. Jaunam žmogui patinka reiklumas. Jeigu vaiką priverti mokytis, jis niekada nenorės, bet kai pamatys rezultatus – pradės džiaugtis.
Lietuvoje turbūt nerastume žmogaus, kuris nežinotų jūsų. O kaip studentai į jus reagavo, ar nekompleksavo, nejautė įtampos?
Jautė įtampą, bet ne bendraudami su manimi, o atlikdami užduotis, nes užduotys yra pakankamai kūrybingos, aiškios ir jas reikia atlikti be jokių kompromisų. Kita vertus, mūsų grupėje yra drausmė, kurią sąlygoja tiesioginio eterio principas. Į studiją negalima įeiti jeigu prasidėjo tiesioginė transliacija. Lygiai taip pat ir paskaitoje – jei ji prasidėjo, įeiti ir išeiti yra draudžiama. Punktualumas ir reiklumas sau yra pagrindiniai dalykai, kurių reikalauju iš studentų. Jeigu jiems teks dirbti šį darbą ateityje, tegul mane studentai vadina kirviu, bet taip bus visada.