Architektui S.Jusioniui kelią į Vakarus atvėrė fiktyvios vedybos: Paryžius tuomet buvo menininkų rojus

Architektas-dizaineris Saulius Jusionis / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Rita Valantytė, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-08-10 19:00
Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto Interjero dizaino programos vadovo Sauliaus Jusionio gyvenimas primena kusturicišką filmą, kuriame yra ir saldaus pavojaus, ir pozityvios avantiūros, ir nutylėtos nostalgijos: sovietinė realija, atsitiktinai sutikti žmonės ir netradiciniai pasirinkimai, penkeri metai praleisti Miunchene, tiek pat – Toronte, penkiolika – Los Andžele, dar penkeri – keliaujant po pasaulį. „Kuo daugiau turi patirties ir išgyvenimų, tuo spalvingesnis tavo gyvenimas“, – sako dabar Klaipėdoje gyvenantis dizaineris, kuriam kelią į Vakarus atvėrė fiktyvios vedybos ir ryžtas prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje.

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Kaip prisimenate laikus, kai mokėtės interjero dizaino tuometiniame Vilniaus dailės institute?
Tada mus mokė geriausi dėstytojai architektai, profesoriai Vytautas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, o kurse buvome tik šeši septyni studentai – beveik karališka akademija (šypsosi). Mano diplominio darbo vadovas buvo garsiausias to meto architektas ne tik Baltijos šalyse, bet ir pasaulyje – Vytautas Čekanauskas. Jis leido naudotis didele savo dirbtuve, joje nuolat lankėsi pasaulinio garso įvairių miestų vyriausieji architektai. Žinoma, dėstytojas tikėjosi, kad po studijų įsidarbinsiu Miestų statybos projektavimo institute, bet laikai keitėsi ir pasirinkau Vilniaus kombinatą „Dailė“, kuris tais laikais baigusiems Dailės institutą buvo labai geidžiama vieta dėl patrauklių atlyginimų. O su profesoriumi Vytautu likome geriausi draugai ir dar ne vieną projektą kūrėme kartu. 

Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš įsimintinų jūsų darbų – Vilniaus Gedimino pilies rekonstravimo projektas, rengtas 1986 metais, bet taip ir neįgyvendintas?
Mano pateiktas projektas buvo gana įdomus: žmonės būtų turėję užlipti šoniniais laiptais, o nusileisti centriniais sraigtiniais – tokia lankytojų srautų cirkuliacija ratu. Viršuje turėjo būti pilį dengianti stiklinė piramidė. Tarp kitko, to lifto, kuris pastatytas vadovaujant Algirdui Brazauskui, nebuvo numatyta, turėjo atsirasti stiklinės laiptinės su liftais, tik kitoje vietoje. Mano projektą, kad ir kaip būtų keista, tuometinė valdžia patvirtino, bet kai pabėgau į Vokietiją, saugumas nusprendė sustabdyti jo įgyvendinimą. Saugumiečiai su tuometiniu pilies direktoriumi atėjo į mano dirbtuvę ir surinko visus projektus, o supirktas statybines medžiagas, reikalingas rekonstrukcijai, greičiausiai išsivežiojo po savo sodus. 

Stebėjau, kas vyksta pasaulyje už geležinės sienos, skaičiau užsienio žurnalus – Lietuvoje nuo Vakarų buvome atsilikę kokiu šimtmečiu.

Kodėl taip norėjote pabėgti iš Sovietų Lietuvos? Juk buvote susikūręs gana neblogą gyvenimą?
Jaunam architektui čia nebuvo jokios perspektyvos profesionaliai augti ir tobulėti, negalėjai laisvai išvažiuoti į užsienį, buvai tarsi uždarytas tokiame savotiškame sovietiniame narve. Taip, Vilniuje turėjau labai gerai mokamą darbą, porą dirbtuvių, dvi mašinas, butą. Tačiau stebėjau, kas vyksta pasaulyje už geležinės sienos, skaičiau užsienio žurnalus – Lietuvoje nuo Vakarų buvome atsilikę kokiu šimtmečiu.

Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš pabėgdamas iš Lietuvos, 1986 metais esate projektavęs fotografijos parodą Paryžiuje. Koks buvo pirmas santykis su užsieniu?
Tuo laikotarpiu Lietuvos fotografijos meno draugija buvo vienintelė tokio pobūdžio organizacija Sovietų Sąjungoje. Projektuodamas parodas Maskvoje susipažinau su rusų fotografu, kuris ateidavo į Lietuvos atstovybę (dabar ambasadą) pavalgyti, pasikalbėti, nusipirkti geresnių cigarečių. Kartą jis pasikvietė ir savo draugą maskvietį, vardu Vladilenas (Vladimiro Lenino trumpinys). Vardas man skambėjo juokingai, bet išvydus dviejų metrų ūgio vyrą noras juokauti praėjo. Tai buvo sovietinių funkcionierių vaikas, neturintis sunkumų nei dėl išvažiavimo, nei dėl pažinčių, nei dėl pinigų. Vladilenas daug metų iš eilės organizavo parodas užsienyje, tada dirbo UNESCO atstovybėje Maskvoje ir buvo atsakingas už kultūros renginius Vakaruose. Mums besišnekant kartą man pasiūlė: „Reikia surengti fotografijos parodą UNESCO būstinėje Paryžiuje Spalio revoliucijos 70-mečio proga.“ Aš jam tiesiai pasakiau, kad net nepradėkime tos šnekos, nes buvau nevedęs, ne komjaunuolis, senelis gyveno Amerikoje ir taip toliau. Bet jis užtikrintai pareiškė, kad tai neturi jokios įtakos.

„Jei norėsi, tai ir darysi“, – galiausiai užtvirtino. Vėliau Vladilenas paprašė vieno jauno karjerą pradedančio žurnalisto parašyti straipsnį apie planuojamą parodą į „Pravdos“ laikraštį. Beje, sklido gandai, kad bet kurios respublikos Centrinio komiteto sekretorius turėjo laukti dešimt metų, kol apie jį parašys „Pravda“, o čia staiga straipsnis, kaip kažkoks Saulius Jusionis galvoja apie parodą UNESCO, jai rengiasi ir panašiai. Aišku, dėl to pasipiktino sovietinės Lietuvos valdžia. Bet mano mintys sukosi apie ką kita: svarsčiau, kaip patekti už geležinės uždangos. Tad suprojektavau fotografijos parodą taip, kad tik vienas žinočiau, kaip iškabinti eksponatus, – be manęs daugiau niekas negalėjo to padaryti. Nuotraukos buvo surinktos iš visų Sovietų Sąjungos fotografų.

Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Koks tada, 1986-aisiais, buvo Paryžius?
Menininkų rojus. Tais laikais Paryžiaus metro dar kvepėjo, stovėjo stovai su televizorių ekranais, visur švaru, gražu. Vėliau, laikui bėgant, viskas labai suprastėjo. Po Paryžiaus vėliau aplankytos kitos užsienio šalys daugiau niekuo negalėjo nustebinti. 

Paryžiuje susipažinau su Jelena Orlova, kilminga rusaite, grafaite, dirbančia UNESCO Paryžiaus būstinėje

Paryžiuje susipažinau su Jelena Orlova, kilminga rusaite, grafaite, dirbančia UNESCO Paryžiaus būstinėje. Tačiau ten ji, mano manymu, buvo laikoma labiau dėl reklamos, siekio parodyti, kad rusai tautiečių neuždaro, kad šie gali laisvai visur keliauti ir gyventi. Realybė, kaip žinome, buvo kitokia. Orlova man aprodė nemažai Paryžiaus rajonų, bet ją ištisai sekdavo vienas iš UNESCO direktorių, azerbaidžanietis. Jis niekur neleisdavo mums vykti dviese, visada būdavo kartu. Tad su grafaite didesnės draugystės nepavyko užmegzti, nors tokių ketinimų turėjau.

Kaip jus patį toje kelionėje prižiūrėjo saugumas?
Iš Lietuvos fotografijos meno draugijos vykome keturiese, o eksponatus kabinau vienas. Bet manęs net į tualetą vieno neišleisdavo, visada kas nors būdavo kartu. Aišku, turėjau galimybę pabėgti, bet bijojau dėl mamos – tuomet ją būtų atleidę iš darbo Lietuvoje. Prieš išvažiuojant iš Prancūzijos Vladilenas viename iš pokalbių lyg juokais, lyg rimtai netiesiogiai prigrasino, kad nebėgčiau, nes prancūzų televizijos filmuos parodą, bus daug žurnalistų. Jei norėsiu, galėsiu vėliau susiorganizuoti iškvietimą ir tada jau plautis į užsienį. 

Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi Paryžiuje pasilikti nepavyko, sugalvojote kitą pabėgimo būdą – susituokti su lenkaite?
1987 metais buvo jaučiamas atšilimas, tačiau iš Sovietų Sąjungos niekaip negalėjome ištrūkti. Vieną dieną Vilniuje užsukau pas draugą architektą išgerti kavos. Pas jį viešėjo žmonos draugas, lenkas iš Varšuvos. Pareiškiau, kad geras būdas išvykti į Vakarus – vesti lenkaitę, ir užklausiau, gal pažįsta kokią laisvą merginą iš Lenkijos. Jis pasakė pažįstantis ir vėliau susitarė su tos merginos šeima dėl fiktyvios santuokos. Jiems tai nebuvo naujiena – šeimos draugė taip buvo ištekėjusi už prancūzo. Kai galiausiai nuvažiavau į tos lenkų šeimos namus, jaunosios pirmą vakarą nebuvo, tad susipažinau su jos tėvu ir broliu. Pradėjome baliavoti, vėlai naktį pavargau ir tėvas pasiūlė prigulti būsimos nuotakos lovoje, o kitą dieną susipažinau ir su ja (juokiasi). 

Kiek žinau, prieš tuokiantis Lenkijos metrikacijos skyrius lenkaitės paprašė pažymos, patvirtinančios, kad ji psichiškai sveika

Vedybų procesas buvo sklandus?
Tais laikais Lietuvoje buvo beveik neįmanoma susituokti su užsieniete, nors turėjau ir pinigų, ir ryšių. Naujojoje Vilnioje vienas bičiulis buvo prekybos valdybos viršininkas, o į šią sostinės dalį dažniau užklysdavo lenkų iš gretimos šalies, nes Vilniaus krašte gyveno daug jų tautiečių. Tad jis susitarė su Naujosios Vilnios zakso vadove ir mus sutuokė trečiadienį septintą valandą ryto dalyvaujant dviem liudininkams. Kiek žinau, prieš tuokiantis Lenkijos metrikacijos skyrius lenkaitės paprašė pažymos, patvirtinančios, kad ji psichiškai sveika. Bet psichiatras pasakė, kad tokių pažymų neišrašo, nes yra tikimybė, kad ji išeis iš kabineto ir po dešimties minučių jau bus psichiškai nesveika. Na, tada daktarui davėme pinigų – tai buvo įprasta – ir viskas susitvarkė. 

Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Fiktyvi santuoka tapo bilietu į Vakarus?
Lenkija buvo tarpinė stotelė. Iš ten planavau vykti į Ameriką, bet pasikeitus vizų išdavimo taisyklėms teko ieškoti kito kelio. Mano svainio draugas su šeima gyveno Vakarų Vokietijoje, jis ir atsiuntė man kvietimą apsilankyti – tuo metu buvau jau vedęs, bet dar gyvenau Lietuvoje. Turistinę vizą gavau Maskvoje. Iš pradžių nuvykau į Rytų Berlyną, iš ten traukiniu tikėjausi pervažiuoti į Vakarų pusę. Vaikštinėdamas prie Brandenburgo vartų susipažinau su ekskursiją rusų kalba vedančiu gidu. Nors ten gana greitai turėjo būti išspręstas klausimas dėl leidimo vietiniams vykti į Vakarų Berlyną, kalbėdamiesi pamatėme, kaip žmonės pradėjo lipti per sieną, – buvo jau 1988-ieji. 

Pradėjo lakstyti kareiviai su vilkiniais šunimis, prožektoriais, tikrinti visų pasus

Gidui atrodė, kad vokiečiai greitai imsis represijų ir uždarys visas sienas, tad pasiūlė man kirsti sieną Vokietijos pietuose – tai dažniausiai darydavo kiti užsieniečiai. Jis iškvietė taksi ir pasakė, į kurią geležinkelio stotį vykti. Man bevažiuojant traukinys buvo sustabdytas dar nepasiekęs sienos. Pradėjo lakstyti kareiviai su vilkiniais šunimis, prožektoriais, tikrinti visų pasus. Kai pamatė mano dokumentus, šalia sėdintys bendrakeleiviai nustėro – matyt, nebuvo matę raudono sovietinio paso. Bet nei pasieniečiai, nei muitininkai negalėjo prikibti – kirtome sieną. Pirmoje stotelėje kažkokiame kaime išlipęs paskambinau svainio draugui ir jis mane pasiėmė atvažiavęs mašina. Na, o lenkaitė liko savo tėvynėje, oficialiai išsiskyrėme 1996 metais. 

Vokietijoje jums padėjo jau tada Lietuvoje garsus, į Vakarus 1986-aisiais pasitraukęs rašytojas Saulius Tomas Kondrotas?
Kondrotas buvo geras mano draugas Lietuvoje. Prieš man atvykstant jis buvo ką tik atskridęs iš Los Andželo dirbti Laisvosios Europos radijuje Miunchene. Į Vakarus Kondrotas pabėgo su žmona – gavo privatų kvietimą ir pasiprašė politinio prieglobsčio Amerikos ambasadoje Bonoje. Miunchene jis laikinai mane priglaudė, padėjo tvarkyti politinio prieglobsčio prašymo dokumentus. Kurį laiką ten ėmiausi laikinų dizaino ir architektūros projektų, paskui vienas pažįstamas vokietis nurodė skelbimą laikraštyje, kad parodų dizaino ir įrangos firma „Plan3“ ieško dizainerio, kuris projektuotų parodas. Kitą dieną nuėjau į pokalbį ir iškart gavau tą darbą. Tai buvo gana didelis pasiekimas. Atlyginimas tuo metu siekė penkis tūkstančius Vokietijos markių per mėnesį, nors vokiečiai gaudavo trigubai daugiau. Tačiau tai vis tiek buvo labai dideli pinigai. Gerai jaučiausi gyvendamas turtingame, vibruojančiame, įvairiausių žmonių pilname mieste. Jaučiausi tarsi perėjęs iš nespalvotos televizijos į spalvotą. Šis mano gyvenimo tarpsnis buvo labai spalvingas: projektuodavau parodas, dalyvaudavau jų atidarymuose, matydavau naujausius eksponatus, žiūrėdavau teniso turnyrus, kuriems projektuodavau kavines, reklamos stendus. Siekdami išmokti vokiečių kalbos amerikiečiai Miunchene buvo įkūrę klubą, ten susirinkdavo gana įtakingi ir intelektualūs žmonės, su jais kartu leisdavome laiką. 

Jei viskas puikiai klojosi, kodėl nusprendėte persikelti į Kanadą?
Koją pakišo popieriai. Vokietijos valdžia pradėjo mane spausti, kad išvažiuočiau, nes Lietuva tapo nepriklausoma. Tada nusprendžiau emigruoti į Kanadą – ten buvo įsikūrusi mūsų firmos parodinio dizaino partnerių kompanija, netgi stipresnė ir įdomesnė nei Vokietijoje. Ten irgi įsitraukiau į įdomius projektus, pavyzdžiui, visiems CNBC bankams, esantiems Kanadoje, kūrėme interjerus be jokių brėžinių, tik iš nuotraukų, nes banko planai ir brėžiniai buvo laikomi paslaptyje. Vietinė valdžia skyrė socialinį būstą, dirbtuves, bet galiausiai Toronte pasidarė nuobodu ir nusprendžiau vykti į Ameriką. Norėjau išbandyti ką nors naujo, pagyventi prie vandenyno, kur geras klimatas. 

Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Architekto-dizainerio Sauliaus Jusionio gyvenimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Santa Monikoje, Kalifornijoje, radote ne tik puikų klimatą, bet ir sutikote antrąją žmoną Ugnę?
Buvau laimingas keturiasdešimtmetis, įkūręs savo dizaino firmą, viskuo apsirūpinęs, projektavau, kūriau interjerus, trūko tik žmonos (šypsosi). Ugnė buvo kaimynų dukra: graži, dvidešimt metų jaunesnė mergina išsyk atkreipė mano dėmesį, iš pradžių to nerodžiau. Vėliau abiem teko dalyvauti bendrų pažįstamų vestuvėse, ten viskas ir prasidėjo. Vieną dieną sėdome į mašiną, nuvažiavome į Las Vegasą ir susituokėme toje pačioje koplyčioje, kurioje tuokėsi Elvis Presley. Mūsų jungtuvės truko keturiolika metų. 

Vaikų nesusilaukėte?
Vis atrodė – dar ne laikas, nes nuolat norėjosi judėti į priekį. Be to, vaikai būtų suvaržę mano laisvę. Buvau labai užsiėmęs, išlaikiau šeimą, žmonai nereikėjo sukti galvos dėl finansų, todėl ilgą laiką galėjo sau leisti būti namų šeimininke. Bet vėliau tai pabodo ir ji susirado darbą.

Po odisėjiškų kelionių grįžote į Lietuvą, Klaipėdoje gyvenate jau aštuonerius metus. Kodėl atsisakėte sotaus gyvenimo Amerikoje?
Dėl šeimos, mamos, brolio – jiems ramiau, kai esu šalia. Be to, geras draugas profesorius Alvydas Klimas pasiūlė padėti kurti VDA Klaipėdos fakultetą ir vadovauti Interjero dizaino katedrai. Per tą laiką mokslus baigė trys interjero dizaino bakalaurų laidos. Bet mano planuose yra dar kelios šalys – Portugalija, Honkongas, Balis, norėčiau ten pagyventi.

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai