Žmonija dažnai patiki išgalvotomis naujienomis, tačiau „fake news“ nėra mūsų laikmečio fenomenas. Noras pateikti sąmoningai iškreiptą informaciją dėl vienokių ar kitokių tikslų – senas kaip pasaulis. O jis visais amžiais buvo pilnas patiklių piliečių.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.
Bene garsiausia žiniasklaidos mistifikacija iki šiol laikomas Orsono Welleso pokštas, sumanytas Helovino išvakarėse. Niekada anksčiau radijo laida nebuvo sukėlusi tokios audringos žmonių reakcijos – tiek piktos, tiek linksmos.
Žmogus, kuris išgąsdino Ameriką
Nepriklausomo „Mercury Theatre“ režisierius ir CBS radijo stoties laidų apie teatrą žvaigždė Orsonas Wellesas nutarė sumoderninti 1897 metais pasirodžiusį mokslinį fantastinį Gerberto Wellso romaną apie ateivių invaziją į Žemę. Jis sumojo, kad beviltiškai pasenusi ir išsemta tema apie marsiečius gali atbaidyti klausytojus, tad įkvėpė scenaristą Howardą Kochą parašyti radijo pjesę „Pasaulių karas“ – tik veiksmą iš Anglijos perkelti į šiuolaikinę Ameriką. Taip gimė idėja stilizuoti spektaklį kaip tiesioginį reportažą iš įvykio vietos.
Kad kuo įtikimiau perteiktų atmosferą, įtampos kupinos scenos turėjo kaitaliotis su informacija apie orų prognozę, biržos akcijų kursą ir specialiomis „naujienomis“ apie ateivių išsilaipinimą
Kad kuo įtikimiau perteiktų atmosferą, įtampos kupinos scenos turėjo kaitaliotis su informacija apie orų prognozę, biržos akcijų kursą ir specialiomis „naujienomis“ apie ateivių išsilaipinimą. Žinoma, neužmirštant kartkartėmis nutraukti eterio, imituojant trukdžius, o pauzes užpildant minorine fortepijono muzika.
Taigi 1938 metų spalio 30 dieną 20 valandą per CBS stotį prasidėjo radijo spektaklis „Pasaulių karas“. Pradžioje buvo perskaityta nedidelė įžanga, paskui pasigirdo orų prognozė ir užgrojo Ramono Raquello orkestras. Kaip ir buvo numatyta, jį netikėtai pertraukė diktorius, skaitydamas ypatingą pranešimą, esą Marse pastebėti keisti blyksniai, o milžiniškas liepsnojantis daiktas, kaip manoma, meteoritas, nukrito netoli Grover’s Mill fermos Naujajame Džersyje. Į įvykio vietą jau skuba korespondentas Filipsas, tęsė diktorius. Pakalbintas ir garsus profesorius astronomas Pirsonas iš Prinstono observatorijos, kuris paneigė gandą apie gyvybę Marse.
Įvykiai pradėjo suktis lyg kaleidoskope. Pasirodo, joks meteoritas nenukrito – ateivių laivas nusileido
Įvykiai pradėjo suktis lyg kaleidoskope. Pasirodo, joks meteoritas nenukrito – ateivių laivas nusileido. Eteryje pasigirdo triukšmas ir policijos sirenos. Pranešta, kad marsiečiai į žmones nukreipė šilumos spindulius. „Dieve gailestingas, jie liepsnoja lyg fakelas, – net springdamas komentavo Filipsas. – Klyksmai, siaubingas žviegimas ir riksmai. (Sprogimas.) Miškas... arklidės... degalų bakai... viskas aplink dega. Spindulys artėja, apie dvidešimt jardų nuo manęs...“ Prikaustęs klausytojų dėmesį riksmu „Mes visi mirsime!“ korespondentas leidžiasi bėgti. Girdisi, kaip krinta mikrofonas... Paskui ryšys su juo dingsta ir įsivyrauja spengianti tyla. Filipsą pakeičia profesorius Pirsonas, kuris po interviu stebuklingu būdu atsiduria fermoje. Jis pasakoja apie ypač aukštą jų technikos lygį.
„Mercury Theatre“ radijo spektaklių reitingai buvo neaukšti – viso labo 3,6 procento. Tuo pačiu metu gretima stotis pradėjo transliuoti populiarų komedinį Edgaro Bergeno ir Charlie McCarthy šou, kuris buvo surinkęs 35 procentus radijo auditorijos. 20 valandą 20 minučių šou vedėjas pranešė apie pertrauką, užgrojo lengvoji muzika ir McCarthy gerbėjai ėmė sukioti radijo imtuvus, kad sužinotų, ką įdomaus perduoda kitos radijo stotys. Staiga jie išgirdo diktoriaus balsą: „Ponios ir ponai, man ką tik įteikė pranešimą iš Grover’s Mill. Sekundę... Mažiausiai keturiasdešimt žmonių, tarp jų šeši policininkai, rasti negyvi netoli fermos. Jų kūnai neatpažįstamai apdegę ir deformuoti.“ Toliau interviu davė fermeris, kuris neteko gyvulių, derliaus ir prarado kaimynus. Tada įsikišo Naujojo Džersio brigados generolas Montgomery Smithas – jis paskelbė apie nepaprastąją padėtį Mercer bei Middlesex apygardose ir kad nusiuntė keturis nacionalinius būrius evakuoti taikių gyventojų.
Būtent kelios inscenizacijos minutės ir nulėmė, kad dalį klausytojų, ką tik įsijungusių CBS stotį, apimtų panika
Būtent kelios inscenizacijos minutės ir nulėmė, kad dalį klausytojų, ką tik įsijungusių CBS stotį, apimtų panika. Jie buvo tikri, kad klausosi karščiausių naujienų. Diktorius toliau didino įtampą. Aktorius iki smulkmenų išstudijavo garsųjį Herberto Morrisono reportažą apie vokiečių dirižablio „Hindenburg“ žūtį 1937 metais ir atkūrė tikros katastrofos liudininko jaudulį, toną bei leksiką. Vėliau Orsonas Wellesas, neslėpdamas pasididžiavimo, pabrėžė: „Nė vienas radijo komentatorius, iki tol pasakojęs apie tikras katastrofas, nebuvo toks įtikinamas ir iškalbingas kaip mūsų aktoriai.“
Į tautą kreipėsi valdžios atstovas. Aktorius Kenny Delmaras puikiai mokėjo imituoti JAV prezidento balsą (nors radijo stotis uždraudė tai daryti), todėl būtų buvusi nuodėmė tuo nepasinaudoti. Tad neįvardytas generalinis prokuroras prezidento Franklino Roosevelto balsu pakvietė amerikiečius elgtis ramiai, apgalvotai ir nepasiduoti panikai. Jo kalba galutinai įtikino klausytojus, kad įvykiai tikri. Būtent šią akimirką tūkstančiai žmonių išlėkė į gatves.
„Mes pajutome, kad kažkas ne taip, kai į studiją ėmė veržtis policininkai, – vėliau pasakojo Wellesas. – Farai buvo sutrikę, jie niekaip nesuprato, kaip galima suimti visos radijo programos darbuotojus... Taigi laida tęsėsi.“
O į eterį toliau plaukė pranešimai apie naujų mašinų, kurios žudė žmones ir naikino infrastruktūrą, nusileidimą
O į eterį toliau plaukė pranešimai apie naujų mašinų, kurios žudė žmones ir naikino infrastruktūrą, nusileidimą. Komentatorius nuo radijo stoties stogo rėkė: „Mūsų armija sunaikinta... artilerija, aviacija – viskas žuvo. Greičiausiai tai paskutinė radijo laida. Mes liksime čia iki galo... Apačioje... bažnyčioje... žmonės meldžiasi...“
Pagaliau tikrasis diktorius Danas Saymouras nutraukė laidą ir klausytojams priminė, kad visa tai buvo meninis pastatymas. Paskui profesorius Pirsonas aprašė ateivių atakos pabaigą – šie, neturėdami imuniteto Žemės bakterijoms, akimirksniu pradėjo mirti. Galiausiai Orsonas Wellesas klausytojus pasveikino su Helovinu: „Jei šiąnakt kas nors paskambins į duris, bet jas atvėrę nieko nerasite, būkite tikri, tai – ne ateiviai, o jus aplankęs Helovinas.“
Kaip suplėšiau batus bėgdamas nuo marsiečių
Pranešimas akivaizdžiai pavėlavo ir to pasekmės pasirodė esančios pačios netikėčiausios. Penki milijonai klausytojų sumojo, kad klausėsi ne paskutinių naujienų, o radijo spektaklio. Tačiau daugiau nei milijonas amerikiečių vis dėlto patikėjo – jų vaizduotė pati nupiešė tai, ko neišgirdo.
Vienas pro langą pamatė automobilių grūstį ir iškart nusprendė, kad prasideda masinė gyventojų evakuacija
Vienas pro langą pamatė automobilių grūstį ir iškart nusprendė, kad prasideda masinė gyventojų evakuacija. Kitas, atvirkščiai – tuščią gatvę ir pamanė, kad ją apsupo policija. Įprastas eismas kažkam pasirodė irgi įtartinas – esą marsiečiai tuoj tuoj įžengs į miestą.
Ištisos šeimos užsibarikadavo savo namų rūsiuose arba paskubomis rinko daiktus, ruošėsi bėgti į Vakarus ir karštai meldėsi. Kai kas manė, kad šalį užpuolė vokiečiai arba japonai, ir kvietėsi artimuosius bei draugus, kad galėtų pasakyti jiems paskutinį „atleisk“. Kiti tiesiog sėjo paniką. Buvo užkimšti ne tik keliai, bet ir visos telefono linijos: vėliau telefonų kompanijos pastebėjo, kad pokalbių statistika penkis kartus viršijo įprastus rodmenis. Niujorko policija tik per ketvirtį valandos gavo daugiau nei 2000 iškvietimų. „Mes jau girdėjome susišaudymus, man reikia dujokaukės! – į ragelį šaukė Bruklino gyventojas. – Aš uoliai moku mokesčius.“
Valstybinėse įstaigose ir ligoninėse netilo telefonai – žmonės klausinėjo, kaip gelbėtis nuo šiluminių spindulių ir dujų atakos.
Valstybinėse įstaigose ir ligoninėse netilo telefonai – žmonės klausinėjo, kaip gelbėtis nuo šiluminių spindulių ir dujų atakos. Kažkas pagriebė Pirmojo pasaulinio karo dujokaukę. Pravers! Buvo ir tokių, kurie reikalavo išdalyti ginklus, kad galėtų stoti į paskutinį mūšį su prakeiktais marsiečiais, skubiai užminuoti kelius, pasiųsti lakūnus savižudžius su sprogmenų pripildytais lėktuvais.
Iš baimės žmonės pametė sveiką protą. Vieno namo gyventojai nenuleido akių nuo žmogaus ant stogo – apsiginklavęs žiūronais jis komentavo marsiečių judėjimą. Dauguma girdėjo susišaudymus ir netgi užuodė dujų bei dūmų kvapą. Į San Fransisko policijos nuovadą įsiveržė isterijos apimta moteris suplėšyta suknele. „Tai nenusakoma žodžiais“, – sušuko ir, kad išvengtų gėdingų pasekmių, nurijo nuodus. Laimė, ją pavyko išgelbėti. Bažnyčiose išsirikiavo milžiniškos norinčių atlikti išpažintį eilės, nes išmušė Armagedono valanda.
Holivudo aktorius Johnas Barrymore’as irgi atidžiai klausėsi programos. Jis baigė gerti viskį su soda, išsvirduliavo į kiemą ir patraukė į veislyną, kur laikė nuostabius danų dogus. Tada atvėrė vartus ir, surikęs „Gelbėkitės, kas galite!“, išleido šunis į laisvę. Gerbiamas kino režisierius, karinių jūrų pajėgų atsargos karininkas Woody Van Dyke’as šoko į automobilį ir nuskubėjo prisistatyti karo administracijai.
Apie dešimtą vakaro priešais CDS pastatą suplūdo minia, ji kvietė susprogdinti radijo stotį ir linčiuoti Wellesą, pakariant jį ant artimiausio žibinto. Teko kviesti raitąją policiją, kad saugotų pastatą.
Tik paryčiais pavyko nuraminti įsiaudrinusius žmones. Kitą dieną visų laikraščių pirmieji puslapiai mirgėjo antraštėmis: „Orsonas Wellesas sukėlė šalyje paniką“. Analitikai pažymėjo, kad panašios masinės isterijos JAV nebūta nuo 1898 metų, kai ispanų laivynas bombardavo Naująją Angliją.
Daugelis nė neabejojo: Orsonas Wellesas ėmėsi „Pasaulių karo“ inscenizacijos, kad sukeltų skandalą. Režisieriui teko teisintis, kad nieko panašaus neplanavo ir kad nuoširdžiai gailisi dėl to, kas nutiko. Bet kuriuo atveju 23-ejų mistifikatorius išgarsėjo visoje Amerikoje.
Laikui bėgant, patiklių amerikiečių baimę pakeitė pyktis, net reikalauta atlyginti moralinę žalą
Laikui bėgant, patiklių amerikiečių baimę pakeitė pyktis, net reikalauta atlyginti moralinę žalą. Visi skundai buvo atmesti, išskyrus vieną – į teismą kreipėsi vyras, kuris, bėgdamas nuo marsiečių, sugadino savo naujus batus. Išmokėti piniginę kompensaciją piliečiui pasisiūlė pats Wellesas.
Aistros virė dar daug savaičių. Per tą laiką buvo išspausdinta daugiau kaip dvylika tūkstančių straipsnių. Pasipiktinusi spauda kaltino Wellesą, kad negarbingai pasinaudojo publikos patiklumu, ir, svarbiausia, radijo eteriu, „tuo mechaniniu prietaisu, kuris savaime pažeidžia paprasto žmogaus sąmonę“.
Vėliau Orsonas Wellesas tvirtino, kad pasaulyje pasklidę gandai apie skraidančiąsias lėkštes gimė po jo garsiojo radijo spektaklio.
„Pasaulių karo“ efektas ne kartą bandytas atkartoti įvairiuose radijo vaidinimuose, tačiau amerikiečiai daugiau ant šio kabliuko neužkibo. Vis dėlto šiuolaikiniai istorikai mano, kad jokios masinės panikos nė nebuvo, esą istoriją išpūtė patys laikraštininkai, nes tuo metu radijo stotys tapo rimtu laikraščių konkurentu.
Ekvadoro variacija
Orsono Welleso radijo spektaklį bandyta adaptuoti 1949 metais Ekvadore, tačiau ten viskas baigėsi tragiškai. Skirtingai nuo CBS radijo stoties, sostinės radijo darbuotojai nė nebandė perspėti gyventojų dėl inscenizacijos. Girdėdami įprastus gatvių ir rajonų pavadinimus žmonės puolė į paniką: vieni tiesiog bėgo, net nežinodami kur, kiti, ieškodami ginklų, bandė šturmuoti policijos arsenalą, treti su maisto atsargomis užsibarikadavo namų rūsiuose. Ateivių ataka patikėjo net kai kurie valdžios atstovai.
Kai apgaulė buvo išaiškinta, ekvadoriečių reakcija pasirodė gerokai audringesnė, nei tikėjosi į savo pokštą įsijautę žurnalistai. „El Comercio“ redakcija ir miesto radijo stotis buvo nusiaubtos. Visų įvykių kaltininkai – Leonardo Paezas ir Eduardo Alcarazas – spėjo pasislėpti, tačiau įsiutę ekvadoriečiai padegė Paezo namą. Liepsnose žuvo jo sūnėnas su sužadėtine, o žurnalistas buvo priverstas emigruoti į Venesuelą.
KARO REPETICIJA
Kartais tikslas pateisina priemones. Geriausias šio posakio pavyzdys – butaforinė Vinipego okupacija. Kanados pietuose esančio Vinipego žmonės gyveno visai patogiai, kol 1942 metais miestą „užgrobė vermachto kariai“.
Net trečiaisiais Antrojo pasaulinio karo metais kanadiečiai manė, kad tai, kas vyksta Europoje, su jais nesusiję
Net trečiaisiais Antrojo pasaulinio karo metais kanadiečiai manė, kad tai, kas vyksta Europoje, su jais nesusiję. 1939-ųjų rugsėjį šalies vyriausybė paskelbė karą nacistinei Vokietijai ir prisijungė prie Sąjungininkų, tačiau iki 1940-ųjų vidurio Kanadoje net nebuvo paskelbta visuotinė karo prievolė. Šalis gyveno įprastai ir kare, kuris vyko „kažkur ten“, de facto nedalyvavo.
Bet vyriausybė suprato, kad dalyvavimas antihitlerinėje koalicijoje užkrauna tam tikrų įsipareigojimų, ir pabandė kūrybiškai pakeisti savo piliečių požiūrį į karą. Įprasti pokalbiai nepadėjo – reikėjo gero sukrėtimo.
Jei tokia diena išauštų
Tai atrodė kaip realūs įvykiai: 1942 metų vasario 19 dieną 5 valandą 30 minučių nacių patruliai įsiveržė į Vinipegą. Suėmė radijo diktorių ir, sulaukę pagrindinių pajėgų, greitai užėmė vakarinę miesto dalį. Apie 7 valandą užkaukė sirenos, perspėjančios apie oro antskrydį. Kanados gynybinių pajėgų vadovybė įsakė gyventojams nedegti šviesų. Danguje pasirodė vokiečių lėktuvai ir ramiai miegantį rajoną apmėtė bombomis. Po kelių minučių priešo sausumos daliniai atakavo Kanados armijos pozicijas. Gaudžiant kanonadoms ir tratant kulkosvaidžiams, įveikę gynybą hitlerininkai patraukė į miesto centrą. Atsitraukdami Kanados daliniai sprogdino tiltus.
9 valandą 30 minučių Kanados pajėgos kapituliavo. Gąsdindami gyventojus, fašistai užtvindė miesto gatves.
Pergalės proga hitlerininkai surengė karinį paradą. Viena iš pagrindinių gatvių važiavo tankai su kryžiais šonuose, už jų žygiavo pėstininkai. Jie suėmė Manitobos provincijos ministrą pirmininką ir jo kabineto narius. Į internuotųjų stovyklą buvo išsiųstas miesto meras, taip pat pas jį besisvečiuojantis norvegų pasiuntinys.
Visur buvo nuleistos Kanados vėliavos, o pakeltos – su svastika. Vinipegas pervadintas Himlerštatu, o pagrindinę gatvę imta vadinti Hitlerštatu. Kanados dolerius pakeitė reichsmarkės.
Laikraštį „Winnipeg Tribune“ naujoji valdžia pervadino į „Das Winnipeger Lügenblatt“
Laikraštį „Winnipeg Tribune“ naujoji valdžia pervadino į „Das Winnipeger Lügenblatt“. Išėjo numeris – pirmasis jo puslapis buvo vokiečių kalba, kiti – užpildyti prasta anglų kalba parašytais straipsniais. Jie mirgėjo kareivišku humoru. Vienas vadinosi „Didžioji diena“, kurios autorius šlovino vokiečių fiurerį ir mandagius, kantrius reicho kareivius. Taip pat jis pridūrė, kad vietos gyventojų nenoras pripažinti savo laimės labai erzina naują valdžią, ir pažadėjo pamokyti kanadiečius „teisingo“ realybės suvokimo, kad buvęs Manitobos ministras pirmininkas su Vinipego meru jau dalyvauja sustiprintuose perauklėjimo kursuose koncentracijos stovykloje.
Naciai užpuolė laikraščio „Winnipeg Free Press“ platintoją, konfiskavo ir sunaikino visą tiražą. Prie įėjimo į viešąją biblioteką kareiviai degino knygas ir šildėsi prie laužo. Prasidėjo plėšikavimai: iš policijos nuovados išnešti bizonų kailiniai, iš privačių namų – patinkantys daiktai.
Buvo suimtas vienos mokyklos direktorius ir paskirtas profašistinei valdžiai lojaliu valdytoju. Iškart pravesta pamoka tema „Nacistinė teisė“.
Erichas von Neurenbergas tapo provincijos gauleiteriu
Erichas von Neurenbergas tapo provincijos gauleiteriu. Jis paskyrė vietos gestapo šefą ir pagarsino okupacijos tikslą: užgrobtą teritoriją, kuri tapo Trečiojo reicho dalimi, apgyvendinti tikrais arijais. Ir įvedė komendanto valandą. Kiekvienas namo savininkas įsipareigojo apgyvendinti penkis kareivius. Visos karinės ir pusiau karinės organizacijos buvo uždraustos. Išskyrus jaunimo skautų judėjimą.
Lengvųjų automobilių, sunkvežimių, autobusų savininkai privalėjo savo transportą atiduoti armijos reikmėms. Fermeriai – nedelsiant pateikti duomenis apie maisto atsargas. Visus nacionalinius simbolius, išskyrus svastiką, reikėjo sunaikinti. Mirties bausmė be teismo grėsė visiems, kurie bandys organizuoti pasipriešinimo judėjimą ir be leidimo ryšis palikti provinciją arba į ją įvažiuoti, šaunamojo ginklo savininkams, taip pat tiems, kurie atsisakys informuoti valdžią apie namie laikomas vertybes ir prekes.
Gauleiterio dekretą išklijavo ant visuomeninių pastatų ir bažnyčių. Dvasininkus suėmė ir išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Kanados visuomeninis transliuotojas pradėjo programą „Svastika virš Kanados“ – griaudėjo kariniai maršai ir Hitlerio kalbos.
Kareiviai stabdė autobusus ir kratė keleivius. Nacių pulkas įsiveržė į restoraną ir išmetė lankytojus. Pakiliai nusiteikę kareiviai ištuštino viską – apie užmokestį negalėjo būti nė kalbos.
Tai neturi pasikartoti
17 valandą 30 minučių miesto „okupacija“ baigėsi. Žinoma, įsiveržimas buvo surežisuotas, kad gyventojai suprastų paprastą tiesą: kas nenori išlaikyti savo armijos – išlaikys svetimą. Per 12 valandų žmonės turėjo pajusti okupacijos, nors ir butaforinės, siaubą.
Spektaklyje dalyvavo 3500 žmonių iš vietos armijos ir veteranų organizacijos dalinių, jaunimo organizacijos „Young Men’s Board of Trade“ savanoriai, perrengti vokiškomis uniformomis, gautomis iš Holivudo.
Lėktuvai iš tikrųjų skraidė virš miesto, tačiau bombų, žinoma, niekas nemėtė – garsui išgauti naudoti iš anksto paruošti ir saugiose vietose padėti sprogstamieji paketai. Gavusi įsakymą, speciali karo inžinierių komanda juos aktyvavo. Panašūs prietaisai puikiai imitavo ir tiltų sprogdinimą. Vokiškus tankus idealiai „suvaidino“ britų „Bren Carrier“ – „susišaudymas“ vyko tuščiais šoviniais.
Milžiniška akcija buvo apgalvota iki smulkmenų. Nepaisant glaudaus „nacių“ kontakto su vietos gyventojais, tik viena moteris iš baimės įsipjovė pirštą, kai patalpoje dingo šviesa. Jai buvo suteikta pagalba. Ir vienas „vokietis“ išsinarino koją. Daugiau nukentėjusiųjų nebuvo.
Kai inscenizacija baigėsi, visas „užgrobtas“ ir „konfiskuotas“ turtas grįžo teisėtiems savininkams. Leidyklai buvo atlygintas nuostolis dėl sunaikinto laikraščio tiražo, o restoranas gavo kompensaciją.
Visiems lengviau atsidusus, spektaklio dalyviai iškilmingai nužygiavo pagrindine gatve, kuria dar ryte važiavo priešo tankai su svastika. Aktoriai nešė plakatus su užrašu „Tai neturi pasikartoti!“ Visas spektaklis organizatoriams kainavo 3 tūkstančius dolerių.
Rezultatas pranoko lūkesčius
„If Day“ (taip vadinosi operacija) sujudino visuomenę. Manitoboje organizatoriai planavo surinkti 45 milijonus dolerių.
Pirmoji diena atnešė rekordinę sumą – 3,2 milijono dolerių
Dėl to buvo išplatintos karinės paskolos obligacijos. Pirmoji diena atnešė rekordinę sumą – 3,2 milijono dolerių. Per penkias dienas Vinipegas surinko 24 milijonus, o iš visos provincijos suplaukė 60 milijonų dolerių. Įvykis buvo plačiai nušviestas nacionaliniu mastu. Visoje šalyje karinių obligacijų įsigyta už 2 milijardus dolerių. Ši suma pranoko optimistiškiausius lėšų rinkimo akcijos organizatorių lūkesčius. Ir kaip neprisiminsi garsiosios Georges’o Clemenceau minties, jog karas – per daug rimtas reikalas, kad jį patikėtum kariškiams?