Mokslininkai jau išmoko klonuoti esamus ir prieš daugelį metų išnykusius gyvūnus, tačiau neketina sustoti. Jų tikslas – tobula žmogaus kopija. Anot mokslininkų, laikas, kai bus pradėti klonuoti žmonės – tik laiko klausimas.
Pasakose vaikams dažnai minimas paslaptingas kambarys, į kurį nevalia užeiti. Tačiau herojus paprastai nepaiso šio draudimo. Iš smalsumo jis praveria užgintas duris ir sužino kažką, dėl ko vėliau labai pasigaili. Panaši istorija pasakojama ir Šventajame Rašte: paragavę pažinimo medžio vaisiaus Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš rojaus. Nesiginčysime, mokslas iš tiesų yra progreso variklis. Tačiau kur veda ši pažanga – į šviesesnį rytojų ar susinaikinimą. Įminę gamtos paslaptis žmonės įveikė mirtį nešančias ligas, nepriteklių ir badą, todėl pasijuto pusiau dievais ir ėmė piktnaudžiauti savo galiomis. Bene daugiausia diskusijų sukeliantis tokio piktnaudžiavimo pavyzdys – gyvų organizmų klonavimas.
Klonavimo procedūra
Terminas „klonas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „šaka“: nulaužę medžio šakelę iš jos galime užauginti tokį pat medį. Gamtoje dauguma gyvų organizmų dauginasi lytiniu būdu. Nauja gyvybė užsimezga susijungus priešingų lyčių individų lytinėms ląstelėms. Jų palikuonys yra unikalūs, nes paveldi abiejų tėvų genetinę informaciją. Tačiau šiuolaikinis mokslas pažengė taip toli, kad nauja gyvybė gali būti sukurta laboratorijos mėgintuvėlyje. Proveržis dirbtinio apvaisinimo srityje suteikė mokslininkams galimybę kurti ne tik naujas gyvybes, bet ir esamų gyvų organizmų kopijas.
Klonavimui nereikalingos vyriškosios lytinės ląstelės. Pakanka iš moteriškosios lyties individo paimti kiaušialąstę, pašalinti branduolį ir į jo vietą įsodinti somatinės ląstelės branduolį su visa norimo klonuoti individo genetine informacija. Tokiu būdu gaunamas branduolio donorui genetiškai identiškas organizmas, kuris vadinamas klonu. Tiesa, genetiškai identiškas dar nereiškia identiškas visomis kitomis prasmėmis. Juk individo būdą, sveikatos būklę ir išvaizdą lemia ne tik genai, bet ir aplinka, gyvenimo sąlygos.
Avelės Dolly istorija
Pirmą žinduolį iš suaugusio gyvūno ląstelės mokslininkams pavyko klonuoti 1996-aisiais. Edinburgo Roslino instituto mokslininkai, vadovaujami Iano Wilmuto, iš suaugusios avies pieno liaukos ląstelės išėmė branduolį ir perkėlė į kiaušinėlį, iš kurio buvo pašalintas branduolys. Šio metodo, vadinamo reprodukciniu klonavimu, rezultatas – genetinė avies donorės kopija – avelė, vardu Dolly. Būtina paminėti, kad pirmam suaugusio žinduolio klonui sukurti prireikė daugybės bandymų. Iš 237 kiaušinėlių pavyko užauginti 29 embrionus, tačiau tik trys iš dirbtinai apvaisintų avių susilaukė jauniklių, iš kurių išgyveno tik vienas.
Šis įvykis sulaukė viso pasaulio susidomėjimo. Avelė Dolly tapo kone pasauline garsenybe. Klonuota avis liko gyventi institute, kad mokslininkai toliau galėtų stebėti jos vystymąsi. Būdama penkerių Dolly susirgo artritu, dar po metų – progresuojančia plaučių liga, dėl kurios avelę teko užmigdyti. Per šešerius gyvenimo metus Dolly atvedė į pasaulį šešis jauniklius. Šiandien pirmo klonuoto žinduolio iškamša saugoma Karališkajame Edinburgo muziejuje.
Pavykęs eksperimentas su avimi pastūmėjo mokslininkus imtis kitų gyvūnų klonavimo. Per keturiolika metų buvo klonuota tūkstančiai gyvūnų: kiaulių, karvių, avių, ožkų, arklių, šunų, kačių ir net kupranugarių.
Kam reikalinga klonuoti gyvūnus? Sakoma, esą pirmiausia tam, kad būtų patenkinti vis didėjantys žmonių maisto poreikiai. Europos Komisija jau pateikė siūlymą leisti tiekti į ES rinką klonuotų gyvulių mėsos ir pieno produktus. Manoma, kad gyvūnų klonai galėtų pasitarnauti biomedicininiams tyrimams ir išspręsti donorystės problemą. Klonuojant retus gyvūnus tikimasi išsaugoti nykstančias rūšis.
Nauja paslauga – augintinių klonavimas
2001-aisiais pasaulį išvydo pirma klonuota katė, pavadinta „CopyCat“ (išvertus iš anglų k. „Kopija katė“). Po ketverių metų Pietų Korėjos mokslininkai paskelbė pirmą kartą sėkmingai klonavę šunį – tai buvo afganų kurtas, vardu Snupis. Klonavimo specialistai pajuto užčiuopę aukso gyslą, mat naminių augintinių „kopijavimas“ pasirodė labiausiai tinkamas komercijai – juk žmonės kasdien netenka savo augintinių. Sielvarto palaužti šeimininkai mielai atiduotų visus pinigus už galimybę vėl žvelgti į savo mylimo šunelio ar katės akis.
Pirmoji tokią paslaugą ėmė teikti JAV kompanija „BioArts International“, tačiau vėliau atsisakė šios veiklos teisindamasi tuo, jog nenori pelnytis iš svetimo skausmo. Jų kolegos iš Pietų Korėjos nepanoro atsisakyti tokio gardaus kąsnelio. Kompanija „RNL Bio“ pasiskelbė esanti pirmoji komercinė klonavimo paslaugas teikianti įstaiga. Per pirmus metus jai pavyko klonuoti 20 šunų, ateityje planuojama per metus klonuoti mažiausiai 300 naminių gyvūnėlių. Jei sugalvotumėte susigrąžinti žuvusį ar nuo ligos pastipusį augintinį ir turėtumėte klonavimui tinkamą jo pavyzdį, ši paslauga kompanijoje „RNL Bio“ jums atsieitų nei daug, nei mažai – 150 000 JAV dolerių.
Tikisi sugrąžinti išnykusias rūšis
Sterblinis vilkas, arba Tasmanijos tigras, – prieš septynis dešimtmečius išnykęs Australijos plėšrūnas. Manoma, kad paskutinis šios rūšies atstovas nugaišo 1936-aisiais Tasmanijos Hobarto zoologijos sode. Tačiau mokslininkai nepraranda vilties vieną dieną prikelti šį gyvūną iš mirusiųjų, pasinaudodami muziejuose saugomais suaugusių sterblinių vilkų ir jų jauniklių kūnais. Ir tai visai realu. Prieš porą metų Ispanijos mokslininkams pirmą kartą per visą mokslo istoriją pavyko iš užšaldytos biologinės medžiagos klonuoti išnykusį gyvūną – Pirėnų kalnų ožį. Prieš dešimt metų, kai kalnuose buvo aptiktas nugaišęs paskutinis šios rūšies atstovas, Pirėnų kalnų ožiai oficialiai pripažinti išnykusiais. Rasto gyvūno odos pavyzdžiai iškart buvo užšaldyti skystame azote.
Prabėgus aštuoneriems metams, iš užšaldytos odos mokslininkai išskyrė DNR ir įterpė genetinę išnykusio ožio medžiagą į naminių ožkų kiaušinėlius. 27 gauti embrionai buvo įsodinti į ožkų gimdą, tačiau tik viena ožka sėkmingai išnešiojo ir pagimdė klonuotą jauniklį. Deja, praėjus 7 min. po gimimo, Pirėnų ožio jauniklis nugaišo dėl kvėpavimo sutrikimo, kurį sukėlė fizinis plaučių defektas. Įdomu tai, kad kai kurių kitų klonuotų gyvūnų, tarp jų ir avių, jaunikliai taip pat gimdavo su panašiais sveikatos sutrikimais. Nepaisant liūdnos baigties, šį eksperimentą atlikę mokslininkai mano, kad jų pasiekta pažanga teikia vilčių. Jie įsitikinę, kad vieną dieną bus įmanoma prikelti iš nebūties seniai išnykusių gyvūnų rūšis.
Šiuolaikinė „Nojaus arka“
Šiuo metu ties išnykimo riba yra atsidūrę tūkstančiai gyvūnų rūšių. Mokslininkai renka ir šaldo jų odos pavyzdžius, kad išsaugotų nykstančių gyvūnų DNR ir ateityje galėtų juos klonuoti. Vien Niujorko Gamtos istorijos muziejuje rengiamasi saugoti apie 1 mln. gyvūnų pavyzdžių. Šį mokslininkų kūrinį galima drąsiai vadinti ateities „Nojaus arka“.
Tačiau mokslininkų pastangos kelia prieštaringų minčių. Kai kuriuos iš jų neramina faktas, kad laikui bėgant DNR struktūra pakinta, todėl joje lieka ne visa organizmo paveldima informacija. Tiesa, prarastas genomo dalis įmanoma atkurti skaitmeniniu būdu. Tai galima padaryti net su mamutų DNR, o šie gyvūnai išnyko beveik prieš 40 tūkstančių metų. Mokslininkų teigimu, šį DNR atkūrimo būdą galima taikyti ne senesniems nei 100 tūkst. metų DNR pavyzdžiams. Kadangi dinozaurai išnyko daug seniau, apie galimybę klonuoti didžiausius kada nors žemėje gyvenusius padarus belieka pasvajoti.
Kadangi net paprasčiausi su klonavimu susiję moksliniai eksperimentai kainuoja labai brangiai, kyla klausimas, ar nėra tinkamesnio būdo apsaugoti gyvūnus nuo išnykimo. Pavyzdžiui, paskirti šias lėšas kovai su besaike žvejyba arba draustinių apsaugai stiprinti.
Klonavo žmogų?
Prieš keletą metų pasaulį apskriejo žinia, kad reprodukcinės medicinos specialistas daktaras Panayiotis Zavosas sėkmingai klonavo 14 žmogaus embrionų ir dalį jų įsodino į surogatinių motinų gimdas. Kartu su šiuo pranešimu pasirodė dokumentinis filmas, kuriame užfiksuota žmogaus klonavimo procedūra. Kadangi daugelyje pažangių valstybių žmonių klonavimas yra uždraustas ir už tokius eksperimentus gresia kriminalinė atsakomybė, mokslininkas darbavosi įslaptintoje laboratorijoje, įsikūrusioje kur nors Artimuosiuose Rytuose, kur šis draudimas negalioja. Ir nors nė vienas įsodintų klonuotų embrionų gimdoje neįsitvirtino, P. Zavosas pareiškė neketinąs nuleisti rankų: „Nėra jokių abejonių, kad labai greitai pasaulį išvys pirmas klonuotas kūdikis. Galbūt aš asmeniškai ir nebūsiu pirmas, kuriam tai pavyks, tačiau nebėra jokių rimtų priežasčių, galinčių tam sukliudyti.“
Įdomus filmukas apie klonavimą anglų k.