Aplinkos ministro Kęstučio Navicko (46) namuose dar gyvi prisiminimai tos dienos, kai prieš dešimtmetį jis su žmona Vilma (48) savo sūnums pasakė, jog visi kartu užsuks į vaikų globos namus susipažinti su mergaite, kuriai labai reikia šeimos.
Keturiolikmetė Angelė tik šypsosi, kai broliais tapę Balys ir Gustas ima pasakoti, kaip norėję sesers, galbūt apie šį norą ir garsiai užsiminę, tad tik apsidžiaugę dėl tokio tėvų sprendimo. Iš savo albumo Angelė atneša parodyti nuotraukas ir baksteli į kelias, kur ji įamžinta dar ne šioje draugiškoje šeimoje.
„Vieną dieną atsirado tokia mintis, kad viso pasaulio išgelbėti negali, bet vieną gerą darbą gali padaryti...“ – tarsteli ministro žmona Vilma, paklausta, kaip subrendo mintis įsivaikinti mergaitę. „Gal ir man, kaip valdžios atstovui, būtų politiškai neteisinga sakyti, kad negalime pakeisti pasaulio... – nusijuokia Kęstutis ir prie jo juoko prisijungia visa šeima. – Manau, jog reikia kuo daugiau kalbėti apie įvaikinimą. Todėl mes ir neslepiame. Pažįstami ir Angelės mokykloje žino, jog ji pirmuosius gyvenimo metus praleido globos namuose. O viešai svarbu pasakyti šią žinią dėl pačios mūsų visuomenės higienos.“
Tą vakarą, kai ministras tarp darbų rado laiko „Žmonėms“, namuose kilo didžiulis šurmulys. „Nežinau, kada pastarąjį kartą Balys buvo taip gražiai apsirengęs. Matyt, per senelio aštuoniasdešimtmetį...“ – kiek per dantį patraukia vyriausiąjį sūnų Kęstutis. Ir prisipažįsta, jog tik tapęs ministru pagaliau ir pats įsigijo kostiumą: „Iki tol neturėjau netgi vestuvinio, nes mes tuokėmės vilkėdami tautiniais drabužiais. Kai reikėjo fotografuotis dar kandidatų į vyriausybę fotosesijoje, išsitraukiau prieš daugiau nei dešimt metų dėl vienos komandiruotės įsigytą švarką – porai mėnesių vykau į Kosovą, pamaniau, kad prireiks ir oficialaus drabužio. Po tos fotosesijos sulaukiau ne vieno klausimo, iš kur tokį švarką ištraukiau, o viena pažįstama įvertino, kad toks tinkamas tik į labai tolimo giminaičio laidotuves... Dabar jau turiu ne vieną kostiumą.“
Arbatą šeimininkas pasiūlo gerti iš Angelės nulipdytų keraminių indų ir paragauti savo paties džiovintų obuolių. Jų pjaustymą vadina labai gera terapija po įtemptų darbų.
Atrodo, jog aplinkos ministrui ir dera gyventi ten, kur pro visus buto langus matyti miškas...
...ir stirnos. Vakare pro langą žvilgteli – apšviesta gatve ne žmonės eina, o stirnos šuoliuoja. Jei pažiūrėtume į žemėlapį, pamatytume, kad šis miškas prasideda nuo Dzūkijos nacionalinio parko ir pereina į Labanoro girios pakraštį. Natūralus koridorius žvėrims, kurie apeina miestą ratu.
Kai iš Kauno kėlėmės gyventi į Vilnių, nenorėjome kurtis miegamajame rajone. Atvažiavome apžiūrėti buto į pačiame miesto pakraštyje prie kadaise buvusio karinio poligono pastatytą daugiabutį. Vaikai išėjo į balkoną ir sako – čia kaip prie jūros. Juk aplink – pušys. Ilgai ir nesvarstėme.
Kai paklausiau jūsų vyriausiojo sūnaus Balio, Kauno kolegijoje studijuojančio baldų restauravimą ir konservavimą, ar nejuto tėvų spaudimo žūtbūt rinktis studijas aukštojoje mokykloje, tik papurtė galvą.
Ir aš esu baigęs profesinę technikos mokyklą. Tuo metu buvo įprasta išstumti vidutiniokus iš vidurinės į profesinio lavinimo mokyklas. Aš jaučiau didžiulį mokyklos spaudimą.
O jūsų tėvai buvo nuolat kviečiami į mokyklą aiškintis?
Panašiai (nusijuokia). Mane ir išspyrė iš ten, įstojau mokytis elektros mechaniku. Rinkausi ne bet kokią specialybę, o tai, kas patiko. Ir iki šiol patinka visokie su elektra susiję darbai, kai reikia, namuose ar sodyboje visus laidus išvedžioju pats. Juk kadaise gavau penktą kategoriją – jei neklystu, jų yra šešios.
Visuomet labai džiaugiausi, kad esu baigęs profesinę technikos mokyklą ir turiu specialybę. Kiek ir kur paskui esu dirbęs bei išbandęs sričių, visada žinojau ir dabar žinau, kad jeigu kas, moku amatą, kuris mane gali išmaitinti (juokiasi). Iš tiesų buvo laikotarpių, kai elektriko darbas padėdavo prisidurti prie atlyginimo.
Baigęs profesinės technikos mokyklą, pagal paskyrimą tedirbau mėnesį, kadangi baigiau su pagyrimu, mane be egzaminų priėmė į tuometinį Kauno politechnikos institutą. Jame buvome pirmieji rengiami specifiniam darbui: Ignalinos atominėje elektrinėje prižiūrėti robotą, kuris traukia branduolines kasetes.
Prasidėjo Atgimimas, prisijungiau prie Kauno jaunimo paminklosaugos klubo „Atgaja“ veiklos... Kokios dar paskaitos, kai reikėjo sėdėti piketuose ir dalyvauti demonstracijose?
Bet ilgai nestudijavau... Aš jau profesinėje technikos mokykloje pradėjau daug keliauti su turistų klubu „Sakalas“, buvau Kaukaze, Tian Šanyje, Fanuose, Karakumuose, Kolos pusiasalyje, Karelijoje. Kaip mes sakydavome, jei žygiai trukdo mokslams, reikia mesti... mokslus. Įstojęs į institutą taip pat daug keliavau, o dar prasidėjo Atgimimas, prisijungiau prie Kauno jaunimo paminklosaugos klubo „Atgaja“ veiklos... Kokios dar paskaitos, kai reikėjo sėdėti piketuose ir dalyvauti demonstracijose? Studijas greitai mečiau, pasinėriau į aplinkos apsaugos organizacijų veiklą, vėliau – į paminklosaugos. Tada baigiau ir istorijos, dar vėliau – darnaus vystymosi valdymo ir administravimo magistro studijas.
Ilgai, iki pat praėjusių metų pabaigos, kai tapau ministru, dirbau tarptautinėse aplinkos apsaugos organizacijose, vienai jų vadovavau. Tiesa, buvo ir laikotarpis, kurį galima pavadinti amžiaus vidurio krize...
Vyrai taip vadina laikotarpį, kai nusiperka motociklą arba...
Aš tik pakeičiau darbą – mečiau senąjį ir dvejiems metams tapau Šv. Jono vienuolių įsteigtos amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ vadovu. Dirbau su socialiai pažeidžiamais, aktyviais berniukais.
Tie dveji metai man suteikė labai daug brandos. Išėjau iš tarptautinės aplinkosaugos organizacijos su didžiuliu nusivylimu ir nuostata, kad niekas deramai neįvertina mano darbo ir didžiulių pastangų. Naujoje darbo vietoje savigrauža dingo akimirksniu – supratau, kad mano nepasitenkinimas dėl darbo yra nieko vertas, palyginti su tikromis gyvenimo dramomis. Tas suvokimas tiesiog smeigė į galvą ir darbas su sudėtingo likimo vaikais man tapo geriausia pamoka.
Galėčiau papasakoti ir gražių savo buvusių auklėtinių istorijų, kaip jiems pavyko išlipti. Tačiau liko ir daug skaudžių prisiminimų. Kartą į egzaminą vienas mokinys neatėjo. Sėdau į automobilį ir išvažiavau jo ieškoti. Kaimo parduotuvėje man pasakė, kad vakar buvo atėjęs, pirko alaus ir nuėjo pas tėvą. Nuvažiavau į nurodytą namą – dviejų galų troba, vienas galas sudegęs, tėvas gyvena kitame, nors ir ten gaisro apnaikinta, viskas aprūkę, lyja per lubas, elektros nėra... O tam vaikui ten gerai, jis pabėgo pas jį. Kurį laiką bandžiau suprasti, kodėl vaikas ten veržiasi? Atsakymas gali būti tik vienas – bet kokiam žmogui, ypač vaikui, didžiausia išdavystė yra išduoti savo tėvus. To ryšio niekas negali nutraukti.
Galima sakyti, jog dveji metai tarp šių vaikų buvo lyg terapija?
Pravalė savigraužą ir tuštybės liko mažiau. Tavęs nepakvietė į kokią nors darbo grupę? Nejaugi tai problema... Problema tada, kai tik per mamos laidotuves broliai susitinka pirmą sykį. Tiesą sakant, pradėdamas dirbti šioje amatų mokykloje net nemaniau, kad šis darbas man padarys tokį milžinišką poveikį.
Po dvejų metų buvau pakviestas į tą pačią organizaciją, iš kurios buvau išėjęs, – vėl pasinėriau į aplinkos apsaugą.
Jūsų sūnūs jau dideli: Baliui – dvidešimt dveji, šįmet mokyklą baigsiančiam Gustui – devyniolika. Jauniausia – keturiolikmetė Angelė, ir jos kelias į jūsų šeimą nėra įprastas...
Vilma: Kai berniukai paaugo, atsirado erdvės dar vienam vaikui. Apie įvaikinimą seniai susimąstydavome, turime giminaičių, bičiulių, kurie taip jau buvo pasielgę. Iš tiesų sūnūs labai apsidžiaugė, kai kartą pasakėme, kad pakeliui į Kauną dar užsuksime į vaikų namus aplankyti vienos mergaitės.
Kęstutis: Taip ir padarėme – nuvykome tiesiai į vaikų namus. Nežinojome, kad žmonės iš šalies negali spontaniškai sumanę į juos užsukti. Mums mandagiai paaiškino tvarką, ką turėtume padaryti prieš praverdami duris: kaip gauti leidimus, kokį kelią nueiti, kad galėtume vaiką lankyti ir pasiimti į namus.
Vilma: Tačiau toks mūsų spontaniškumas buvo tik į naudą: manau, kad mūsų netikėtas apsilankymas ir vėlesni vizitai paspartino procesą, kitaip Angelė ir būtų likusi vaikų globos namuose. Tik tada, kai mes ja susidomėjome, pradėjome lankyti, bendrauti su socialiniais darbuotojais, pajudėjo ir teisiniai dalykai.
Tądien, kai sūnums pasakėte, jog važiuojate susipažinti su mergaite, kuriai labai reikia šeimos, žinojote, kad norite pamatyti būtent ją, tuomet dar trejų neturinčią Angelę?
Kęstutis: Bendraudama su bičiulėmis Vilma prasitarė, kad mes manome, jog būtų prasmės globoti ar įsivaikinti vaiką. Viena jos draugė šiuose vaikų namuose vedė dailės terapiją ir papasakojo apie nuostabią mergaitę, kurią mes turime būtinai pamatyti.
Vilma: Tad apsilankėme su konkrečiu tikslu. Angelės net nebuvo jokiame sąraše, nes jos mamos teisės nebuvo apribotos. Jos mama gyva. Angelės susilaukė labai jauna, neturinti socialinių įgūdžių moteris, pati užaugusi be mamos. Angelė turi sesę, kuri taip pat yra įvaikinta.
Visiškai nesuprantama tvarka: jei tėvai bent kartą per metus pasirodo vaikų namuose – o gal atėjo todėl, kad dėl pašalpų reikėjo kažkokio popierėlio, – tie vaikai lieka augti valdiškoje įstaigoje ir laukti, kada prabus tėviški jausmai.
Kęstutis: Jie lieka tarytum įkalinti.
Po pirmos pažinties su Angele jūsų pasiryžimas tik sustiprėjo ir vieną po kitos įveikėte biurokratines užkardas?
Kęstutis: Iš pradžių ją lankėme, paskui ėmėme parsivežti savaitgaliams į namus. Paprasta nebuvo. Galiu prisipažinti, kad buvo ne silpnumų, gal greičiau susimovimų. Matyt, ne veltui gamta yra numačiusi tą devynių mėnesių laukimo ir pasiruošimo tėvystei laiko tarpą. Kai tas procesas įvyksta kur kas greičiau, kai kuriose situacijose pristinga brandos. Nors jau buvome užauginę du sūnus...
Mūsų namuose Angelė apsigyveno iškart po savo trečiojo gimtadienio, nors vis dar nebuvo teismo sprendimo dėl motinystės teisių atėmimo.
Angelė buvo patyrusi skaudžiausią dalyką pasaulyje – mamos išdavystę. Tokia trauma palieka didžiulį pėdsaką.
Vilma: Ir leidimą ją pasiimti į namus paspartino nelaimė. Mes vis prašėme patikėti ją mums, bet dėl įstatyminio kazuso girdėdavome „ne“: iki įvaikinimo mes negalėjome Angelės pasiimti laikinai globoti, nes ji jau buvo įvaikinti galimų vaikų sąraše. O iki įvaikinimo negalėjo gyventi su mumis... Visiškas absurdas. Tačiau vieną dieną paskambino mums iš vaikų namų ir pranešė, kad Angelė susilaužė ranką, labai atsiprašo, rado teisinę landą ir... leidžia ją parsivežti namo.
Kęstutis: Vaikų namų darbuotojos buvo labai išsigandusios... O gal taip reagavo, nes buvo mačiusios įvairių situacijų ir sunerimo, kad mes apsigalvosime ir Angelės nebenorėsime.
Vilma: Tad kai buvo priimtas teismo sprendimas, leidžiantis mums tapti Angelės tėvais, ji su mumis gyveno jau kelis mėnesius.
Angelė lengvai apsiprato jūsų šeimoje?
Vilma: Sunkiai. O kaip gali būti kitaip, juk ji buvo patyrusi skaudžiausią dalyką pasaulyje – mamos išdavystę. Tokia trauma palieka didžiulį pėdsaką. Palikti vaikai vis ieško naujų santykių ir nuolat aplinkinius bando...
Kęstutis: Nesąmoningai stengiasi plėsti pažįstamų ratą, kad jei vieni suaugę nebenorėtų jos auginti, būtų kiti... Tarkim, ateini pasiimti iš vaikų darželio, randi, kaip ji įsitaisiusi sėdi kitam tėvui ant kelių. Pasimeti ir net nežinai, kaip reaguoti.
Pradėjome skaityti specialią literatūrą, domėtis, kaip elgtis, kaip jai padėti. Viskas tapo aiškiau, kai sužinojome, kad taip neįprastai elgtis vaikus verčia patirta išdavystė, kai kurie jų patiria ne vieną – atsisako tėvai, vieni globėjai, kiti... Jie bet kokiomis priemonėmis siekia užsitikrinti saugumą.
Niekaip negalėjome suprasti, kodėl Angelė neatiduoda daiktų, viską kaupia. Tarkim, negalima iš jos spintos paimti išaugtų drabužių, nes prasideda isterijos. Dabar jau persilaužė ir netgi dovanoja savo keraminius gaminius.
Auginant vaiką iš globos namų juntama didesnė atsakomybė, nei auginant savo vaikus?
Vilma: Tokia tėvystė yra sąmoningesnė. Esu dėkinga už tai, ką sužinojau. Ir už iššūkius – juk labai smagu, kai juos įveiki. Tiesa, iš pradžių apėmus entuziazmui atrodė, jog įsivaikinti vaiką taip paprasta ir visi tiesiog privalo tai padaryti. Ilgainiui supranti, kad tai ir nėra taip paprasta, ir gali ne kiekvienas.
Kęstutis: Kai pas mus atsirado Angelė, ne vieni draugai taip pat įsivaikino ar tapo globėjais. Nesakau, kad mūsų pavyzdys paskatino, bet...
Vilma. Juk dažnai mintyse sukasi koks nors sumanymas, tačiau ta diena, kai bus žengiamas žingsnis, neateina. Reikia kažkaip imtis įgyvendinti, kažkur eiti, užsirašyti... Kartais ta diena ir neateina. Tad gal teisingiau būtų sakyti, jog mūsų pavyzdys ir jiems davė impulsą ko nors imtis.
Kęstutis: Po to mes ne vieniems esame padėję patardami. Reikia išspręsti labai daug dalykų, kai šeimoje atsiranda vaikas iš globos namų. Kad ir kaip elgtis, ar slėpti nuo vaiko, kad jis įvaikintas? Specialistai mums išaiškino, kad taip netgi negalima. Kraujo ryšys yra toks stiprus, vaikai jo visada ieško. Ir jei tik suaugę sužino, jog buvo įvaikinti, reakcija gali būti labai skausminga, gali pasijusti, kad kažkada išdavė ne tik biologiniai tėvai, bet ir tie, kuriais iki šiol tikėjo.
Tiek daug dalykų, kurių iš anksto negali numatyti ir apgalvoti, kaip kokioje situacijoje būtų tinkamiausia elgtis...
Vilma: Ir tu pats turi priimti tą kitą kraują su pagarba mamai, kuri tau davė šią dovaną. Kai Angelė sunkiai sirgo, ligoninėje nešiojau ją ant rankų visą naktį ir niekaip negalėjau suprasti, kas ne taip... Tada mintyse pradėjau galvoti apie jos mamą, kažkaip pabandyti susisieti, pajusti ryšį. Nežinau, tai man padėjo ar Angelei, bet krizė praėjo. Tai buvo pamoka ir man, kad tik mano užsispyrimo padėti jai neužtenka. Ir tai ne tik žodžiai – iš tiesų turime būti dėkingi Angelės mamai. Nors nesu jos mačiusi – ėjau į teismą, kai buvo sprendžiama dėl motinystės teisių atėmimo, bet ji į posėdį neatėjo.
Ilgai nesupratau, kam mums sodyba buvo reikalinga, bet atėjo mintis, kad kol viskas užaugs, mes jau būsime pensininkai, galėsime persikelti į sodybą ir ja džiaugtis!
Pokalbio metu prasitarėte, kad bene kiekvieną laisvą savaitgalį sukate link netoli Vilniaus esančios sodybos.
Kęstutis: Kaip ir daug dalykų, kuriuos esame padarę, ją įsigijome spontaniškai. Tai – buvusi dvarvietė, namas jau seniai nugriautas, likęs, matyt, kumečio namas, jame mes ir apsistojame. Dar likusi senų liepų alėja. Vilma bando atgaivinti obelis. O aš noriu užsiveisti vynuogyną ir... riešutyną.
Ilgai nesupratau, kam mums sodyba buvo reikalinga, bet atėjo mintis, kad kol viskas užaugs, mes jau būsime pensininkai, galėsime persikelti į sodybą ir ja džiaugtis!
Jau dabar džiaugiamės naujais ritualais sodyboje – savaitgaliais ant krosnies kepu čirvinius blynus! Pernai Kaziuko mugėje man pavyko rasti ir nusipirkti senovišką keptuvę, skirtą jiems kepti. Tai buvo mano vaikystės svajonės reanimacija.
Netradiciškai švenčiate ir savo gimtadienį – draugai žino, jog tądien teks minti pedalus.
Praėjusių metų gimtadienis nunešė visus rekordus – didžiulis būrys išsiruošė į žygį dviračiais, nors tebuvo vienuolika laipsnių šilumos ir nepertraukiamai lijo. Buvom sustipę kaip šunys.
Nors prie tokių ekstremalių situacijų esame pratę – keletą kartų paskutinę metų dieną plaukėme Nerimi. Kai kartą po dvylikos valandų plaukimo prie Gedimino kalno atsidūrėme vidurnaktį, pasipylė fejerverkai – juos galėjome žiūrėti nuo vandens. Dar vienas tradicinis žygis pėsčiomis laukia sausio pirmąją, aišku, ne toks sudėtingas kaip prieš septynerius metus, kai 2010-ųjų sausio pirmosios rytą sutikau... ant Montblano. Mano telefono užsklanda iki šiol yra to ryto vaizdas: pūga, nuo viršūnės matyti slenkantis sniego gūsis, kylanti saulė...
Dar paauglystėje pamėgtų žygių neatsisakote ir negyvenate tik jų prisiminimais?
Nežinau, net kodėl. Kartais atrodo, kad į galvą buvo instaliuotas kažkoks čipas ir traukia prie bet kokių išmėginimų. Netgi dabar – grįžti namo, atrodo, jog galva plyšta, išsiruoši pasivaikščioti: per mišką palei Nerį – eina labai gražus kelias – nužingsniuoji dvylika trylika kilometrų į miesto centrą išgerti kavos. Grįžti švarus – viskas prasivalo.