Andrius Glušakovas-Pushaz – daugeliui pažįstamas kaip ilgametis „G&G Sindikato“ narys, tačiau jau visą dešimtmetį kaupiantis solidų savo solinės karjeros bagažą. Kovo 13 d. Vilniuje, klube „Tamsta“, hiphopo gerbėjus Pushaz pakvies į naujai iškeptos solinės programos pristatymą, tad artėjant šiam koncertui, trumpas, bet įdomus pokalbis su atlikėju.
Tai kokiomis nuotaikomis pasitinki pavasarį? Turiu omenyje ir kūrybinę, ir gyvenimiškąją pusę, o gal yra numatyti jau kokie nauji muzikiniai darbai?
Pavasaris, kaip ir daugeliui, iš tiesų suteikia daugiau pozityvo ir energijos, todėl nauji darbai tarsi patys prašosi pradedami. Turiu prisipažinti, mano tikslai ir darbai buvo sudėlioti jau pačioje metų pradžioje, tad dabar belieka tik juos įgyvendinti. Be kūrybos įrašų studijoje šiuo metu turiu veiklos prie naujų televizinių projektų. Vienas jų susijęs su muzika, o kitas – su sportu. Abiem labai džiaugiuosi ir į abu dedu daug vilčių.
Dirbti ir kurti vienam yra lengviau? Ar galėtum palyginti kūrybinius procesus kuriant su Sindikatu ir pavieniui?
Iš vienos pusės, kurti vienam yra paprasčiau, nes esi priklausomas tik nuo savo paties nuotaikos, polėkio ir norų. Šis procesas labiau egoistinis ir savanaudiškas, jame nėra komandinio žaidimo. Čia kaip žaidžiant tenisą – visi rezultatai priklauso tik nuo tavęs.
Darbas su grupe ar bendraminčiais jau reikalauja daugiau atsakomybės ir būtinos tolerancijos, tačiau, jei komanda dirba išvien, dažniausiai darbas būna daug produktyvesnis.
Man patinka abu šio pasirinkimo variantai, galiu lengvai prisitaikyti prie bet kurių aplinkybių. O kuris geresnis ar blogesnis, manau, tokio atsakymo nėra. Juk svarbiausia, kad tu kažką sukurtum, kad galėtum tuo pasidalinti, kad menas gimtų tavo rankose.
Kiekvienas kuriantis žmogus turi savo kokias nors didesnes ar mažesnes „mūzas“. Kas tave įkvepia kurti? Kokios muzikos klausaisi pats?
Natūraliai gaunasi, jog klausausi labai daug ir įvairios muzikos. Ne gana to, su metais jos mano gyvenime vis daugiau.
Nuskambės primityviai, bet kiekviename stiliuje surandu, ką nors gero ir man patinkančio, nesvarbu, ar tai būtų skudurinio roko, ar misisipės bliuzo laikai. Šiuo metu ypač daug klausausi elektronikos, nes tai populiariausias šiuolaikinis stilius, todėl jos galima rasti labai daug, labai geros ir labai blogos.
Jeigu kalbėtume apie 50'-70' metų funko, disko, R&B ir soul'o stilius, tai šiuo metu ši muzika užima pusę mano darbinio kompiuterio atminties. Pastaruosius porą metų buvau „užsėdęs“ tik ant jos. Man tai – grynų gryniausias fundamentas ir pamatas visų populiariausių stilių (rocko, hip-hopo ir t.t.).
Taip susiklostė, jog daug mažiau gyvenime domėjausi vokišku techno ir klasika, bet juk niekada nebūna per vėlu...
Sugrįžkime truputi į praeitį. Tavo pirmieji solo albumai „Pushaz“ ir „Reformatorius“ – ar dabar juos išleistum tokius pačius? O gal kažką koreguotum?
Kiekvienas kūrinys ar albumas turi savo išliekamąją vertę. Juk, jei nebūtų tų prieš metus ar daugiau sukurtų kūrinių, vargu ar būtų atsiradę ir dabartiniai. Todėl, manau, jog nė neturiu teisės abejoti šiuo klausimu, galiu tik pasidžiaugti, jog praeitis mane atvedė prie dabarties ir ateities.
Iš tiesų, aš nesu didelis mėgėjas klausytis savo darbų, o jeigu dar atviriau – po to, kai atiduodame dainą klausytojų verdiktui, aš niekada jos neklausau, nes būnu jos „atsivalgęs“ jau kūrybiniame procese.
Dirbant prie albumų (tiek su Donatu Juršėnu, tiek ir Žilvinu Žusinu) turėjau garbės dirbti su pačiais tikriausiais savo srities profais. Darbas su jais man buvo labai įdomus ir reikšmingas, tad kaip aš galėčiau kažko gailėtis? Jokiu būdu! Nieko nekeisčiau ir dar mielai pakartočiau visą procesą.
Po šių dviejų albumų sekė gana ilga kūrybinė pertrauka – ar gali sakyti, jog ši pauzė kažkaip pasitarnavo išleidžiant paskutinįjį albumą „Knyga be pavadinimo“? Ir jei taip, tai kuo tiksliau?
Na, ta pauzė neatsirado šiaip sau, tam buvo svarios gyvenimiškos priežastys. Visų pirma, sulaukėme sūnaus gimimo, vėliau sekė tikrųjų mūsų namų statybos ir panašiai. Tiesiog taip gavosi, jog per tuos metus muzika mano gyvenime apleido savo pirmaujančios vietos pozicijas. Be to, reikėjo įsivažiuoti ir į įrašų studijos gyvenimą, kas taip pat pareikalavo šiek tiek laiko. Vis dėlto, aš visada laikausi nuomonės: jei šiandiena tau neišeina nieko sukurti – tai ir nekurk! Vadinasi – ne laikas. Negalima priverstinai ieškoti mūzos ar ją prievartauti, ateis laikas ir ji pati tave susiras.
Dabar radijo eterius pasiekė tavo paskutinis singlas iš šio albumo. Jų abiejų pavadinimai sutampa – „Knyga be pavadinimo“. Dainoje tu mini tau brangius žmones, ypač sūnų... Retas atlikėjas išdrįsta tokius asmeniškus jausmus perkelti į kūrybą. Kodėl tokį sprendimą priėmei tu pats? Galbūt tai buvo tarsi viena iš tėviškos raiškos formų?
Tiesa, šiame kūrinyje sudėta labai daug manęs, nes „Knyga be pavadinimo“ yra tarsi mano paties trumpa biografija, tik ji tokia trumpa, kad sutelpa į keturias minutes. Sūnaus atsiradimas – vienas svarbiausių įvykių mano gyvenime, todėl visiškai natūralu, jog jis taip pat aprašytas „knygoje“.
Ar tiki nuomone, jog muzika, o ypač repas, gydo žmogų? Daugelyje interviu esi atsakinėjęs į klausimą, kas tau yra hip-hopas, bet galbūt metams bėgant pakito ir tavo „santykis“ su juo?
Be jokių abejonių – muzika gydo. Nors kartais gali ir žeisti... Apskritai muzika yra tokia galinga jėga, kuriai aš prilyginčiau nebent gamtos stichijas. Tiesa, nereikia pamiršti ir fakto, jog pati muzika ir atsirado tik gamtos dėka. Čia viskas susiję – garsai, ritmai, viskas iš gamtos. Esu įsitikinęs, jog labai svarbu pasirinkti teisingą muziką, jei nori pasiekti tam tikro rezultato.
Ar galėtum padovanoti savo klausytojams kelias hiphopo eilutes apie ką tik pažymėtą Kovo 11-ąją, juk tai mūsų visų šventė ir tarsi pats Lietuvos gimtadienis.
Tokia iškilia proga eiles rašyti yra didelė atsakomybė, todėl vargu, ar aš išdrįsčiau. Juo labiau, kad tikrai nėra nieko gražesnio už kažkada sudėliotas Justino Marcinkevičiaus eiles: „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad tu – šventovė. Todėl, kad tu – TĖVYNĖ“.
