Aplink pasaulį su kinu: filmų sąrašas, nukelsiantis į gražiausius miestus

Filmai, kviečiantys keliauti
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-09-12 16:04
Jei viskas būtų taip, kaip anksčiau, daugelis mūsų planuotų ilguosius savaitgalius ar skristų atostogauti į savo vietas, o gal bandytų naujas. Deja, likimas bando kantrybę, o kol mylimi miestai neprieinami, belieka nusikelti į juos bent valandėlei per stiklo ekraną.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Kas nors gal sakys, kad tai netikra meilė. Tačiau karantino metu tikintiesiems buvo leista melstis namie ir net taip patirti Dievo malonę. Tai gal ir mes, klydinėtojos ir keliauninkės, galime prisiliesti prie savo šventovių nors iš tolo. Podraug patirti estetinį malonumą ir pradėti kaupti karantinoteką, kurioje būtų ne vis nauji įspūdžiai, o senų gerų ir garantuotų priešnuodžių nuo ilgesio, nerimo ir baimės. Net jei antrosios viruso bangos nebus, ilga, šalta ir nebūtinai skrydžiams tinkama lietuviška žiema vis tiek ateis. Ir tada galėsime bet kada atsidaryti failą ar senamadiškai įdėti diską į leistuvą ir vienu mygtuko paspaudimu persikelti į Paryžių, Romą, Barseloną ar Londoną. Nors tikra tikrovė taip negailestingai sukarpė mūsų gyvenimo paruoštukus bei planus, dar liko menamas pasaulis ir fantazijos, kurių niekas neatims.

BARSELONA

„Viskas apie mano mamą“

(angl. „All About My Mother“, isp. „Todo sobre mi madre“)

1999 m., rež. Pedro Almodóvaras

Netekusi septyniolikmečio sūnaus, Manuela, kadaise taip ir nepranešusi sūnaus tėvui apie Estebano gimimą, keliauja į savo jaunystės miestą. Ryški ir chaotiška Almodóvaro melodrama pelnė režisieriui „Oskarą“ ir dovanoja ryškią neparadinę Barseloną su gatvelių grindiniu, pavojingomis dykromis, ištaigingais barais ir teatro pakylomis, ant kurių herojė ieško savęs. Miestas ir jo seni ir neparadiniai gyventojai dar nepavargę nuo turistų dėmesio ir nemėgina nuo jų gintis municipaliteto sprendimais. Ir miestas, į kurį mes vis tiek veršimės, kai viskas grįš į savo vėžes. Tik galbūt matysime kiek daugiau ir negražumo, o grožio ribos bus platesnės.

Dar į kinoteką: Whito Stillmano „Barselona“, Alejandro Gonzálezo Iñárritu „Biutiful“, Woody Alleno „Viki, Kristina, Barselona“.

BERLYNAS

„B kategorijos filmas: Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979–1989)“

(angl. „B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin (1979–1989)“)

2015 m., rež.: Heiko Lange, Jörgas A. Hoppeas, Klausas Maeckas, Miriam Dehne

Kiekvienam savas ir iš esmės neišsemiamas bei neišvaikštomas Berlynas, iš kurio galima taip ir neišeiti. Galima savaitę žiūrėti Rainerio Wernerio Fassbinderio 1980 metų miniserialą „Berlynas. Aleksandrijos aikštė“, puikiai atnaujintą 2007-aisiais, paskui pereiti prie Tomo Tykwerio, Achimo von Borrieso ir Hendriko Handloegteno „Babilono Berlyno“, padedančio suvokti, kaip bohemiškoje Veimaro respublikoje atsirado ištakos to, kas XX amžiaus pirmoje pusėje subjaurojo Europos istoriją ir veidą. Tačiau šįkart tebūnie Berlynas ir devintojo dešimtmečio muzika. O ir žiūrėti dokumentinius filmus – ne mažiau madinga ir naudinga, nei klausytis tinklalaidžių.

Dar į kinoteką: Simonos Kostovos „Trisdešimt“ („Thirty“), Sebastiano Schipperio „Viktorija“, Lucos Guadagnino „Suspirija“, Wimo Wenderso „Dangus virš Berlyno“, Steveno Spielbergo „Šnipų tiltas“, Andrzejaus Żuławskio „Apsėdimas“.

 

NIUJORKAS

„Jai būtinai to reikia“

(angl. „She’s Gotta Have It“)

1986 m., rež. Spikeas Lee

„Elkis teisingai“

(angl. „Do the Right Thing“)

1989 m., rež. Spikeas Lee

Sunku pasirinkti taikliausią – daugybė gerų ir itin mėgstamų filmų skiria Niujorkui ne mažiau dėmesio nei scenarijaus herojams. Gal todėl kiekvienas miesto dėlionės elementas: nuo geltonų taksi, kurie – oi – ne tokie romantiški, iki nuostabiosios Centrinės stoties – atrodo stulbinamai pažįstamas. Bent jau iš matymo – tiesiogine prasme. Ir „Taksi vairuotoją“, ir „Seksą ir miestą“, ir net „Naktį muziejuje“ ar klasikinę melodramą „Kai Haris sutiko Salę“ galima žiūrėti kaip kelionių vadovą po Niujorką. Į šią kategoriją taip pat patenka saulėtos ir triukšmingos Spike’o Lee komedijos. Visada tinkamas metas peržiūrėti „Elkis teisingai“ ar „Jai būtinai to reikia“, 1986 metais įvertintą Kanų kino festivalio prizu, arba pasirinkti naujesnės estetikos 2017 metų „Netflix“ serialą. Bet mes už devintojo dešimtmečio originalą. Alternatyva – išties juoda Martino Scorsese to paties laikotarpio juodoji komedija „Viršvalandija“, kaip kartais lietuviškai pavadinamas maestro filmas „After Hours“.

Dar į kinoteką: Woody Alleno „Manhatanas“, Blake’o Edwardso „Pusryčiai pas Tifanį“, Mary Harron „Amerikos psichopatas“.

PARYŽIUS

„Šventieji motorai“

(angl. „Holy Motors“)

2012 m., rež. Leosas Caraxas

Yra daug būdų pažinti Paryžių ekrane, tačiau Caraxo filmai – vienas lyriškiausių ir švelniausių. Miestas pro tamsintus pono Oskaro balto limuzino langus ne toks, kokį greičiausiai prisimename: tuščias, tylus, šiek tiek nerealus. Ne toks ryškus ir pašėlęs, kaip Caraxo bendraamžio Luco Bessono juostose, nedalykiškas, nekasdienis ir neskubantis. Greičiau paslaptingos, svajingos dekoracijos, kurių fone pasakojama istorija apie didelę, liūdną meilę. Tuščios naktinės gatvės, šešėliai skersgatviuose, Per Lašezo kapinių katakombos, kamščiai, „La Samaritaine“ universalinė parduotuvė, Naujasis tiltas – Caraxo galios vieta. Viename iš senų interviu jis apskritai sakė, kad, be tiltų, Paryžiuje išvis nėra nieko gero. Tikėkimės, juokavo – juolab jo kamera irgi tvirtina antraip. Filmo takelis: nuo Kylie Minogue ir „Berlin Music Ensemble“ iki Dmitrijaus Šostakovičiaus – atskiras malonumas.

Dar į kinoteką: René Clairo „Paryžius užmigo“ (pranc. „Paris qui dort“), Eugène’o Greeno „Menų tiltas“ („Le Pont des Arts“), Jacques’o Rivette’o „Šiaurės tiltas“ („Le Pont du Nord“), Gasparo Noé „Meilė“ (angl. „Love“).

ROMA IR VENECIJA

„Talentingasis misteris Riplis“

(angl. „The Talented Mr. Ripley“)

1999 m., rež. Anthony Minghella

Dar du miestai kino herojai, į kuriuos ekrane galima žiūrėti be galo. Bet estetikos dievo Minghellos juosta į daiktą sudeda juos abu ir dar prideda gerą dozę Ligūrijos. Na, ir Patricios Highsmith romanas – psichologinio detektyvo klasika. Minghellos filmas – antroji jo ekranizacija (pirmoji – 1960-ųjų René Clément’o „Saulės nudeginti“ (pranc. „Plein Soleil“) su jaunu Alainu Delonu ir Marie Laforêt irgi verta kino gurmanų peržiūros). Gwyneth Paltrow ir Jude’o Law apdarai įkvėpė ne vieną stiliaus tendenciją, o iš Philipo Seymouro Hoffmano kelionės raudonu kabrioletu galima montuoti atskirą vaizdo klipą. Daug pastaraisiais dešimtmečiais dingusios Romos (opera, gatvės kavinės, ankšti barai, viešbučių ir privačių butų bei vilų interjerai, į kuriuos šiaip nepateks pašalietis) ir beveik nepasikeitusios Venecijos.

Dar į kinoteką: Williamo Wylerio „Atostogos Romoje“ (angl. „Roman Holiday“), Paulo Schraderio „Svetimšalių ramybė“ (angl. „The Comfort of Strangers“), Federico Fellini „Roma“, Aarono Moorheado ir Justino Bensono „Pavasaris“ (angl. „Spring“), Floriano Henckelio von Donnersmarcko „Turistas“ (Angelinos Jolie ir Johnny Deppo meilės istorija Venecijos fone ne tokia jau prasta, kaip gali pasirodyti iš kritikų recenzijų).

STAMBULAS  

„Vienišius“

(angl. „Distant“, turk. „Uzak“)

2002 m., rež. Nuri Bilge Ceylanas

2004 metų „Kino pavasario“ programoje rodytas turkų režisieriaus filmas, San Sebastiano kino festivalyje pripažintas geriausiu Europos metų filmu ir įvertintas Kanų festivalio apdovanojimais. Ieškodamas darbo Jusufas atvažiuoja iš kaimo į Stambulą, kur gyvena jo giminaitis. Nuobodžiaujantis intelektualas fotografas iš aukšto žvelgia į kaimietį, bet pamažu du vyrai randa bendrą vienatvės kalbą, juos sujungia beveik apčiuopiamas ilgesys ir krantinės, skalaujamos penkiasdešimties pilkų atspalvių vandens. Meditatyvus Stambulas – visai ne tas miestas, kurį turistai įpratę matyti sezono įkarštyje, o išmintinga, liūdna, sniego pridengta tūkstantmetė sostinė, pavargusi nuo metų naštos, regis, net užmigdžiusi niekada neuždaromus turgus. 2003 metų Kanuose Muzafferis Özdemiras ir Mehmetas Eminas Toprakas pelnytai pripažinti geriausiais aktoriais.

Dar į kinoteką: Ferzano Özpeteko „Turkiška pirtis“ (angl. „Hamam“), Jules’io Dassino „Topkapi“, Fatiho Akino „Galva į sieną“ (angl. „Head-On“).

VARŠUVA

„Pianistas“

(angl. „Pianist“)

2002 m., rež. Romanas Polanskis

Artimiausia didelė didelės šalies sostinė – neretai nepastebimas kelionių briliantas. O jei tikėtume prielaida, kad mylime tuos ir tai, kam skiriame laiką, dėmesį, išteklius ir ką pažįstame, kino Varšuva neišvengiamai padės prisijaukinti tą, tikrąją. Ir neraukite nosies dėl naujadarbės, atstatytosios Lenkijos sostinės: Polanskio istorija, apdovanota trimis „Oskarais“, dviem BAFTA ir Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele, skaudžiai parodo, ką ir už ką su šiuo nuostabiu miestu padarė naciai. Ir iš kokių dulkių gimtąjį miestą atkūrė varšuviečiai. Nuostabus Adrienas Brody, prieškario interjerai ir gyvenimo būdas, beveik fizinis liepsnosvaidžiais deginamų namų skausmas ir puiki dviejų su puse valandos istorijos pamoka. Apskritai Varšuva – komedijų ir tragedijų miestas, ką tik patvirtina filmai, kurių siužetas klostosi šito taip nukentėjusio miesto fone. Ir kurių herojus yra miestas.

Dar į kinoteką: Andrzejaus Wajdos „Panelės iš Vilko“ (lenk. „Panny z Wilka“), Jerzy Hoffmanas „1920-ieji. Varšuvos mūšis“ („1920 Bitwa Warszawska“), Krzysztofo Kieślowskio „Trumpas filmas apie meilę“ („Krótki film o miłości“), Juliuszo Machulskio „Va Bank“, Andrzejaus Wajdos „Pelenai ir deimantas“ („Popiół i diament“), Anatole’io Litvako „Generolų naktis“ (angl. „The Night of the Generals“).

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai