Ar tikintys žmonės emociškai stabilesni?

Lėtojo gyvenimo filosofija / Vida Press nuotr.
Autorius: Regina Statkuvienė
Publikuota: 2017-09-28 21:18
Šiuolaikinių žmonių santykis su Dievu keistas ir komplikuotas. Kad „kažkas egzistuoja“ sutinka dauguma, tačiau kiekvieną sekmadienį bažnyčioje lankosi retas. Pamaldos, kasdienė malda, išpažintis atrodo pasenę ir nebeaktualūs ritualai.

Bet kai ištinka nelaimė, patiriama netektis, Dievas, kuriuo truputį tikima, truputį abejojama, pasidaro labai reikalingas.

Apie dvasingumo, religingumo reikšmę žmogaus psichinei sveikatai, jo emocinei pusiausvyrai kalbamės su psichologu Antanu Mockumi.

Neretai net netikintys žmonės ima „gydytis“ religija, įvairiomis dvasinėmis praktikomis tada, kai atsitinka nelaimė, patiriama netektis. Ar tai veiksminga?

Nelaimės – kritiniai įvykiai arba ribinės situacijos – sukrečia visą žmogaus gyvenimą, pasaulėvaizdį ir iškelia tokius klausimus: kokia gyvenimo prasmė, ką aš čia veikiu, kas bus po mirties... Daugelis pajutę būties laikinumą nėra pasiruošę su ta žinia būti, juos gąsdina kalbos apie mirtį. Žmonės griebiasi įvairių būdų, kurie jiems padeda išgyventi didelį stresą. Religingumas – vienas iš jų.

Tikinčių žmonių gera psichologinė savijauta dažnai yra nulemta ne pačių tikėjimo tiesų, bet žmogaus priklausymo bendruomenei.

Tik vieniems jis po kiek laiko išblėsta: žmogui reikėjo paguodos, jis, pavyzdžiui, vaikščiojo į bažnyčią, po kiek laiko jam pagerėjo, tuo pačiu pasibaigė ir religingumas. Kiti „užsikabina“, jiems tai būna gyvenimo lūžis. Tikinčių žmonių gera psichologinė savijauta dažnai yra nulemta ne pačių tikėjimo tiesų, bet žmogaus priklausymo bendruomenei. Ten jis jaučiasi ne toks vienišas, gali sulaukti pagalbos ir palaikymo.

Netikintys mano, kad yra tam tikri mokslo metodai, ir jais naudojasi.

Ar galima teigti, jog religingi, dvasingi žmonės yra ir psichiškai stabilesni?

Pirmiausia reiktų sutarti dėl sąvokų. Antikos filosofija, dalis jos pritaikyta ir krikščioniškoje teologijoje, pateikia labai gražų skirstymą – yra žmogaus kūnas, siela, dvasia. Būtent dvasios srityje žmogus susitinka su Dievu. Ten yra vadinamoji Antgamtė.

Dvasingumas ir religingumas nėra tas pats. Dvasinė sritis apima vertybes, joje slypi žmogaus pasaulio supratimas, santykis su savimi ir kitais. Religingumu galima vadinti įrėmintą dvasingumą, kur išpažįstamos konkrečios tikėjimo doktrinos, egzistuoja tradicijos, veikia administracija. Yra žmonių, kurie laikosi tradicijų, atlieka ritualus, tačiau neturi jokio santykio su Dievu, apie tai net nesusimąsto. Šventės ir patiekalai jiems atstoja tikėjimą.

Jei kalbėtume apie psichikos sveikatą, tai ji nėra tik kokių nors psichikos sutrikimų neturėjimas. Tai yra žmogaus gebėjimas įveikti gyvenimo negandas, lanksčiai reaguoti į pasikeitusias aplinkybes, priimti tai, ko negali pakeisti, ir keisti tai, ką gali. Bet svarbiausia – skirti viena nuo kito. Tai apima daug kitų savybių – gailestingumą, toleranciją. Psichinė sveikata nėra tik savo vidinio, emocinio pasaulio pažinimas.

Antanas Mockus
Antanas Mockus

Kalbant apie netektis. Sakoma, kad senieji laidotuvių papročiai ir buvo skirti susitaikyti su mirtimi. Juk kaimo žmogus turėdavo užsiimti gedulingų pietų ruošimu, karsto darymu, mišių užsakymu... Taip būdavo tarsi „prasiblaškoma“. Gal ir dabar tai aktualu?

Įvairūs ritualai tikrai padeda ir ramina. Laidojimo apeigos padeda įprasminti ir užbaigti atsisveikinimą. Kai siaučia jausmų maišalynė, būtent ritualas nukreipia dėmesį nuo vidaus į išorę. Net skaudi patirtis „sudėliojama“, „įrėminama“. Skausmas tarsi įgyja pradžią ir pabaigą, palikdamas prisiminimą.

Ar tai reiškia, kad giliai tikintiems, religingiems žmonėms rečiau prireikia psichologų pagalbos?

Religingumas gali būti apsauginis veiksnys. Tačiau psichikos sutrikimų gali atsirasti bet kam. Turiu pažįstamų kunigų, kartais pasikalbame. Jie pastebi, jog kartais tikintys žmonės, susidūrę su dvasiniais negalavimais, mano, jog taip atsitiko, nes jie per mažai meldžiasi. Tačiau dvasingas, tikintis žmogus taip pat gali išgyventi depresiją, sirgti psichikos ligomis.

Tikintys žmonės turi sistemą, kuri jiems padeda saugoti psichiką.

Kartais tikintiems kyla klausimų, kur riba tarp psichikos sutrikimo ir apsėdimo? Esu vartęs egzorcistų rekomendacijas, jose aiškiai parašyta, jog dažniausiai susiduriama su psichikos sutrikimais ir reikia žmogų siųsti pas gydytoją.

Skiriasi žmonių požiūriai į velnią: vieniems tai blogio simbolis, kitiems – demonas, suasmeninta būtybė. Todėl tam tikros būsenos gali būti vertinamos ar aiškinamos kaip apsėdimas.

Tikintys žmonės turi sistemą, kuri jiems padeda saugoti psichiką. Pavyzdžiui, gavėnia, rekolekcijos, kai žmonės apmąsto savo gyvenimą, meldžiasi. Jie kelias dienas būna tyloje, klauso paskaitų apie gyvenimą, tikėjimą... Kiek iš mūsų galime pasigirti, kad skyrėme tiek laiko buvimui su savimi?

Manau, kad tikėjimo galia yra didžiulė. Yra įrodytas placebo efektas. Pats pastebiu, kad kartais gyvenime geriau yra būti tikinčiam nei netikinčiam. Religingas žmogus net ir labai sunkiomis akimirkomis žino, jog yra Dievas, kuris jį myli. Ir tai teikia vilties. Tikėjimas suteikia bet kokiai būsenai prasmę. Netikintiems ją įžvelgti sunkiau.

Paprastai žmonės religingesni tampa antroje gyvenimo pusėje.

Kai baigiasi socialiniai vaidmenys ar jų labai sumažėja, tai religingumas gali būti vienas iš prasmingų buvimo būdų. Psichologiškai tai yra gerai – žmogus turi tikslą, jam aišku, ką daryti su savo gyvenimu toliau. Ir jo neištinka krizė. Jei žmogus neturėjo religinio pagrindo, perėjimas į pensinį amžių gali būti sudėtingesnis. Kyla klausimai: ką veikti? Kaip įprasminti laiką ir gyvenimą?

Šiandien nemažai žmonių lankosi bažnyčioje, tačiau skaito horoskopus, eina pas būrėjus, tiki fengšui, karma ir panašiai. Kai kurie sakosi esą netikintys, bet nusigręžę nuo tradicinių religijų ima laikytis prietarų, nešioti amuletus. Kaip galite pakomentuoti?

Tam tikras paradoksas, kad visuomenėje klesti racionalus požiūris, jog viską turi įrodyti mokslas, tačiau šalia egzistuoja iracionalių dalykų poreikis. Faktas – religinis jausmas žmoguje yra. Galima ginčytis dėl Anapusybės, Antgamtės buvimo, tačiau pripažinkime, kad egzistencinių klausimų kyla ir mums reikalingi atsakymai.

Ne tik religija, bet ir pseudoreliginės idėjos žmonėms pateikia tam tikras tiesas, postulatus, kaip reiktų „įrėminti“ savo gyvenimą, nurodo tam tikrus orientyrus. Yra didžiulė idėjų, minčių pasiūla. O kartu klesti individualizmas. Anksčiau žmonės gimdavo ir gyvendavo tradicijoje, turėdavo tam tikrus „akinius“, per kuriuos žvelgdavo į pasaulį. Dabar žmogus yra paliktas vienas su daug klausimų. Todėl prisigaudoma įvairių idėjų, lankomi „kursai“, mokymai, kur pabarstoma kokių nors tiesų. Kita vertus, gal kai kuriems tiek ir pakanka?

Tradicinėse religijose yra ištisos teologijų, diskursų sistemos. Todėl patys įvairiausi klausimai apsvarstomi iš įvairių pusių. Teologija suteikia galimybę racionaliai suprasti savo tikėjimą. Juk nevienodas tikėjimas to žmogaus, kuris „gaudo“ įvairias „tiesas“, ir to, kuris išmano visą teologinį diskursą, skiria mokslą, protą ir tikėjimą. Jis arba peržengia ribą, įtiki Antgamtę ir tikėjimas jam tampa pažinimo įrankiu, arba sulaiko save, svarsto, nes dar nesijaučia įtikintas.

Žmonės vadovaujasi įvairiais teiginiais, nors nežino, kiek jie pagrįsti.

Tačiau net tradicinėse religijose yra pavojus, kad kartais žmonėms pasiūlomas netikras santykis su Dievu, skelbiamasi esant reprezentatoriais Anapusybės, bet ten yra ta pati šiapusybė, komercija, pliki, tušti ritualai. Suprantu žmones, kurie nesirenka būti bažnyčioje, nes jie negauna dvasinio peno. Tada jie tai, ko joje trūksta, susirankioja iš kitur (horskopai, fengšui, vedos) ir taip dėliojasi pasaulėvaizdį.

Nuo bažnyčios žmonės nutolsta, kai susiduria su fariziejiškumu, teisuoliškumu. Neva besilaikantys visų religinių priedermių ima jaustis turintys teisę kitus moralizuoti, smerkti. Tai neurotiškas elgesys – techniškai žmogus religingas, bet jis neturi ryšio nei su savimi, savo vidiniu pasauliu, nei su Dievu. Neretai tokie žmonės nesprendžia savo, savo šeimos problemų, bet panyra į tikėjimą.

Tikėjimas antgamtiniais dalykais gali išlikti vaikiškame lygmenyje, o gali būti labai brandus.

Galbūt todėl, kad bažnyčiose iš tiesų daug tuščių ritualų, noro įtikti ten besilankantiems, tačiau nepateikiami aiškūs atsakymai, daugelis žmonių tikėjimo ima ieškoti kitur, gerokai konservatyvesnėse ar net radikaliose bendruomenėse?

Dvasingumas yra labai intymus. Būna, kad labai dvasingas žmogus nori religinį jausmą brandinti, tyrinėti, tačiau ateina į struktūrą, iš kurios norisi bėgti. Katalikiškame kontekste, Lietuvoje yra labai įvairių bendruomenių, kur galima tikėjimą gilinti, yra kunigų, kurie gali būti puikūs dvasiniai vadovai, jie išmano ir teologiją, ir psichologiją. Bet gal jų nėra labai daug.

Individo laisvė daug duoda, bet įmeta žmogų į didžiulį neapibrėžtumą. Kiekvienas pats turi rasti atsakymus ir į būties klausimus, ir kaip išgyventi. Liberalioje visuomenėje nėra taisyklių ir tada žmonės renkasi siaurus, griežtus, struktūruotus judėjimus.

Net katalikybė tapo labai tolerantiška, pasislinko arčiau žmogaus, perėjo į individualizmą. Bet tada žmogui kyla daugiau klausimų, nei jis gauna atsakymų. Pavyzdžiui, anksčiau ir katalikybė brėždavo griežtas ribas, kas yra gera, ir kas bloga: savižudybė buvo labai smerkiama. Dabar aiškumo mažiau.

Tačiau žmonės jau „atsikando“ racionalumo ir ieško dvasinių dalykų. Ne visi gali ar privalo būti filosofais ir psichologais. Daugeliui reikia paprastų atsakymų, kaip gyventi, o ne sudėtingų išvedžiojimų.

Šiais laikais visuomenė labai orientuota į žmones, ypač jaunus, į objektyvius pasiekimus. Tai įrėmina žmogų, siekiamybė atrodo labai materiali: turėti namą, automobilį, gerai uždirbti, daryti karjerą. Visos tos nuostatos egzistuoja labai „plokščiame“ lygmenyje, nėra vertikalės – o ką tai reiškia man, kokia tokio gyvenimo prasmė? Kai žmogus neturi vidinės įžvalgos, ryšio su savimi, būna, kad ateina į bažnyčias kelti ir tų klausimų.

Kartais žmonės gyvena veikdami, bet nemąstydami. Jie panyra į darboholizmą, išsenka ir bet kokia religinė, dvasinė, psichologinė praktika, kuri teigia, kad laikas sustoti, pagalvoti, kaip gyveni, pabūti čia ir dabar, jiems atrodo gera. Šiandien jau ne religija, bet socialinė struktūra veikia žmogaus gyvenimą, apibrėžia mąstymą, „uždeda akinius“, kaip reikia gyventi.

Anksčiau nekreipdavau dėmesio, tiki žmogus ar ne, maniau, kaip psichologas neturiu pareigos skatinti tikėti arba ne. Bet imu jausti, jog dvasinės praktikos galėtų padėti ir pratęsti psichologo darbą. Mokslas įrodė, jog meditacijos veikia. Maldos irgi yra tam tikra meditacija. Pavyzdžiui, rožančius. Jį turi ir katalikai, ir musulmonai, ir krišnaitai.

Įdomi detalė: dėmesingas įsisąmoninimas (angl. mindfullness), kuris artimas dzen praktikai, kitoms meditacijos praktikoms, moksliškai pagrįstas kaip veiksmingas ir yra įtrauktas į šiuolaikines terapijas gydyti depresijai. Tai gebėjimas būti čia ir dabar, ramiau reaguoti į savo emocijas, impulsus, priimti realybę, o ne, pavyzdžiui, svaigintis. Išimtas religinis turinys, palikta tik technika. Bet ji veikia ir padeda. Tai kodėl gi ja nesinaudoti?

Elaima.lt

Naujausi straipsniai