„Prieš dešimtmetį mane paliko didžioji mano gyvenimo meilė. Aplinkybės nebuvo gražios – jis mane išdavė su kita mergina. Nors daug vandens nuo to laiko nutekėjo, niekaip negaliu jo pamiršti – nuolat pagalvodavau, kaip jis dabar atrodo, kaip susiklostė jo asmeninis gyvenimas. Nors išsikrausčiau gyventi į kitą miestą, vis pasvajodavau jį kada nors sutikti ir, be abejo, įsitikinti, kad savo laimės jis taip ir nesurado.
Tiesą sakant, mano norai išspildė. Aišku, gaila, kad jį sutikau tada, kai mažiausiai to tikėjausi – tikrai nepribloškiau savo išvaizda, nes tą vakarą buvau visai nevykusiai susišukavusi ir apsirengusi, visai nepasidažiusi. Nepaisant to, mano širdis atsidūrė kulnuose ir aš nuėjau jo pakalbinti. Visai smagiai paplepėjom, lyg jokios negražios istorijos tarp mūsų nė nebūtų buvę. Išsiaiškinau, kad neseniai jis išsiskyrė su mergina, kad gyvena vienas, siekia karjeros. Apsikeitėme kontaktais ir dabar susirašinėjame laiškais. Iš jo pusės jaučiu susidomėjimą manimi, norą pratęsti bendravimą, jis kviečia vasarą kartu vykti atostogauti. Manyje kirba vienintelis noras – ATKERŠYTI. Rezgu įvairiausius planus, kaip tą žmogų galėčiau įskaudinti už tai, kad jis kadaise mane pažemino. Ar atkeršyjusi aš pagaliau galėsiu pamiršti praeitį? Ar pajusiu pasitenkinimą, kurio laukiau ištisus dešimt metų?“. Inga.
Psichologės MARIJOS VAŠTAKĖS komentaras
Laiško autorė yra patyrusi mylimojo išdavystę, kurios, panašu, nepavyko priimti, atleisti. Neigiami jausmai šiam žmogui neapleido net visą dešimtmetį. Atsirado noras atkeršyti už savo skausmą, už tai, kad ją paliko. Kyla klausimas, kurį patarčiau laiško autorei užduoti pačiai sau – kokia bus nauda iš keršto?
Jei Inga nori bendrauti su šiuo žmogumi, kuris ją įskaudino, patarčiau imtis konstruktyvesnių problemos sprendimo būdų – pasikalbėti su juo apie tai, kaip ji jautėsi tuomet, kuomet jis ją išdavė, papasakoti, kaip kito jos jausmai, kaip ji jaučiasi dabar. Vertėtų pasigilinti į aplinkybes, dėl kurių ji buvo išduota, grįžtį į praeitį ir perprasti situaciją. Santykius kuria ne vienas, o abu žmonės. Vaikinas išdavė, tam buvo priežastis, matyt, santykiuose jam kažko trūko. Siūlyčiau sustoti, įsigilinti į savo jausmus ir suprasti savo norimo keršto prasmę.
Diogenas rašė: „Geriausias būdas atkeršyti mūsų priešams – jiems atleisti“.
DONALDOS MEIŽELYTĖS komentaras
„Kerštas – viena iš mirtinų nuodėmių“
Kadaise sudarinėdama asmeninį horoskopą garsi astrologė Donaldai pasakė, kad ši esanti Baltoji Ragana, todėl pagal savo prigimtį negali ne tik keršyti, bet ir apskritai apie žmones blogai galvoti. „Jei taip nutinka, žmogų ištinka nelaimė. Yra buvę net ir mirties atvejų. Dėl to aš visą laiką stengiuosi būti labai atsargi, net ir tuomet, kai mane kas nors supykdo. Visą laiką save raminu ir palinkiu tam žmogui gero, nes tik skleisdamas gėrio bangas tu užkerti kelią negatyvui. Negana to, kad kažkoks žmogus pasielgė kito žmogaus atžvilgiu negerai, ir dėl to aplinkoje atsirado disharmonija, o jei ir tu toliau tęsi tą pačią seką, vadinasi, elgiesi lygiai taip pat blogai. Kerštas vienareikšmiškai yra blogis“, – įsitikinusi Donalda.
Jauna moteris sako, kad kartais netgi nueina į cerkvę ir uždegusi žvakutę pasimeldžia už piktus žmones. „Priežasčių, kodėl žmogus pasielgė nevisai tinkamai ir įskaudino kitą žmogų, yra be galo daug. Pykčio ištakų niekas nežino, todėl kerštas yra pats kvailiausias dalykas, koks tik begali būti. Tai tiesiog tuščias energijos švaistymas. Net galvoti apie kerštą yra kvaila, juolab, kad kerštas – viena iš mirtinų nuodėmių, kaip ir puikybė arba pyktis“, – sako Donalda.
Žinoma moteris tikina gyvenime niekam nekeršijusi. „Nežinau, gal esu ligota, tačiau jaučiu, kad neturiu pykčio, juolab keršto, geno. Bet turbūt neveltui būdama 3 mėnesių išgyvenau klinikinę mirtį, gydytojai mane atgaivino. Neprisirišu prie tokių niekingų, instinktyvių reikalų kaip pyktis. O kam? Visi gyvena savo gyvenimus, visi yra tokie, kokie yra. Visokių reikia, visi yra įdomūs. Matyt, per daug knygų skaitau“, – šypsosi Donalda.
Šios moters gyvenime buvo akimirkų, kai teko išgyventi artimo žmogaus išdavystę. Maža to, ji prisipažįsta, kad kartą po to, kai sužinojo apie išdavystę, ją net buvo ištikęs panikos priepuolis. „Tačiau ir tokioje situacijoje suveikia proto balsas. Aš tikiu Dievu, ta aukštesne jėga, iš kurios mes visi atėjome ir į kurią sugrįšime.. Matyt, ta jėga atsiunčia išbandymus tam, kad patikrintų, kaip veikia mūsų sistemos. Galbūt Dievulis „pamėto“ kažkokių, iš šalies žiūrint, visai nekaltų išgyvenimų, tačiau kaip tik taip jis gelbsti mus nuo kažkokios didesnės nelaimės. Manau, kad nieko nėra atsitiktinio. Viskas yra su tam tikru tikslu. Ir jei kažkas įskaudino, vadinasi, tai ženklas, kad tą pamoką reikia išmokti, gal tikrai reikia su savimi susidraugauti, paanalizuoti, kodėl taip įvyko, gal per daug pasitikėjai žmogumi.
Mane gyvenime yra tris kartus labai stipriai įskaudinę. Tačiau aš tikiu gėrio pradu.
Aš nuo Dievulio nuolatos gaunu pasitikėjimo išbandymą, mat esu be galo patikli. Mane gyvenime yra tris kartus labai stipriai įskaudinę. Tačiau aš tikiu gėrio pradu. Nežinau, gal čia pasakos, tačiau aš manau, kad gėris turi nugalėti. Pastebėjau, kad po tam tikro laiko įvyksta stebuklai – tam žmogui, kuris įskaudino, tampu lyg mokytoja ir tas žmogus pasiruošęs atiduoti viską, kad tik įgytų mano palankumą ir draugystę. Taip, tą akimirką, kai įskaudina, emocijas būtina išlieti – ir aš paverkiu, papykstu truputį ant savęs, kodėl esu tokia patikli ir gera, o paskui, kaip sakė Saliamonas, suveikia dėsnis „Ir tai praeis“. Ateis kita diena ir kiti išbandymai – kiti džiaugsmai ir skausmai. Sustoti ir žiūrėti į praeitį – visiška beprasmybė, nes mes tam tiesiog neturim laiko, kadangi mūsų gyvenimas tėra tik akimirka. Kam eikvoti savo laiką tokiems niekams kaip pyktis ar kerštas? Gal geriau nueiti į bažnyčią ir nuoširdžiai pasimelsti?“, – išeitį siūlo Donalda.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt