Apie tradicinius advento papročius

Žvakės / Fotolia nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-11-29 09:02
Štai ir sulaukėme advento – ramybės ir susikaupimo laiko, dvasinio apsivalymo meto. Nors šiais laikais daugelis pamiršta advento svarbą ir gyvena įprastu ritmu, vis dėlto pravartu atsigręžti į tradicijas. Apie jas pasakoja profesorius etnologas Libertas Klimka.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Senovėje gruodis vadintas „siekiu“. Tai – vardas tryliktojo mėnesio, kuris kitados buvo pridedamas keliamaisiais metais, derinant Saulės ir Mėnulio ciklus. Kaimo žmogui ilgus gruodžio vakarus užpildydavo didžiosios žiemos šventės, šv. Kalėdų laukimas. Adventas – susikaupimo, dvasios ir kūno apsivalymo periodas, kuriuo prasideda bažnytinių švenčių liturginiai metai.

Tautiniai papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą. Mat senų senovėje žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad būtent piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją ir įkalina saulę. Tad reikia imtis maginių veiksmų – apeigomis sukurti Visatą iš naujo, ir laikas vėl pradės tekėti, vėl sugrįš saulutė ir suvešės augmenija. Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemaža senųjų tikėjimų reliktų. Tai liudija ir švenčių pobūdis: jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasiruošimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, puošiami namai. Žiemos šventėse tariamai bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių.

Būdinga, kad yra draudžiamų darbų, ypač susijusių su sukimo judesiu: negalima verpti, malti girnomis ir t. t. Matyt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulutės grįžimą. Negalima kirpti avelių, antraip vėlesnė jų vilna visai susigadintų, būtų trumpa ir šiurkšti. O kirpusi mergina gautų vyrą tikrą tinginį, ne kitokie būtų ir jų vaikai. Per adventą žemaičių moterys vengdavo pilti pūkines pagalves, mat vasarą varnos iškapos žąsyčius, o vanagai juos išnešios. Tuo laikotarpiu niekas nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Manyta, kad per adventą kirstų malkų liepsna galinti su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. Suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios; jos vaitojančios naktimis. Šiame paprotyje dvelkteli labai jau senoviškais tikėjimais apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį, dausas.

Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus advento paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus  vainikėlį, kuriame  uždegama žvakė. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi, dar po kitos – trys žvakės. Suplevens keturios liepsnelės – štai ir šv. Kalėdos! Taip sukuriama nepakartojama jų laukimo nuotaika. Apskritai advento vakarai – tai kaimo žmonių pabuvimai kartu, per kuriuos dirbami nesunkūs ir neskubūs darbai: verpiama, plėšomos plunksnos, taisomi pakinktai... Ypač tam laikui pritinka megzti tinklus – bus „laimūs“, nes susideda iš kryžiukų. Su pasilinksminimais baigta; priežodis sako: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko.“ Bažnyčioje nebetuokiama, tad liaujasi ir piršlybos.

Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus advento paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus  vainikėlį, kuriame  uždegama žvakė. Po savaitės ten turėtų degti dvi, dar po kitos – jau trys žvakės. Suplevens keturios liepsnelės – štai ir šv. Kalėdos!

Bedirbant būdavo giedamos advento giesmės. Dzūkuose papročiai leisdavo ir padainuoti;  čia išliko labai senoviškų advento dainų, kuriose galbūt glūdi netgi akmens amžiaus laikotarpio atmintis. Joms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „aleliumaloda“, „leliumoj“, „aleliuma rūta“. Ir dainose sakoma, kad pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios iš stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atneš elnias. Bevakarodamas jaunimas ir žaidimų pažaisdavo, ratelius eidavo; tik viskas santūriau, lėčiau, labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes.

Iš didesnių darbų valstiečiams gruodį būdavo likęs linamynis; na, dar ir meitėlį reikėdavę paskersti. Skerstuvėms svarbu parinkti tinkamą metą. Geriausias – mėnulio pilnatis arba priešpilnis. Sakoma, kad tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani, o ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Jei darbas atliekamas penktadienį, tuomet mėsa gerai laikysis, nes ir kirmėlėms pasninkas. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima spėti, kokia bus žiema: jei kasos pradžia stora – pirmoji žiemos pusė bus rūsti.

Gruodis – ir šventinių turgų metas. Įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: „šeškaturgis“, „skaistaturgis“, „saldaturgis“. Pirmajame prekiauta šiltais drabužiais, kailinukais, mezginiais (pirštinėmis ir šalikais), žodžiu, viskuo, kas gina nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio pavadinimas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, nenusitverdami rimto darbo, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms. Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus, o sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. Juolab kad metų uždarbis kišenę plešia! Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Čia buvo galima rasti visko, ko dar reiks šventiniam stalui, tarkime, Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos…

Įpusėjus gruodžiui, galima pastebėti, kad tekėdama saulė jau beveik nustojo slinkti į pietryčius. O nuo Šviesos dienos, šv. Liucijos (gruodžio 13 d.), vakarai nebetrumpėja. Dabar porai savaičių ji tarsi stabtelės horizonte, paskui prasidės jos kelionė atgalios, į ilgesnįjį – šviesųjį – paros metą. Taip sulauksime žiemos saulėgrįžos; pagal astronominį kalendorių, dažniausiai tai yra gruodžio 22-oji. Tačiau kaip šventė daugelio kraštų ir tautų kalendoriuose saulėgrįža, žinia, švenčiama vėliau – gruodžio 25-ąją; tarsi įsitikinama, kad diena tikrai nebetrumpės. Krikščioniškuose kraštuose – tai šv. Kalėdos, iškiliai pažymimos nuo IV a. kaip kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Kristus krikščioniškajam  pasauliui – patekėjusi saulė. Šis palyginimas sutapdino žiemos saulėgrįžą su Išganytojo atėjimo į mūsų pasaulį data.

Teksto autorius Libertas Klimka


Advento metas dažnai neįsivaizduojamas be kalendoriaus, kuris suteikia smagių akimirkų visai šeimai. Siūlome pasižvalgyti puikių idėjų po spalvingąją galeriją!

Ji24.lt

Naujausi straipsniai