Artėjant spektaklio „Sulėtintai“ premjerai išskirtinis pokalbis su aktoriais

Spektaklio „Sulėtintai“ aktoriai / D. Matvejev nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-12-02 12:18
Lietuvos nacionalinis dramos teatras gruodžio 5 d. pristatys spektaklio „Sulėtintai“ premjerą. Šįkart ji įvyks Nacionalinėje dailės galerijoje. Spektaklio apie smurtą darbo vietoje režisierė – Anna Smolar, scenarijaus autoriai – Michał Buszewicz, Anna Smolar bei aktoriai, dramaturgai – Michał Buszewicz, Anna Smolar, vaizdo menininkė – Anna Met, kompozitorė – Małgorzata Penkałła, muzikos atlikėja – Lora Kmieliauskaitė.

Kuo ypatingas šis spektaklis, kaip gimsta dramaturgija, kokie šios režisierės darbo principai, kuo svarbi ši tema, kokios slinktys atsirado berepetuojant? Į šiuos klausimus mielai sutiko atsakyti aktoriai Monika Bičiūnaitė, Gailė Butvilaitė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius.

Monika Bičiūnaitė: Pati pirmoji reakcija nuėjus į aktorių atranką, kurioje praleidau tik keletą minučių: pajutau, kad nepriklausomai nuo to, dirbsime ar nedirbsime kartu, sutikau labai artimą žmogų. Kūryboje tai įvyksta labai retai. Būna, kad artimos kai kurios dalys – pavyzdžiui, idėja, tačiau šįkart priėmiau viską. Kai sužinojau, kad esu atrinkta, sureagavau kaip į savaiminį dalyką, lyg jau būčiau žinojusi, kad taip įvyks.

Labai vertinu šio darbo procesą – tai tikrai procesas. Darbą su šia labai nepatogia, sudėtinga tema, kurioje mes kapstomės, ieškome, improvizuojame, detalizuojame, keliame skaudulius į paviršių, supa dvasinis, kūrybinis komfortas. Viskas labai įdomu. Seniai taip buvo, kad skubėtum į repeticijas. Visą laiką junti režisierės pagarbą ne tik temai, bet pagarbą tau asmeniškai – kaip žmogui, kaip aktoriui. Jai viskas svarbu: tavo mintys, tavo reakcijos. Jai svarbūs žmonės, su kuriais ji dirba. Be to, ji puikiai žino, kokio rezultato siekia. Tai irgi sukelia didelį pasitikėjimą. Visa atmosfera trupėje yra puiki, o tai yra labai svarbu.

Spektaklio „Sulėtintai“ aktoriai / D. Matvejev nuotr.
Spektaklio „Sulėtintai“ aktoriai / D. Matvejev nuotr.

Aišku, kad nagrinėjant psichologinio ir psichofizinio smurto temą, kyla ypatingai daug klausimų, kuriuos išspręsti gana sudėtinga. Bet mes pasiryžę klausti.

Gailė Butvilaitė: Dirbame improvizuodami. Su mumis visada yra ir dramaturgas. Iš pradžių daugiau kalbėjomės, aiškinomės, nagrinėjome prievartos temą, taip pat „didžiojo menininko“ klausimą – ar menas gali būti atsiejamas nuo žmogaus, padariusio kažką blogo, ar galime ir toliau vertinti tokio žmogaus meną. Tai įdomūs klausimai, kuriuos pirmiausia ir nagrinėjome. Režisierė pateikė užduotis, pagal kurias improvizavome. Iš mūsų pokalbių, iš mūsų improvizacijų gimė dramaturgija. Akivaizdu, kad režisierė kelia tokias užduotis, kurios padės jai pasiekti tai, ko siekia.

Režisierei labiausiai rūpi išryškinti diskusinį momentą. Juk žmonės dažniausiai turi labai radikalią nuomonę ir ją labai stipriai išreiškia, ignoruodami visai kitokią pusę. Tad svarbu, kad vyktų diskusija, nes lazda turi du galus. Būtina išgirsti abi puses, suformuoti diskusiją, kurioje apie tai būtų kalbama, o ne vyktų teismas. Todėl šis darbas labai jautrus. Čia daug nepasakytų dalykų, nes kitaip ir neįmanoma.

Spektaklio „Sulėtintai“ aktoriai / D. Matvejev nuotr.
Spektaklio „Sulėtintai“ aktoriai / D. Matvejev nuotr.

Miglė Polikevičiūtė: Įdomiausias buvo improvizacijų procesas, nes beveik visas spektaklis sukurtas iš improvizuotų scenų. Režisierė kartu su dramaturgu atsirinko, kas jiems atrodo tikslingiausia.

Man be galo graži Anos intencija sujungti ir integruoti tai, kas tarsi prieštarauja vienas kitam. Neteisti, bet ir netylėti. To siekia ir mano personažas. Šį kartą dramatinis krūvis teko kitiems nuostabiems kolegoms, o mano herojė yra labiau stebėtoja, balansuojanti tarp įvairių ugnių ir tikslingai siekianti taikios pozicijos visa ko atžvilgiu. Ilgą laiką norėjosi kurti labiau šaržuotą, idėjinę menininkę, tačiau ilgainiui teko „susimažinti“, nes spektaklis tai – visuma ir galų gale viskas turi tarnauti šiai visumai.

Spektaklio „Sulėtintai“ aktoriai / D. Matvejev nuotr.
Spektaklio „Sulėtintai“ aktoriai / D. Matvejev nuotr.

Martynas Nedzinskas: Man asmeniškai labai įdomi ribos tarp asmeninių dalykų ir meno tema. Spektaklyje atsispindės klausimai apie savęs eikvojimą darbe, apie „šaltanosį“, apie racionalumą. Ar racionalus dalykas prisiliečiant prie temos gali tapti įdomus be tos energijos, kuri yra reikalinga ir kuri „ateina“ iš vidinių išgyvenimų, problemų, nepasitenkinimų? Šie dalykai yra labai įdomūs, nes glaudžiai susiję su aktoriaus prigimtimi: atsiriboti nuo viso to ir racionaliai, techniškai, protingai visa tai suvaidinti. Juk didelis skirtumas, jei tai tave liečia, jei jauti problemą visu savo kūnu, visu savimi kasdienybėje, ir negali racionaliai ir paprastai apie tai kalbėti. Kur yra profesionalumo ir neprigalvoto autentiškumo riba?

Fabula paprasta: galerijoje vizualaus meno atstovai kuria meną, vyksta atvira repeticija, atviras kūrybinis procesas, kurio metu ir iškyla tos visos problemos, išryškėja visos ribos, dažnai kyla absurdiškos situacijos. Bandome susikurti taisykles, kuriomis vadovaudamiesi bandysime sukurti kažką tokio, kas nepaklūsta jokioms taisyklėms. O juk taip dažniausiai ir būna.

Kalbant apie partnerius teatre, svarbu apčiuopti vaidybos su partneriu ribas. Juk žmogus taip kasdien nesielgtų. Fizinis arba emocinis artumas... Ar tai yra verta, to kas vyksta, ar be to gali kažkas apskritai įvykti?

Viskas išryškės, kai į spektaklį ateis žiūrovai. Juk spektaklis tik tada atsiranda. Sakoma, kad dažnai žiūrovai spektaklį pasidaro tokį, kokio jiems reikia.

Gediminas Rimeika: Dar atrankos metu smurto tema labai daug diskutavome su režisiere ir dramaturgu. Sulaukiau klausimo, ar esu patyręs smurtą darbe. Įdomu tai, kad nuo pradžios iki dabar mano nuomonė nepasikeitė, nors praėjo beveik metai. Ėjau į šią atranką, diskutavau...

Man patiko režisierės ir dramaturgo pasaulėžiūra. Jie neturi griežtų nuostatų – vieną ar kitą pusę palaikyti. Jų požiūris į vieną ar kitą nutinkančią situaciją, į tai, kas vyksta yra platesnis, jautresnis. Ir nepriklausomai nuo įvykių Lietuvoje ar užsienyje, kritiškai mąstau: pastaruoju metu medijų nušviesti įvykiai didžia dalimi yra reklamos dalis. Tai mane labiausiai ir glumino. Įdomu, kad kai pradėjome dirbti, išbandėme daug įvairių personažų, kurie apie šias temas pasakoja iš savo asmeninės patirties. Todėl išsakoma ne tik aukos, bet ir priekabiautojo pozicija.

Meno politkorektiškumas neišlaiko būtino kūrybinio variklio; lieka tik bandymas tarpusavyje susitarti. Laikas, kuris turi būti skiriamas kūrybai, tarsi išnyksta. Jeigu anksčiau spektakliai būdavo kuriami metus, net du, tai dabar – porą mėnesių.

Galvojant apie tai, kas yra jau atsitikę, apie pasekmes, labai sunku tai vienaip ar kitaip įvertinti, nes tarp dviejų pusių – labai plona riba. Kurdami mes dirbame su savo kūnais ir emocijomis. Ši tema įdomi, kai ji atsiduria mene. Kalbame apie žmogų, kuris yra ir visa ko kūrėjas, ir naikintojas. Jeigu egzistuotų kažkoks algoritmas, sprendžiantis šiuos klausimus, gal būtų paprasčiau, bet tuo pačiu ir sintetiška.  

Rytis Saladžius:  Pradėčiau nuo to, kad tikriausiai atėjo laikas, kai Lietuvoje ėmė populiarėti dokumentinis teatras. Šiandien menininkai kuria iš to, kas vyksta kasdienybėje, jau ne iš klasikos – Shakespeare‘o arba Čechovo. Dabar mėgstama nagrinėti visai kitus dalykus ir aspektus: žmogaus būties, tarpusavio santykių arba laikmečio problemas. Anna Smolar yra būtent tokio teatro atstovė. Man neteko daug dirbti su dokumentinio teatro režisieriais, tad aš stebiu šį procesą, jame dalyvauju, ir man įdomu, kas iš to išeis. O darbo principas nėra sudėtingas. Mes daug analizuojame, bandome suprasti, kur slypi problemų ištakos.

Kai baigiasi „užstalinis“ periodas, kai pasidaliname savo nuomonėmis, ateina laikas improvizacijai. Improvizuodami mes naudojame savo tekstą ar remiamės kokiu nors pavyzdžiu, bandydami jį personalizuoti, pasidaryti sau suprantamu ir perkelti jį į sceną kuo organiškiau. Jei situacijos ir tekstai organiški, jaučiame, kad jie teisingi, naudojame juos spektaklyje. O jei tokių pritrūksta, dramaturgas bei režisierė papildo mus.

Mūsų spektaklis bus apie prievartos ištakas, apie santykius darbo aplinkoje, apie žmones, kurie kuria kartu ir apie tarp jų gimstančią emocinę, psichologinę, fizinę prievartą, kuri kartais atrodo visiškai nepastebima. Mes kalbėsime apie jautrius dalykus, apie tai, kas jaudina dabartinę mūsų visuomenę, tad ir žiūrovo norėtųsi atviro ir jautraus. Norėtųsi, kad ir šis spektaklis, kaip kiekvienas meno kūrinys, inspiruotų mąstymą. Mums svarbu, kad kalbant apie šią temą, nedalintume visko į juoda ar balta, todėl mes kalbėsime apie tą pilkąją zoną, kurioje užsimezga dviprasmiškos situacijos.

Jau vien pavadinimas „Sulėtintai“ daug ką pasako. Čia panašiai, lyg žiūrėtum filmą, kadrą po kadro. Tuomet pradedi matyti detales. Tarkim, žmogus griuvo, ir tu matai tą vietą, kur jis ne taip koją pastatė, tu matai griuvimo priežastį. Spektaklyje mes bandysime atkurti tą momentą – klaidos užuomazgą. Reflektuojant šį darbą, manau, kad bandysime parodyti, jog darbo erdvėje vis dėlto įmanoma susitarti ir aiškiai įvardinti santykius, kad agresijos ir prievartos būtų kuo mažiau.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai