Užsienyje viešasis transportas – itin populiari susisiekimo priemonė. Lietuvoje net ir didžiuosiuose miestuose žmonės į darbą mieliau važiuoja automobiliu nei autobusu. Tačiau viešajame transporte retkarčiais galima sutikti ir iš televizijos ekrano pažįstamus žmones.
Mindaugas Rainys
Mindaugas neslepia, kad jį tikrai galima išvysti miesto autobuse ar maršrutiniame taksi. „Anksčiau, aišku, dažniau jais važinėdavau, nes studijų metais dauguma renkamės pigesnį variantą. Vėliau atsirado automobilis. Tačiau vis tiek į miestą dažniausiai mėgstu nueiti pėsčiomis arba važiuoti visuomeniniu transportu, kuris turi savų privalumų. Vienas didžiausių – tai, kad gali jaustis visiškai atsipalaidavęs, nes tau nereikia vairuoti. Tačiau šiltuoju sezono metu viešajame transporte dažnai pasijunti lyg pirtyje – juk ne visuose autobusuose įrengtos kokybiškos kondicionavimo sistemos. Vienas iš didžiausių viešojo transporto trūkumų – turi derintis prie grafiko, kuris ne visada būna reguliarus. Patikinu jus, kad jei kas ir atpažįsta mane viešajame transporte, tikrai niekas man vietos neužleidžia, greičiau jau atvirkščiai – tai aš stengiuosi kuo greičiau užleisti vietą, kad niekas nepagalvotų, jog esu sužvaigždėjęs“, – juokiasi televizijos darbuotojas.
Gintaras Mikalauskas
Aktorius ir renginių vedėjas neslepia, kad tiksliai nė nepamena, kada paskutinį kartą jam teko važiuoti viešuoju transportu – jei juo nuolat naudotųsi, paprasčiausiai niekur nespėtų. „Prieš keletą metų po žiemos sezono atidaviau automobilį kapitaliniam valymui ir pats nusprendžiau grįžti viešuoju transportu. Kadangi autobusais nevažinėju, tai tikrai nežinau nei bilietėlių kainos, nei jų pardavimo tvarkos. Įlipau į autobusą, padaviau vairuotojui 2 litus, jis kažkaip įtartinai į mane pažiūrėjo, bet bilietėlį ir dar kažkiek grąžos padavė. Bilietėlį pažymėjau ir pavažiavęs keletą stotelių nusprendžiau paėjėti pėstute. Tuomet ir apžiūrėjau tą talonėlį. Pasirodo, jis buvo skirtas turinčiam pensininko arba neįgaliojo pažymėjimą“, – paskutinį nuotykį viešajame transporte prisiminė Gintaras.
Rolandas Vilkončius
„Žiūrint, ką vadinsi viešuoju transportu. Ar žinote, kad liftas irgi yra laikomas viešojo transporto priemone? – šypsosi televizijos darbuotojas. – Taigi, liftu naudojuosi, autobusu važiavau prieš keletą mėnesių, bet tai buvo ne Lietuvoje, o į taksi irgi lipu, kai to reikia“.
Rolando manymu, jei Vilniuje būtų įrengtas metro, automobilis šiame mieste būtų visiškai nebereikalingas. „Mano vaikai naudojasi viešuoju transportu, taigi, teko su jais šiek tiek pasivažinėti, kol išmoko būti savarankiški. Turiu pripažinti, kad Vilniaus autobusų tinklas yra be galo nepatogus. Turbūt neveltui vilniečiai sako, kad ten, kur su maršrutiniu taksi nuvažiuosi per 10 minučių, su autobusu kelionė užsitęs iki pusantros valandos. Pavyzdžiui, mano vaikams, jei jiems reikia nuvažiuoti iš namų iki muzikos mokyklos, kelionė į vieną pusę užtrunka daugiau nei valandą. Kadangi jie važiuoja su persėdimu, o viešasis transportas ne visada atvažiuoja numatytu laiku, tai sukelia papildomų nepatogumų“, – sako Rolandas.
Zita Kelmickaitė
Ponia Zita sako, kad yra pati tikriausia kasdienė viešojo transporto vartotoja. Ji neslepia, kad žmonės autobuse ar troleibuse visuomet ją atpažįsta – kas iš balso, kas iš veido. Vieni skundžiasi, kaip jiems sunku gyventi, kiti sako komplimentus ir pripažįsta, kad realiame gyvenime ji daug lieknesnė nei per televizorių. Muzikologė sako, kad kai troleibusas ar autobusas ne sausakimšas, tai tiesiog tobula susisiekimo priemonė. Tačiau yra dalykų, kurie ne juokais pykdo šią žinomą moterį.
„Ypač esu nepatenkinta neblaiviais jaunuoliais, kurie rėkauja, stumdosi ir visiškai nepaiso aplinkinių. Taip pat nepatinka ir tai, kad Lietuvoje užleisti vietą vyresniam žmogui ar moteriai su krepšiais pasidarė nebemadinga, atrodo, tarsi žmonės kerštautų ir taip bandytų įrodinėti, kad sugeba ir neatsistoti. Taip pat pastebėjau, kad jei vairuotojas – vyras, jis visuomet sustos ir palauks bėgančio link troleibuso keleivio, jei moteris – niekuomet. Ir labiausiai kas pykdo vasarą – tai elementarios higienos nepaisantys žmonės. Nekalbu apie pagyvenusius. Labiausiai užkliūva dvokiančios jaunos panelės ar vaikinai. Amerikoje iškart būtų apie tai pasakyta garsiai, o pas mus žmonės tyli, nes kažko bijo“, – sako žodžio kišenėje neieškanti moteris.
Eglė Jackaitė
Po to, kai neteko teisės vairuoti, aktorei po dvidešimties metų pertraukos vėl teko pradėti naudotis viešojo transporto paslaugomis. Kol kas Eglė išbandė tik maršrutinio taksi bei taksi paslaugas, ir tuo džiaugiasi.
„Pradžioje atrodė nedrąsu – kaip čia bus, kaip į mane reaguos, o paskui, atvirkščiai, supratau, kiek daug yra mane mylinčių ir palaikančių žmonių. Maršrutiniame taksi mane dažnai užkalbina, vairuotojas kartais netgi nenori imti iš manęs pinigų, sakydamas, jog jam mane vežti – garbės reikalas. Išgirstu komplimentų ir daug palaikymo žodžių. Važiuodama vadinamu „mikriuku“ jaučiuosi arčiau žmonių. Automobilyje įsėdi vienas pats ir pasineri į savo mintis, o čia nuolat vyksta kažkoks bendravimas, žymiai daugiau pastebi, pajauti, daugiau pamatai, tai savotiška patirtis“, – sako uostamiesčio gyventoja.
Anksčiau Eglė sakydavo, kad be automobilio jaučiasi kaip be rankų, dabar tokių žodžių sako atsižadanti. „Supratau, kad nuo mano namų iki darbo maršrutiniu taksi aš atvažiuoju žymiai greičiau nei automobiliu. Taksi važiuoju 20 minučių, o „mikriuku“, kuris važiuoja kas 4 minutes, nuo savo namų iki teatro nuvažiuoju per 15 minučių. Savaime aišku, yra draugų, kurie maloniai sutinka mane pavėžėti, todėl su pirkinių krepšiais visuomeniniame transporte manęs tikrai neišvysite“, – sako E.Jackaitė.