Sakoma, kuo ryškesnė yra saulės šviesa, tuo tamsesni šešėliai krenta. Ar ši taisyklė galioja ir sapnų pasauliui? Ar kuo labiau viešai demonstruojame savo gerąsias puses, tuo daugiau kenčiame, kai viešumo nelieka ir aplanko sapnai, kai sąmonės balsą užslopina pasąmonė?
Kiekvienas turime ydų, tačiau retas jas norime pripažinti, greičiau slepiame net patys nuo savęs, o apie tai, kad viešai prabiltume, apskritai net kalba neina. Juk kam kitus apsunkinti savo trūkumais – kiekvienam ir savų pakanka. Tačiau ir likęs vienas su savimi vargu ar mielai tai aiškinsiesi, nes tamsioji asmenybės pusė nenori būti atsainiai paminėta ir pamiršta. Ji gyvena kiekviename mūsų ir kartkartėmis pareikalauja savo teisių, taigi randa būdų, kaip save priminti. Kartasi tai būna rimta bėda, prie kurios savo nesąmoningu elgesiu, pasąmonės išduoti, patys daugiau ar mažiau prisidedame, o kartais mūsų šešėlinė pusė apie save primena sunkiu slogiu sapnu.
Neramūs ir varginantys sapnai mus pradeda lankyti tuomet, kada išgyvename permainas, nesvarbu, kad jos gali būti tik vidinės.
Dažno patirtis patvirtins, kad neramūs ir varginantys sapnai mus pradeda lankyti tuomet, kai išgyvename permainas, nesvarbu, kad jos gali būti tik vidinės. Štai elementarus tokių permainų pavyzdys gali būti besikeičiantys amžiaus tarpsniai. Tamsioji mūsų asmenybės pusė būtinai pasinaudoja vidinių permainų laikotarpiu, kai įprastinė tvarka ima irti, kai žemė po kojomis pasirodo ne tokia tvirta. Tada apninka jausmas, kad viskas erzina, kad tai, ką darai, yra tuščia ir neprasminga. Žinoma, tokią būseną gali patirti kiekvienas, tačiau pirmiausia per šį slenkstį tenka peržengti jaunystėje. Nepasitenkinimas gyvenimu išlenda ir sapnuose, kai juose pasirodo įvairūs siaubai baubai. Tokius nemalonius „susitikimus“ ar kitokius košmarus paprastai išprovokuoja psichologinės traumos, kurias sukelia iš pažiūros visiškai niekingos nesėkmės arba atėjęs laikas pasirinkti, priimti tam tikrus sprendimus, kurie pakeis gyvenimą viena ar kita kryptimi.
Kur slepiasi šešėlis
Garsusis psichologas K. G. Jungas, stebėdamas iš vėžių išsimušusius ir besiblaškančius žmones, jų būseną palygino su tuo, kas primityviose kultūrose vadinama sielos praradimu. Neišmanydamas, kas jam darosi, ko iš tikrųjų nori, žmogus nerimsta ir blaškosi – taip jį lyg lėlę už virvelių tampo nesąmoningoji jo sielos pusė, kuri nori būti pripažinta, atskleista ir įvertinta.
Dabar vis dažniau kalbama apie tai, kaip svarbu save pažinti. Ir nors ir kaip banaliai tai skambėtų, tai vienintelis būdas atrasti vidinę ramybę ir susitarti su savimi. O pirmas žingsnis – pripažinti, o paskui ir pamėginti pažinti savo nesąmoningąją pusę. Kaip tai padaryti? Ogi panagrinėti savo nemalonias, neigiamas charakterio puses. Kaip tik jos atsakingos už tai, kad kartais mus vargina košmarai ar jaučiamės nemaloniai. Juk kas nori matyti neigiamus dalykus, o ypač, jei jie dar yra jūsų dalis. Jungas ją pavadino Šešėliu. Tai į krūvą sudėta visa tai, kuo mes nenorime būti ir negalime pripažinti turį savyje. Pasislėpęs mūsų sapnuose Šešėlis juose įkūnija visa tai, ko labai bijome arba, atvirkščiai, ko aistringai trokštame.
TAIP PAT SKAITYKITE: Likimo skaičiai – raktas į pažinimą
Psichologo nuomone, Šešėlis atsiranda dar mūsų vaikystėje, kai pradeda formuotis charakteris, kai susiduriame su norais ir poelgiais, už kuriuos esame baudžiami, todėl pasistengiame „pamiršti“. Taip atsiranda atstumtosios asmenybės pusės, kurios apkimba įvairiomis emocijomis ir išgyvenimais, sukaupia energijos ir tampa mūsų priešu. Tai niekur nedingsta, tik pasislepia pasąmonėje, kad išlįstų ir pasirodytų kada nors pačiu netinkamiausiu ir baisiausiu būdu.
Kuo griežtesnės žmogaus pažiūros, kuo didesnis teisuolis yra, tuo didesnės kompensacijos reikalauja jo pasąmonėje snaudžiantys instinktai.
Kai protas miega
Nuoširdžiai pripažinti, kad turime visokio „gėrio“, labai sunku, tačiau būtina, jei norime auginti savo asmenybę, jei norime būti sveiki ir laimingi. Nes neigiamą bruožą ar troškimą suvaldyti galime tik tada, kai jį pripažįstame ir gerai pažįstame. Tai daryti galime ne tik sąmoningai, bet analizuodami savo sapnus. Domėtis savo sapnais verta tam, kad savo šešėlinę pusę greičiau perprastume, suprastume, iš ko ji sudaryta, ir išmoktume su ja susigyventi. Dažniausiai kuo griežtesnės sąmoningos žmogaus pažiūros, kuo pavyzdingiau jis elgiasi ar bent stengiasi taip elgtis, kuo labiau susitapatina su skelbiamomis moralės normomis ir yra didelis teisuolis, tuo didesnės kompensacijos reikalauja jo pasąmonėje snaudžiantys instinktai. Štai ir atsakymas, kodėl dažnai girdite, kaip geri žmonės guodžiasi, kad sapnuoja košmarus
„Kas mūsų nesugniuždo, tas sustiprina.“ Šį posakį neretai vartojame sunkumų užklupti arba norėdami paguosti kitą. Tas pats tinka ir tuo atveju, kai norime geriau susipažinti su savimi. Nereikia to bijoti, reikia pasiryžti lyg kokiam ypatingam nuotykiui.