Arūnas Matelis dėl filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ pardavė butą

Arūnas Matelis / Gedmanto Kropio nuotr.
Autorius: Irma Laužikaitė
Publikuota: 2018-03-05 21:12
„Sunku tik pirmą kartą“, – su šypsena mesteli režisierius Arūnas MATELIS (56), prisipažinęs, jog teko parduoti butą, kad dokumentinis filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ būtų baigtas.

„Ir gerai, kad prodiuserė ir režisierius yra to paties buto savininkai, – lengviau susitarti, – nusijuokia Arūnas, paminėdamas svarbų žmonos Algimantės indėlį: ji – sutuoktinių įkurtos studijos „Studio Nominum“ vadovė ir šio filmo prodiuserė. – Atsidūrėme aklavietėje: pažadėtos lėšos vėlavo, o filmavimas negalėjo sustoti, todėl reikėjo greitai apsispręsti. Jei Michelangelo Antonioni tai padarė, ir ne kartą, kodėl negalėtume mes?“

Dokumentinė juosta „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ pasakoja apie vienas sudėtingiausių pasaulyje dviračių varžybas „Giro d’Italia“. Vieni pagrindinių herojų – gregoriais (angliškai „gregory“) vadinami dviratininkai, pasiruošę iškęsti sunkiausius iššūkius dėl savo komandos lyderio pergalės. Filmas jau dalyvavo trijuose kino festivaliuose, jo sąskaitoje – keturi apdovanojimai, tarp jų – prestižinio Varšuvos kino festivalio pagrindinis prizas.

Žmonėms patinka sporto dramos?

Aš nesitikėjau, kad filmas apie dviratininkus nusipelnys kino festivalių dėmesio tuo metu, kai pasaulyje yra tiek daug skaudulių, – pabėgėliai, karas Sirijoje... Savo nuostaba pasidalijęs su komisijos nariais išgirdau, kad mano filmas – ne tik apie sportą.

Sportas leidžia kalbėti apie žmogaus atradimus ir praradimus, pamatyti tas aistras, kurios gyvenime paslėptos. Juk per vieną sekundę galima pamatyti laimę, apie kokią žmogus nė nesvajojo: gregoris, kuris niekada neturėjo laimėti, dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių laimi – per dešimt sekundžių jo veide atsispindi dešimt gyvenimo metų... Kokios dar turėtų būti aplinkybės, kad žmogus taip išreikštų savo emocijas, o dar šalia būtų kamera, kuri tai įamžina? Ar rasti situacijų, kai žmogus kristų, smarkiai susižeistų ir lyg Lozorius prisikeltų jau gabenamas į ligoninę?

Sporto kodas visiems suprantamas: treniruotis, nepaisant skausmo, daryti viską, kad pastangas vainikuotų pergalė. Galima žiūrėti ir mėgautis bet kokios sporto šakos varžybų transliacija iš bet kurios šalies, nebūtina mokėti kalbą, kartais netgi nereikia žinoti taisyklių, kad suprastum, kas laimi ar pralaimi.

Pavadinčiau savo filmą odisėja, kelione per žmogiškus praradimus, skausmą, prisikėlimus. Yra norinčių jį išnaudoti kaip motyvacinį: didelės kompanijos, padėjusios mums sunkiu momentu, atstovai sakė, kad ieškojo ko nors tokio, kas žmonėms galėtų pakelti dvasią, ir mano, jog „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ tokie ir yra.

Kalnų dviračių 24 valandų lenktynių pasaulio čempionas Elijus Čivilis sakė, kad aš galėčiau įveikti „Giro d‘Italia“, nes jau pravažiavau savo galvoje. Kartais žmogui kokiai distancijai įveikti nereikia tobulo kūno, jam reikia subrandinti suvokimą, kad tai gali padaryti. Vienas iš mano filmo herojų penkiolikos metė mokyklą, pasiėmė šunį ir išvažiavo dviračiu klajoti po Kanadą, pasiekė netgi Aliaską. Į dviračių sportą atėjo jau dvidešimt dvejų – tai stebuklas, nes paprastai manoma, kad net paauglys per senas pradėti. Dabar jis – garsios komandos gregoris. Filmavome, kaip grūdinasi sėdėdamas lediniame vandenyje. Kodėl? Nes žino, kad kai distancijoje bus sunkiausios akimirkos, stipresnis bus ne tas, kurio kūnas stipriausias, o tas, kuris geba daugiausia iškęsti. Tad jis lavina savo kentėjimo ribą. Kai pradėjo, galėjo į vandenį pasinerti keliolikai sekundžių, o kai filmavome, išsėdėjo šešias septynias minutes.

Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.

Nesunku pastebėti, kad jūs tiesiog degate meile šiai sporto šakai.

Dviratis yra tobulas daiktas. Ir tai nėra tik dviračių sportas. Vienas mano herojus sako, kad mindamas pedalus priklausai laisvų žmonių genčiai, apima pilnatvės jausmas.

Kai man buvo penkiolika ar šešiolika, lankiau dviračių treniruotes. Nebuvau talentingas, kad sporte galėčiau ko nors pasiekti, nepajutau, ką reiškia pergalės, o dar smarkiai griuvau ir kuriam laikui turėjau atsisakyti dviračio. Tačiau iki šiol daug juo važinėju – jei tik leidžia oro sąlygos, su žmona į biurą Vilniaus centre dvidešimt kilometrų važiuojame dviračiais. Kai vykstu į užsienį mašina, būtinai įsimetu ir dviratį, kad laisvu laiku galėčiau paminti pedalus.

Didžiulio pripažinimo sulaukė jūsų filmas „Prieš parskrendant į žemę“ apie išbandymus, kurių patiria nuo vėžio gydomi vaikai. Pasakojote apie tai, nes jūsų šeima nuėjo tokį pat kelią. Po šio filmo buvo didžiulė pertrauka, kol vėl ėmėtės kurti – vis neradote, kas smarkiai užkabintų?

Dokumentinio filmo kūrimas atima ne vienus metus, tema turi tikrai vežti. „Prieš parskrendant į žemę“ viskas buvo tarytum aišku, ligoninės patirtis buvo tokia, kuria norėjosi dalintis. O po jos... Kai kelių idėjų nutariau atsisakyti, Algė paragino – juk gyveni dviračiais, pabandyk. Aš sapnuodavau kalnus, kurių nebuvau matęs, jusdavau, kaip minant į įkalnę plyšta plaučiai, kaip švinas tiesiog sukausto kojas. Idėja buvo labai stipri.

Visuomet bet kokie mano darbai sustodavo, kai prasidėdavo „Tour de France“ ar „Giro d’Italia“, – sėsdavau jų stebėti, tiesiog būtų buvę gėda nekontroliuoti proceso. Dviračių lenktynės buvo visada ant stalo padėta tema, bet ir nereali idėja. Kartą paklausėme „Tour de France“ organizatorių, kokios būtų sąlygos: jie sutiko įsileisti į kur kas mažesnes savo rengiamas lenktynes už... 300 tūkstančių eurų. Ir dar pateikė galybę apribojimų.

Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.

Kaip jums pavyko net dvejus metus filmuoti „Giro d’Italia“? Pastarąjį kartą nepriklausomas kino kūrėjas į šias lenktynes buvo įsileistas prieš daugiau nei keturiasdešimt metų.

Nieko nebūtų pavykę, jei mums nebūtų sutikusi padėti dviratininkė Edita Pučinskaitė, dukart „Giro d’Italia“ nugalėtoja. Visų organizatorių reakcija pasikeitė ją pamačius. Aišku, turėjome sumokėti tam tikrą pinigų sumą – be jų nė žingsnio, nes tai biznis, tačiau pavyko nusiderėti tris kartus. Edita buvo garbės žodžio garantas, kad filmą kursime apie tai, apie ką žadame, o ne bandysime ieškoti skandalo. Kine iš esmės viskas remiasi pasitikėjimu. Finansuotojai turi patikėti tavo idėja. Herojus kalbasi su tavimi tik todėl, kad pasitiki. O kažkas iš aukščiau leidžia prapliupti lietui, nes tau to reikia... Ar tą dieną atsistoti toje vietoje, kur įvyks drama, ir tu ją užfiksuoji.

Per vienas „Giro d’Italia“ lenktynes per tris savaites nuvažiavome 15 tūkstančių kilometrų. Pakeitėme tris motociklus ir du automobilius, nes jie sugedo neatlaikę tempo. Galima sakyti, kad įveikėme Dakarą. Važiavau ir motociklu, kartais filmavau, kartais fotografavau. Man pavyko nufilmuoti labai įsimintinų kadrų, tačiau jų nėra filme – jie buvo per žiaurūs, tai buvo tikri karo vaizdai: tokie dulkių kamuoliai, kad nesimato net žmonių, mašinų – tik šešėliai. Sunku įsivaizduoti, kaip ten patekus galima kvėpuoti.

Kodėl antrą sykį veržėtės į tą pragarą?

Per pirmus metus radome fantastiškų herojų, bet jų emocijas dar reikėjo stebėti. Nuėjome pas organizatorius, pasakėme, kad mums reikia filmuoti dar sykį, bet viena problema – pinigų nebeturime. Ir dar – mums neužtenka tik „Giro d’Italia“, reikia nufilmuoti ir kitas jų organizuojamas lenktynes. Nukreipė pas aukščiausius savo bosus, į britų kompaniją. Turėjau jiems pristatyti savo prašymą, kuris skambėjo taip: norime filmuoti, bet neturime pinigų sumokėti, dar ir negalime dabar atiduoti skolos už praėjusius metus... Įvyko stebuklas: bosas peržiūrėjo mūsų pateiktą medžiagą ir pasakė „gerai“.

Šiuo filmu jūs gyvenote aštuonerius metus. Kiek iš nufilmuotų valandų į jį pateko

Šiurkščiai tariant, į filmą patenka vienas procentas to, ką esi nufilmavęs.

Klausantis jūsų pasakojimo atrodo, kad galima sukurti antrą filmą apie tai, kokius sunkumus jums teko nugalėti, ir tai būtų ne mažiau įdomu.

Matyt, mums reikėjo išgyventi ką nors panašaus, ką patiria ir filmo herojai. Aštuonerius metus nuolat lydėjo pojūtis, kad filmas negali būti padarytas. Kai pritrūksta pinigų, galima parduoti butą, tačiau ką daryti, jei kadre nevyksta dalykų, kurių reikia filmui? Juk tai dokumentinė, ne vaidybinė juosta.

Bet kaip jaustis, kai sekate dviratininkus, o galvoje sukasi mintis, kad trūksta dramos, – reikia, kad kuris nors iš jūsų herojų parkristų?

Filmuoti griūtį be proto sunku... Guli trisdešimt žmonių ant asfalto, sužeisti ir kriokia. Ką daryti? Ištiesti pagalbos ranką? O gal lūžo stuburas ir negaliu judinti? Kaip tai filmuoti? Ką filmuoti? Kaip jautriai įamžinti situaciją? Gali dvidešimt saulėlydžių pabandyti nufilmuoti ir galų gale suprasti, kaip tai reikia daryti, bet ne tokią dramą. Kai pirmąsyk atsidūriau griūties epicentre, patyriau šoką, nei aš, nei operatorius neįamžinome nė vieno kadro. Kaip tai parodyti, kad būtų nepaparaciška ir jautru?

Apsvarstę radome raktą. Televizijos operatoriai filmuoja, kaip dviratininkas krinta ant asfalto. Mes gaudome akimirkas, kaip jis keliasi, ir pasakojame ne kančios, o prisikėlimo istoriją.

Po filmo „Prieš parskrendant į žemę“ sėkmės jūs neišdavėte vaikų tapatybės, niekas negalėjo pasidomėti, koks jų likimas.

Mes ėjome, gyvenome kartu, kai kurių vaikų jau nebėra. Kartą vakare paskambino viena mama ir pasakė, kad jos vaikas nori su manimi pasimatyti. „Gerai, ryte atvažiuosiu“, – pažadėjau. Tačiau važiavau iškart, nes išgirdau: „Rytoj gali būti per vėlu.“ Jei herojus nori pasimatyti paskutinėmis akimirkomis, tai rodo, kad mes kartu nuėjome tą kelią, aš apie jį pasakoju kaip apie save.

Toks pats ryšys užsimezgė ir su dviratininkais. Jų pasitikėjimas atsiranda, kai motociklininkas, už kurio nugaros sėdi operatorius, griūva, kad nenukentėtų dviratininkas. Mes važiuojame drauge su jais per lietų, sniegą, ne tik atvažiuojame nufilmuoti finišo. Iš pradžių jie kalba su tavimi tik tada, kai greta stovi atstovas spaudai, paskui susitinka ir vienas. Galų gale sulauki akimirkos, kai pakviečia į savo viešbučio kambarį. Filme yra kadras, kaip tėvas plauna sūnui kojas. Galėjome tai nufilmuoti tik todėl, kad mumis taip pasitikėjo, jog herojus paskambino pasakyti kritęs trasoje ir dabar yra vežamas į ligoninę.

Su žmona Algimante dalijatės ir darbo rūpesčiais. Galima ją pavadinti jūsų gregore?

Šimtu procentų. Mūsų stiprybė tai, kad mes prieš dvidešimt septynerius metus susitikome. Tai antra mano santuoka, iš pirmosios turiu sūnų, su Alge užauginome dvi dukras. Vaikai mano pėdomis nepasekė. Sūnus finansininkas dirba vienos pasaulinės kompanijos biure Portugalijoje, vyresnioji dukra, baigusi tarptautinius santykius ir politiką, – kitos gigantės investicijų departamente Londone. Su mumis gyvena tik jauniausia dukra, ji – būsima farmacininkė.

Nelengva dirbti su antrąja puse...

Sunku pasakyti, ar būtų gerai, jei nedirbtume kartu. Gal ir gerai, kad mus sieja vienas darbas, nes mūsų veikloje nėra taip, kad nuo aštuonių iki penkių dirbame, o paskui – šeštadienis. Aišku, Algė prieštarauja ir dabar yra pažadėjusi, kad tai – paskutinis filmas, prie kurio kartu dirbame. Nežinau, ar tesės žodį... O kaip tūkstančius metų žemės ūkyje sutuoktiniai dirbo kartu, juk niekada nebuvo taip, kad vyras darytų viena, žmona ką kita?

Apie žemės ūkį užsiminėte neatsitiktinai: prisipažinote, kad po filmo pristatymo rimtai pasvarstysite, gal jau atėjo laikas imtis to, apie ką seniai svajojate, – persikelti į kaimą?

Keletą sykių buvome tam pasiryžę, bet darbai vis neleisdavo to padaryti. Paveldėtą žemę už šimto kilometrų nuo Vilniaus jau turime, yra namo projektas.

Žemė – tai amžinas dalykas. Kodėl negalima pabandyti gyventi taip, kaip žmonės gyveno tūkstančius metų pagal gamtos ir dienos ritmą? Matyti stebuklą, kad auga žolė. Naktį išeiti į kiemą ir pakelti galvą į žvaigždėtą dangų. Stebėti, kaip užslenka rūkas. Nuostabus dalykas, kad į žemę įmeti sėklą ir kas nors išauga. Ir dar labai prasminga pabandyti iš tokio darbo išgyventi, ne tik naudotis gražiais peizažais.

Dažnas miestietis svajoja apie dienas su įkvepiančiu peizažu pro langą, tačiau visgi ketina pragyvenimui užsidirbti ne plušdamas laukuose, o prisėdęs prie kompiuterio.

Bet juk gali būti ir kompiuteris, ir pomidorai? Ir galima bet kada susiruošti į kino teatrą, juk nereikia iki jo važiuoti tris paras arkliu. Ar nuskristi pasimokyti pas vyndarį į Italiją, į mano mėgstamą Pjemontą. Jei tik to reikia. Aš noriu auginti vynuoges ir iš jų daryti vyną. Kadangi pasaulinis atšilimas vis labiau įsibėgėja, manau, netrukus tai savo žemėje ir galėsiu išbandyti.

Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.

Įveikti sunkumus jums padėjo patikimas gregoris. Tačiau tai dar ne viskas – ne viename interviu esate pakartojęs, kad filmas nebūtų pasiekęs kino ekranų, jei ne angelas sargas...

Kai jau buvome beveik baigę filmą, labai sunkiai susirgo mano mama. Ne kartą turėjome rinktis – pasirūpinti ja ar filmu, kurio negali atidėti, nes į jį labai daug sudėta ne tik tavo jėgų.

Kaip ten bebūtų, dažniau rinkomės daryti tai, ko reikėjo mamai. Jei turi vykti į festivalį, skrendi, tačiau tą patį vakarą grįžti ir dar važiuoji į kitą miestą jos aplankyti... Dabar kartais susimąstau: gal filmui ir sekasi, nes tomis akimirkomis, kai tikrai reikėjo, aš buvau šalia mamos? Juk jei kartais pasirenki netinkamai, nieko gero ir neįvyksta.

Pašaliniams sunku patikėti, kad kai žmogus eina raudonu kilimu, jo širdis gali ne spurdėti iš džiaugsmo, o plyšti iš skausmo.

Visų gyvenimai sudėtingi, yra laikas džiaugtis ir yra laikas verkti. Ir nėra blogų išbandymų, visur galima rasti pozityvo. Kaip mano mama – gyveno Kaune, važiuodavo į kaimą, pririnkdavo žemuogių, iš kaimynės gaudavo kiaušinių, sėsdavo į autobusą ir atveždavo gėrybių anūkėms į Vilnių. Jai jau buvo aštuoniasdešimt keleri, kai susilaužė koją, bet džiaugėsi, kad nelaimė įvyko žiemą, nes iki vasaros spės sugyti – o tuomet galės važiuoti į kaimą ir pradžiuginti anūkes žemuogėmis. Na, kai sekasi žmogui, tai sekasi (nusijuokia). Kartais ir galvoju, kad mano angelas sargas ir yra tas, kuris išskrido, taip ir nesulaukęs premjeros. O gal jis kaip nors ten viską ir reguliuoja?

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai