Architektės Jurgitos Ambraškaitės Kalėdos: šeimos istorija persmelkta pasaka

Architektės Jurgitos Ambraškaitės Kalėdomis dvelkiantys namai / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2018-12-22 13:34
72 rūšių batelių formos kalėdinių žaislų. Greičiausiai daugiau nei pusė tūkstančio kitokių kalėdinių gražumynų iš viso pasaulio ir net... iškastų iš žemės – taip giminė slėpė relikvijas, kai bėgdama nuo tremties patraukė slėptis į miškus. Kai architektė Jurgita AMBRAŠKAITĖ (53) puošia Kalėdoms namus, užtrunka kelias dienas, nes kartu su žaisliukais ant eglutės ji kabina ir sodrią giminės istoriją.

Namai švente pradeda alsuoti, kaip Jurgita sako, vos ji baigia sodinti tūkstantį tulpių savo sode, o žemė pasidengia pirma sniego pudra.

Tarsi paprasta: moteris pasakoja apie Kalėdas savo namuose, bet tas pasakojimas primena tikrą silva rerum – lotyniškai vadinamą šeimos kroniką.

Nors eglės žaisliukų šimtai, Jurgita Ambraškaitė prisimena, iš kokios šalies kuris atkeliavęs ir kas jį dovanojo. Sunku pasakyti, kuris brangiausias ar gražiausias, bet ryškus prisiminimas, kai senelis atsargiai savo kabinete ištraukė vokiškus varpelius su stiklo lašeliu viduje - maža Jurgita buvo užburta to krištolinio skambėjimo.


Architektės Jurgitos Ambraškaitės Kalėdomis dvelkiantys namai / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Architektės Jurgitos Ambraškaitės Kalėdomis dvelkiantys namai / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Jai brangūs dukters Dagnės parvežti žaisliukai dovanų iš studijų Londone ir Perte. Brangūs ir žemiškąja prasme Paryžiuje pirkti du rankų darbo stikliniai paukštukai – neatsilaikiusi Jurgita už juos paklojo visą atlyginimą. O kur dar senelių, tėvų, tetų pasakojimais apipinti žaisliukai, į giminės namus atkeliavę dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Mat prabangius rankų darbo ar fabrikinius pūsto stiklo žaisliukus iš Vokietijos ir Šveicarijos Kaune į savo knygyną pradėjo gabenti senelis Jonas Laurinaitis – anuomet žinomas verslininkas, užsiėmęs knygų leidyba, įkūręs knygyną bei biblioteką.

„Laurinaičiai – verslo atstovai, aš kilusi iš Ambraškų - moksliukų klano, senelis Jurgis Ambraška prieškaryje išleido lietuviškos gramatikos vadovėlius, kiekvienoje kartoje buvo pedagogų, mano dukra - jau penktos kartos mokytoja, - pasakoja Jurgita Ambraškaitė. – Visų kartų moterys, nepaisant profesinio užimtumo, buvo ir itin išradingos, puikios šeimininkės. Namai po laikmečio nelaimių būdavo vis sukuriami tarsi iš nieko, bet originaliai, skoningai. Gal todėl dabar man per didelių statybų nėra, nes sparnai nesivelkia žeme. Savuose namuose stengiuosi palaikyti giminės pasaką gyvą. Tai tarsi duoklė praeičiai: kad ir kaip sunku, baisu būtų, nepriteklius, bėda - mes susitvarkysime ir namuose vėl bus šventė!“.

To patvirtinimui netrūksta pavyzdžių. Štai viena Jurgitos močiutė išbalindavo bulvių maišus, apkantuodavo juos aksomu ir pasiūdavo elegantiškus paltukus savo dukroms. Dėl tokios „prabangos“ viena jų nebuvo priimta į medicinos institutą – perdaug skaudžiai valdininkams badė akis puošnus baltas iš bulvių maišo siūtas paltas.

Kalėdos šioje giminėje irgi puošnios. Nuo 1935 metų, kai karpytas snaiges, šeimynos rankų darbo puošmenas pradėjo papildyti ir užsienietiški stiklo žaisliukai, Kalėdų eglė atrodydavo stulbinamai. Būtinai aukšta – trijų, keturių metrų. Ir taip – iki šiol.

Paskui tuos giminės išsaugotus žaisliukus į Jurgitos namus atkeliavo ir kiti lobiai: knygos, indai, puošnios interjero detalės.

„Esu tarsi Tutanchamono kapo saugotoja“, - juokiasi Jurgita.

Taip susiklostė, kad vyriausiai anūkei Jurgitai brangias relikvijas pamažu patikėjo gęstantys giminaičiai. Tarp relikvijų – ir mamos rausva suknelė, siuvinėta magnolijomis. Būtent ja pasipuošusią šokiuose Kaune išvydo jaunasis inžinierius, Jurgitos tėtis, ir nuo to karto nebepaleido. Kai jaunuoliai suvedė savo tėvus – šie apstulbo: pasirodo, Jurgio Ambraškos rašytas knygas Jonas Laurinaitis leido.


Architektės Jurgitos Ambraškaitės Kalėdomis dvelkiantys namai / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Architektės Jurgitos Ambraškaitės Kalėdomis dvelkiantys namai / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Jurgita džiaugiasi, kad dar turėjo galimybę augti su seneliais ir semtis gyvenimiškos patirties bei džiaugsmo. Nors vienam jų buvo virš 90-ies, Jurgita nusiveždavo jį kavos į miestą. Aplinkiniai net manydavo, kad tai gal kokia nederama sąjunga jaunos moters ir elegantiško pono kreminės spalvos kostiumu bei skrybėle. Bet seneliui ir anūkei tai nė motais, tik pasijuokdavo, nes rūpėjo kiti dalykai. Štai kad ir toks: kai Vilniuje iškilo aukščiausias pastatas, Jurgita apsaugos išmaldavo užsikabaroti su seneliu ant stogo – abu grožėjosi naktiniu Vilniumi iš paukščio skrydžio.

Giminėje svarbi dalis iki šiol ir maistas - tai tarsi gurmaniška kelionė po pasaulį, nes receptai buvo renkami iš viso pasaulio literatūros. Dar niekas Lietuvoje nekalbėjo apie sveiką gyvenimo būdą, bet Jurgitos mama gydytoja, kad ir kokia užimta būtų, su baisingai riaumojančia mašina vaikams rytais spausdavo morkų ir obuolių sultis. Kad vaikai valgytų žuvį, ją sumaldavo ir kepdavo graikiško riešuto dydžio kotletukus – štai tada tik spėk juos ruošti, vaikai nugvelbdavo vos ištrauktus iš keptuvės. Dar gardūs jie...marinuoti. Sankt Peterburgo dvaruose, pasirodo, žuvies kotletukus ilgesniam laikui paruošdavo džiovintų baravykų ir prieskonių marinate – tokiu receptu vadovaudavosi ir Jurgitos mama.

Kriaušių kompotas, pienių vynas, aronijų bei vynuogių sultys iš senelio augintų vaiskrūmių, kelios dešimtys rūšių mėsos, silkių, lydekų, grybų, saldėsių paruošimo būdų - giminės receptai eidavo iš kartos į kartą. Ne tik moterys – vyrams taip pat virtuvė nebūdavo svetima. Senelis kepdavo šakočius bei duoną, o gardžiuosius žagarėlius Jurgita gamindavo tik su broliu Jonu: šis išminkydavo ir išdaužydavo tešlą, nes tinkamas jos paruošimas svarbi gardumo dalis. Nesvarbu, jei šventė tęsėsi iki paryčių, Jurgitos šviesaus atminimo tėtis paruošdavo moterims turkišką kavą smėlyje – iki šiol jai šis ritualas susijęs su tikruoju vyriškumu, jautrumu ir atida.

Nors giminė mėgėja pavalgyti, bet ir itin vertinanti sportavimą. Plaukimas bei nardymas, dviračiai, badmintonas, lauko tenisas, krepšinis ir turistiniai žygiai – įprasta abiejų šakų giminės gyvenimo dalis.

O kokios kalėdinės dovanos šioje giminėje? Kalėdų rytas po džiaugsmo šūksnių nurimdavo, nes visi susirangydavo kas kur skaityti naujų dovanų gautų knygų. Ir visi giminėje iki šiol negali ramiai priimti fakto, kad išbuožinus senelius Ambraškas buvo sudeginti net keturi vežimai knygų. Kad jos svarbios, byloja tas faktas, kad seneliui Jonui Laurinaičiui atgaiva būdavo tykus žmonos skaitymas balsu – lepindavosi tokiu jos dėmesiu, kai grįždavo iš darbo pavargęs. Kai kada vietoj skaitymo močiutė paskambindavo savo vyrui mandolina ar pianinu.

„Muzika mylima ir gerbiama buvo visų kartų - net langai valomi buvo dainuojant!” – prisimena Jurgita.

Vertybės perduotos ir dabartinei kartai. Štai Jurgitos dukrai Dagnei pasipiršęs mylimasis be žiedo dovanų įteikė ir XVIII amžiaus pirmo leidimo Lewis Caroll pasaką „Alisą stebuklų šaly“. Jurgitos dukterėčiai jaunuolis simpatiją išreiškė pas bukinistus iškapstęs prosenelio Jurgio Ambraškos rašytą gramatiką.

Kai tokių plonybių kupina Jurgitos Ambraškaitės kasdiena, galima suprasti, kodėl jai Kalėdas reikia išjausti. Ir kodėl dirbtinės eglės į savo namus neįsileistų nė už ką.



Architektės Jurgitos Ambraškaitės Kalėdomis dvelkiantys namai / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Architektės Jurgitos Ambraškaitės Kalėdomis dvelkiantys namai / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Žuvies užpiltinė

Šį receptą Jurgita perėmė iš savo mamos – ji taip gudriai įsiūlydavo vaikams daržovių. Žemiau nusakytos proporcijos nėra tikslios, Jurgita maistą gamina ir namus stato vedama nuojautos. „Taigi užkaiti puodą ar įžengi į statybų aikštelę – ir viskas aišku“, - juokiasi Jurgita.

600-700 g žuvies, puikiausia – lašišos filė, jūrinė menkė suteiktų kuklesnio skonio užpiltinei

1 l vandens

5-12 pipirų

5-8 lauro lapai

1,5 arbatinis šaukštelis druskos

0,5 arbatinio šaukštelio cukraus

2 sriubos šaukštai obuolių acto

6-8 arbatiniai šaukšteliai želatino

2 morkos

3 stiebai salierų

1 citrina

1. Pipirai ir lauro lapai 20 minučių paverdami – taip vanduo persismelkia jų skoniu.

2. Po to įpilama acto, druskos, cukraus.

3. Beriamos plonai supjaustytos morkos – visa verda pusė minutės.

4. Paskui morkas keliauja griežinėliais pjaustyti salierai – jie verda irgi pusę minutės.

5. Pilamas 400 militrų vandens ištirpintas želatinas. Atsargiai įkeliami žuvies gabalėliai. Ir viskas tik užkaitinama iki virimo.

6. Vos praaušusi užpiltinė puošiama plonais citrinos griežinėliais.

Užpiltinė dedama į šaldytuvą ar vėsią patalpą – gardi būna po pusės paros.

Ji vertinga tuo, kad yra nepervirta – išlikusios produktų naudingos medžiagos bei tikras gaivus skonis ir pagaminti galimą prieš parą ar net dar anksčiau. 

Naujausi straipsniai