Arnoldas Eisimantas: „Klaipėdoje man užtenka ir veiksmo, ir ramybės“

Arnoldas Eisimantas / Aistės Grišinaitės nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2018-03-12 18:09
Aktoriaus Arnoldo Eisimanto (32) pavardę retai kas teisingai ištaria ar užrašo iš karto. Turbūt taip bus nebeilgai, nes dešimtis vaidmenų Klaipėdos dramos teatre sukūrusio aktoriaus pavardė vis dažniau skamba ir televizijoje – Arnoldas vaidina džentelmeniškąjį Roką Balsį seriale „Paveldėtoja“, o laidoje „Dviračio žinios“ persikūnija į žurnalistą Andrių Tapiną.

Kada nors domėjotės savo pavardės kilme?

Išsamiai nesu nagrinėjęs, bet žinau, kad prosenelis buvo prūsiškos kilmės. Atvykdamas gyventi į Lietuvą, jis Eismonto pavardę persidarė į Eisimanto. Dabar aš ir mano tėvas esame turbūt vieninteliai tokios pavardės turėtojai Lietuvoje.

Jūs – iš tų, kurie nuo vaikystės svajojo apie aktoriaus profesiją?

Kartais galvoju, kad gyvenime atsitinka tai, kas turi atsitikti. Aktorinis į mano gyvenimą atėjo nelabai planuotai ir gana netikėtai. Būdamas vaikas tikrai neturėjau svajonės, kad užaugęs būsiu aktorius. Tikslieji mokslai per daug nedomino, todėl ilgokai ieškojau, klausiau savęs, ką norėčiau veikti gyvenime. Vaikystėje esu lankęs daug būrelių – bet vis pradėdavau ir mesdavau, pora mėnesių – ir jau nebeįdomu. O šeštoje klasėje ėmiau lankyti meno mokyklą, kur buvo teatro klasė. Nemečiau – šešerius metus lankiau. Bet man tai buvo labiau pramoga, tarsi laisvalaikis. Dvyliktoje klasėje, kai reikėjo rinktis tolesnį kelią, sužinojau, kad Klaipėdos universitete renkamas aktorių kursas. Pats esu iš Šilalės miestelio Žemaitijoje. Nuvažiavau neturėdamas didelių vilčių, perėjau vieną po kito tris turus – ir žiūriu, kad aš jau įstojęs. Po studijų iškart pakvietė dirbti į Klaipėdos dramos teatrą.

Dabar nesigailiu nė minutės, kad tapau aktoriumi. Tik visą laiką savęs tebeklausiu: o kas toliau? Suprantu, kad bet kurioje profesijoje sėkmė priklauso ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo tavęs paties, – kiek įdėsi, tiek ir gausi.

Klaipėdos dramos teatro nuotr.
Klaipėdos dramos teatro nuotr.

Koks jausmas aktoriui vaidinti ne išgalvotą personažą, o realų, dabar esantį žmogų – žurnalistą Andrių Tapiną?

Toks pasiūlymas man buvo visiškai netikėtas – niekada nebūčiau pagalvojęs, kad esu panašus į Tapiną. Keistas jausmas, kai tave kviečia ne todėl, kad esi aktorius, kuris gali taikliai ką nors suvaidinti, o dėl to, kad fiziškai esi panašus. Ilgai žiūrėjau į veidrodį ieškodamas tų panašumų, bet nelabai radau. Nors aplinka irgi sako, kad panašus.

Aišku, sutikus jau teko pasitelkti vaidybos techniką. Taip pat, kaip ir spektaklyje: kai kuri istorinę asmenybę, o ne išgalvotą herojų, irgi turi paieškoti kokių nors būdo bruožų, judesių, balso tembro – kas būdinga būtent tam žmogui. Užduotis tapti Andriumi Tapinu man pasirodė gana sudėtinga, nes iš pirmo žvilgsnio jis neturi jokių išskirtinių bruožų, kuriuos būtų galima paryškinti. Teko ilgokai analizuoti, iš arčiau su juo susipažinti, peržiūrėti bent kelias laidas per „Laisvės TV“ – ir galiausiai pamačiau kelis dalykus, kuriuos galėčiau panaudoti kurdamas tokį personažą.

Vis daugiau filmuojatės ir TV serialuose. Ar televizijos kamera reikalauja kitko nei teatro scena?

Teatre nėra distancinio valdymo pulto (juokiasi). Turi daug laiko surepetuoti kiekvieną sceną ir susidėlioti tam tikromis atkarpomis visą vaidmenį – lyg ilgą distanciją. Spektaklio metu belieka tik nubėgti. O seriale distancijos trumpos ir greitos. Niekada nebūna filmuojama iš eilės, chronologiškai, nuo pirmos iki paskutinės scenos – kartais tą pačią dieną tenka vaidinti ir pirmoje, ir dešimtoje serijose. Reikia derintis prie kitų aktorių, oro sąlygų ir lokacijų. Vadinasi, turi gerai paruošti namų darbus – išanalizuoti eigą, visą vaidmenį, kuo baigiasi viena scena ir nuo ko prasidės kita, kad jaustum bendrą temperatūrą. Mano biografijoje yra keturi serialai: seniai turėjau nedidelį vaidmenį „Be namų“, paskui buvo „Juodosios našlės“, ką tik baigėsi „Meilė gydo“, o dabar pats naujausias ir didžiausias – „Paveldėtoja“. Žinoma, darbas teatre ir televizijoje skiriasi, bet profesija juk ta pati. Todėl tikrai nesakau, kad serialai – blogis. Man, kaip aktoriui, norisi kuo daugiau ir kuo įvairesnėse situacijose save išbandyti. Universalus karys noriu būti (juokiasi).

Lietuviškų serialų bėda, kad aktoriai vaidina per daug teatrališkai. Kiek gyvybės ir tikroviškumo bandote suteikti vienam pagrindinių herojų – geram, džentelmeniškam Rokui?

Seriale dažniausiai egzistuoja tik du tipažai – teigiamas ir neigiamas. Bet gyvenime tokių „grynų“ juk nebūna – vaidinti vien baltą arba vien juodą būtų labai nuobodu.

Natūralu, kad teatro scenoje viskas šiek tiek hiperbolizuota, nes turi kalbėti taip, kad net paskutinėje eilėje sėdintis žiūrovas pajustų, ką transliuoji. Todėl ir judesiai platesni, kalba garsesnė – viskas tarsi paryškinta. O prieš kamerą reikia būti maksimaliai organiškam. Jei teatrališkai gestikuliuosi ar per garsiai kalbėsi, atrodys juokingai. Be to, turi ir savo požiūrį į vaidmenį. Seriale dažniausiai egzistuoja tik du tipažai – teigiamas ir neigiamas. Bet gyvenime tokių „grynų“ juk nebūna – vaidinti vien baltą arba vien juodą būtų labai nuobodu. Čia kaip saldainių persivalgyti... Todėl bandai itin teigiamam personažui pridėti bent šiek tiek įvairesnių spalvų – leisti jam pasielgti ne taip dorai, kaip reikėtų. Filmavimo aikštelėje net esu gavęs pastabą: „Nepamiršk, kad esi teigiamas personažas...“ Nes kažkurioje scenoje kalbėdamasis su savo serialine dukterimi pakėliau balsą. Bet įsivaizduokite gyvenimišką situaciją: vaikas pasielgė blogai, pavojingai – ar susiturėčiau ir neriktelėčiau, kad ir koks geras tėvas būčiau? Vargu... Mano vaidinamas Rokas irgi yra žmogus su visomis būdingomis silpnybėmis ir charakterio savybėmis.

Gal vaidindamas įsivaizdavote savo dukrą?

Tokių vizijų neturėjau. Nors Uma tokia pat išdykusi, kaip ir mano dukra, kuriai dabar penkeri.

Pagrindiniai vaidmenys populiariuose serialuose dažnai atneša ne tik šlovę, bet ir varginantį dėmesį. O kartais – net susižavėjusių žiūrovių meilės prisipažinimus...

Dėmesio padaugėjo, bet jis tikrai nėra varginantis ar labai įnirtingas. Gal tik feisbuke padaugėjo like’ų, žinučių, kad žiūri serialą, kad patinku, kad esu geras aktorius... Nepasakyčiau, kad į mane dabar gatvėje žmonės atsisuka.

Vyginto Skaraičio nuotr.
Vyginto Skaraičio nuotr.

Gyvendamas sostinėje ramiai pereiti gatve gal jau negalėtumėte... Ar ne per ramu jums Klaipėdoje?

Klausiau serialo partnerės Anastasijos Marčenkaitės, kaip jai sekasi ten, Vilniuje, po to, kai pradėjo rodyti serialą. Sakė, viskas kontroliuojama, apsipirkti prekybos centruose dar įmanoma, fanai praeiti leidžia (juokiasi)... Klaipėdoje man užtenka ir veiksmo, ir ramybės. Po darbų šurmulio grįžęs į pajūrį geriausiai pailsiu. Be to, Klaipėdos dramos teatre man jau bus dešimtas sezonas – būtų gaila palikti savo teatrinę šeimą.

Kalbant apie televiziją, žinoma, pagrindinis veiksmas vyksta Vilniuje. Kad tave dažniau kviestų filmuotis, turėtum būti arčiau šito epicentro. Bet kai esi savo vėžėse, kai darai tai, ką moki ir kas patinka, anksčiau ar vėliau tave vis tiek pastebės. O turint galvoje Lietuvos mastą – Klaipėdą ir Vilnių skiria vos kelių valandų atstumas. Užsienyje žmonės į darbą kasdien po dvi tris valandas važiuoja. Nuovargis buvo didesnis, tik kai ir teatre Klaipėdoje buvo statomas naujas spektaklis, ir itin intensyviai vyko serialo filmavimai Vilniuje bei dvare Ukmergės rajone. Tiesiog pritrūkdavau laiko miegui. Būdavo, važiuodamas stoju degalinėje bent 15 minučių nusnausti, nes akys tiesiog merkdavosi. Bet įvertini, kad visa tai laikina ir anksčiau ar vėliau pasibaigs. Tai daug darbo, tai mažiau – tokia jau banguota ta aktoriaus profesija.

Naujausi straipsniai