Apykaklė – apgalvota detalė išreikšti asmenybei ir pasiųsti aplinkai žinutę

Zendaya / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-03-24 18:29
Sakoma, kad Dievas ir velnias slypi detalėse. Kam geriau tai žinoti, jei ne madai, nepraleidžiančiai progų pažaisti su kokia nors smulkme. Kartais laimėti pavyksta ir ta smulkmė įsitvirtina. Bet kostiumų istorijos kapinės – irgi didelės.

Ilgai būtų galima vardyti daiktus (o paskui aiškinti, kas jie), kurie trumpai sujaukė mados aukoms smegenis, o paskui išnyko be pėdsakų. Vienu tų daiktų laisvai galėjo tapti apykaklė. Šiandien ji mums yra drabužio dalis, tad svarstyti jos likimą – vėloka. Bet apykaklė galėjo dingti dar tada, kai turėjo autonomiją. Nes, sutikite, tai nėra būtiniausias aksesuaras ir vargo su juo – daug.

Iš tiesų, apykaklė – lyg ir nereikalingas atributas. Kai šalta, galima kuo nors apsimuturiuoti. Jei kaklas gražus, kodėl jį reikėtų slėpti? O jei negražus, apykaklė tik paryškins raukšles, pagurklį ir visa, ko nesinori viešinti. Be to (karti patirtis), suknelė ar palaidinė dažniausiai iškeliauja į atsargą kaip tik dėl to, kad kartą išskalbtas ir išlygintas kalnieriukas praranda prekinį vaizdą.

Standžios juostos, vadintos „tėvažudėmis“, nuvarė į kapus ne vieną garbų džentelmeną.

Dar gerai, jei ta detalė „laiko distanciją“, nesiglausto prie kūno. Bet būna ir tokių, kurios neleidžia pamiršti savęs: trina, kliūva. Pasidomėjus apykaklių istorija, išvis galima rasti Edgaro Poe plunksnos vertų siužetų. Tiesa, rašytojas nesulaukė uždedamų, itin kietų apykaklių; mirė (1849 m.) labai paslaptingai, bet ne nuo jų. O tos standžios juostos, vadintos „tėvažudėmis“, nuvarė į kapus ne vieną garbų džentelmeną. Pirma, trikdė kraujo apytaką ir šis ne visada patekdavo į miego arteriją. Antra, tokia apykaklė nuolat gviešėsi pasmaugti šeimininką, ypač jei vyras užsnūsdavo nunarinęs sprandą. Laikraščių kronikose buvo minimas ir trečias atvejis: ponas paslydo gatvėje, krito ir apykaklė jam kone nupjovė galvą…

Aišku, siaubo pasakaitės – ne argumentas atsikratyti kurio nors daikto. Mada ne visada būna apdairi ir humaniška. O išsižadėti apykaklių vien dėl to, kad jos nėra būtinos, mados atstovams tikrai neateitų į galvą. Na, nebent labai jauniems dizaineriams, kol jie studijuoja, neturi pagalbininkų. Jaunieji rangosi kaip unguriai, kad tik nereiktų siūti kalnieriaus. Jiems apykaklė – Napoleono kompleksas plius papildomos problemos: tas mažmožis atrodo didelis ir reikšmingas, o pasiūti jį – sunkiau nei visus marškinius ar suknelę. Išmintis ateina su branda. Ir tada net maištininkas Yohji Yamamoto prabyla sentencijomis: „Apykaklė – pati elegantiškiausia galvos įžanga.“

Su juo būtų galima pasiginčyti, bet nėra prasmės, nes neaiškus diskusijos objektas. Jei kalbėsime apie vyriškus marškinius, tada – taip. Jie (švarūs, ryte išlyginti) kuria puikų įvaizdį: herojus su tvarkinga apykakle atrodo patrauklesnis ir perspektyvesnis už herojų su pižama, o jo galvos įrėminimas dvelkia elegantiškuoju Volstritu. Kas kita, jei ginčo tema – moteriškos kilmės, t. y. šimtai apykaklių modelių, tikra pekla, kurioje pats velnias prarastų orientaciją. Todėl čia būtų geriau ne manipuliuoti elegancija, o atskleisti svarbesnę apykaklės misiją: ji – asmenybės išraiška, galimybė pasiųsti žinutę ar apsimesti tuo, kuo nesi.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Visai tikėtinas eksperimentas: savanorės vilki vienodus marškinius. Vienoms patinka apykaklės sagutes užsegti iki paskutinės, nes norisi atrodyti padoriai ar net konservatyviai. Kitos porą sagų paaukoja, kad būtų lengviau kvėpuoti. Trečios taip atlapoja apykaklę, kad ji padvelkia vintažu, tampa stilinga. Ketvirtos ją pastato, prieš tai atsegusios kone viską, ką galima atsegti, ir tai tampa anaiptol ne galvos įžanga. Tas mažas daikčiukas gali sukurti bet kokią iliuziją: seksualumo, asketizmo, išminties, tvarkingumo, kilnumo, tyrumo, naivumo.

Princesė Diana, kruopščiai apgalvodavusi savo kostiumus, važiuodama pas vaikus pasirinkdavo margas sukneles su baltomis apykaklaitėmis: šios visada buvo siejamos su infantilumu, vaikystės pasakomis apie Piterį Peną. Panašias labai mėgsta aktorės; matyt, ilsisi nuo varginančio buvimo sekso dievaitėmis. Tvarkingos stiuardesių apykaklės kelia pasitikėjimą jomis ir oro linijomis. Viešbučių kambarinės ir oligarchų ekonomės (balta apykaklė, juoda suknelė) taip vilkėjo ir vilki, kad svečiai žinotų, jog jos tarnauja respektabilioje, tradicijas vertinančioje vietoje.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Renesanso laikais apykaklė tapo geismo objektu. Šelmiai ispanai sugalvojo išties gražų modelį: standžių nėrinių ar paauksuotos drobelės raukinius.

Respektabilumas stipriai susijęs su apykakle. Jos karjera prasidėjo kaip tik tada, kai šis aksesuaras tapo statuso simboliu. Niekam nerūpėjo, kad viduramžiais ant nugaros plakėsi kažkokia audinio atraiža. O štai Renesanso laikais apykaklė tapo geismo objektu. Ką čia slėpsi – šelmiai ispanai sugalvojo išties gražų modelį: standžių nėrinių ar paauksuotos drobelės raukinius. Kainavo jie nemenkai, tad pasidarė savaime suprantama, kad tokį daiktą gali turėti tik labai pasiturintys asmenys. O tai eliminavo visas abejones, kurių galėjo kilti. Pirma, ta apykaklė, praminta girnapuse, atrodė labai pompastiškai, bet praktiniu atžvilgiu buvo bevertė, nebent slėpė nešvarų kaklą. Antra, ji – ypač XVI a. pabaigoje – neatsitiktinai tapo karikatūrų objektu, o laimingo apykaklės savininko galva atrodydavo kaip nukirsta Jono Krikštytojo galva ant padėklo. Trečia, stipriai krakmolyta, o kartais prilaikoma vielinio karkaso, ji nuožmiai graužė ir šiaip kliudė gyventi. Jau nekalbant apie tai, kad apykaklės skersmuo plėtėsi, jis kartais siekdavo ištiestos rankos alkūnę. Sakoma, italai net sugalvojo specialią šakutę, kad galėtų pasiekti burną ir įmesti ten ką nors valgoma.

Shutterstock nuotr.
Shutterstock nuotr.

Kai ispanų idėja pasiekė Europą, atsirado ne tik pailgintų šakučių, bet ir naujų apykaklės variacijų. Moterims pasisekė: norinčios laisviau kvėpuoti rinkosi „Mediči apykaklę“, kuri styrojo tik nugaroje, prikabinta ant suknelės su gilia iškirpte. Bet tai jau buvo kitas lygis, tarsi ponia būtų pataupiusi. Todėl, tarkim, Anglijos karalienė Elžbieta I iškilmingomis progomis segėdavo „girnapuses“, prastesnėmis – Mediči naujadarą, o išvis apykaklių turėjo tiek, kad samdė žmogų joms prižiūrėti…

Deja, karalių pavyzdžiai – užkrečiami, jie skatina snobizmą, pailgina madą. Kiek vėliau vienas iš nevykėlių Elžbietos I įpėdinių monarchų net prašė parlamento, kad šis jam skirtų pinigų naujai apykaklei, be kurios jo prestižas neva pašlis. Deja, pinigų vyras negavo. O mada tęsėsi dar ilgai. Net Barbora Radvilaitė XVII–XVIII a. tapytuose pomirtiniuose portretuose vaizduojama su tokia apykakle, nors jos kaklą slėpdavo ekologiški perlai, o ne varginančios konstrukcijos.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.

„Girnapusių“ epocha pasibaigė, bet tarp apykaklės ir statuso liko lygybės ženklas. Minimalistinės baltos apykaklės buvo tokios pat svarbios, kaip įmantrūs nėrinių tortai. Kodėl XIX a. pabaigoje, kai kažkas sumanė, kad marškiniai gali būti ne balti, o dryžuoti, kilo pasipiktinimo banga? Nes baltos apykaklės buvo jų savininkų koziris: jei žmogus, praleidęs dieną suodiname ir dulkėtame mieste, pasikratęs karietoje, patrynęs į apykaklę briliantinu suteptus plaukus, kitą rytą atrodo švarutėlis, tai reiškia, kad jis turi daug marškinių ir gal net asmeninę skalbėją. O dryžuotas audinys jam kelia paniką, nes gali nuslėpti, kad apykaklė – ne visai švari, ta pati, kuri buvo vakar.

Vartant kostiumų istoriją, galima rasti, ko nori, ir apykaklė ten tikrai nesislapsto šešėlyje. Bet kaip tik dėl to jos evoliucija suskyla į smulkius fragmentus ir šie paskandina svarbiausias apykaklės paskirtis. Reprezentacinę ir psichologinę jau palietėme, tad lieka dar viena: apykaklė – stiliaus detalė...

Dabar mada jas mėgsta uždaras, sukabintas iki paskutinės sagutės. Tai matome „Balenciaga“, „Dior“, „Prada“, „Balmain“, kitose kolekcijose. Pagrindiniai variantai – tik du: trumpas vyriškas kalnieriukas arba vintažinė, pailginta apykaklė, tačiau abu modeliai vadinami „frigidiškais“. Kodėl? Psichologai išaiškintų. O už jų kabinetų sienų viskas priklauso nuo konteksto. Jei moteris vengia vyrų, ji tikrai nevilkės tvarkingų marškinių su permatomu sijonu, po kuriuo – puikiai matomos kelnaitės. Tiesiog dabar eklektiškus ansamblius keičia eklektiški drabužiai, kurių viršus gali būti davatkiškas, o apačia – lengvabūdiška.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Psichologai (ir vėl jie) sako, kad apykaklė gali būti vertinama kaip seksualumo simbolis, rodantis užslėptas aistras. Tai va kai kurie madingi drabužiai bando sieti slaptas aistras su paviešintomis, tarsi rūbas vienu metu sakytų ir „O, taip!“, ir „O, ne!“ Pavyzdžiui, „Vivetta“ palaidinė prasideda balta uždara apykakle, o paskui pereina į skaidrų audinį, neslepiantį krūties ir to, kas žemiau.

Aišku, tai tik pamąstymai, gimę iš neturėjimo, ką veikti. Tokių drabužių prasmė kita – rinkos dėsniai. Klasikinius marškinius galima nešioti šimtą metų, o keista palaidinė bus kaipmat įsidėmėta ir teks pirkti naują.

Naujausi straipsniai