Apie teatrą ir kūrybą be „pabėgimo plano“ – pokalbis su režisiere Rūta Bunikyte

Rūta Bunikytė / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-05-14 13:21
„Žaviuosi žmonėmis, kurie matydami savo viziją drąsiai eina link jos, kuriems yra juoda arba balta, nėra pilkos spalvos“, – sako muzikinio teatro režisierė Rūta Bunikytė. Šypteliu: tokia man visada atrodė ir ji pati, ir jos režisuotų miuziklų „Boni ir Klaidas“, „Čikaga“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras), operetės „Silva“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras) herojai.

Gyvenant Klaipėdoje neretai įdomiausi pokalbiai su savimi ir kitais įvyksta susitikimų su jūra fone. Kai žvarbų žiemos rytą su Rūta ir jos akitų veislės bičiuliu Eijiro slampinėjome pajūriu, ore tvyrojo naujo kūrybinio etapo, pokyčio nuojauta.

Operetės „Silva“ premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre mums, pažįstamoms jau ne vienerius metus, tapo akstinu pasikalbėti apie viską ilgiau ir plačiau. Visgi įdomu žodžiais tapyti menininko portretą – jis daugiasluoksnis, greitai kintantis, reikalaujantis ypatingo laiko, atidaus žvilgsnio. Dalis temų, rodos, savaime veržiasi į išorę, kitos – dar laukia savojo laiko.

Operetė „Silva“ / M. Aleksos nuotr.
Operetė „Silva“ / M. Aleksos nuotr.

Klaipėda rado, priėmė ir įtraukė

Mano istorija yra gana tradicinė kelio formulė, Senelis turėjo gražų pilką akordeoną, kuriuo svajojau užgroti ir aš. Buvo fortepijonas, pramoginiai šokiai, galiausiai teatro būrelis. Matyt, kurti plačiąja prasme yra užkoduota manyje. Beliko rasti erdvę, kurioje galiu geriausiai save išreikšti. Mokykloje svajojau kurti materialius dalykus: batus, rankines, baldus. Norėjosi sukurti neįprastas, ateities formas jau atpažįstamiems daiktams, perdažyti neįdomius tapetus siurrealistiniais vaizdeliais, sukurti pridėtinės vertės įprastiems kiemo žaidimams, keisti rūbų formas. Tačiau teatras, kaip aukščiausia savo asmenybės saviraiškos forma, nedavė man ramybės. Mokyklos baigimo metais buvo renkamas aktorių kursas tik Rusų dramos teatrui, suveikė jaunatviški patriotiniai įsitikinimai: na rusiškai visą gyvenimą Lietuvoje vaidinti nenoriu. 2000-aisiais atvykau studijuoti į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, režisūros programą. Būdama trečiame kurse įsitikinau, kad aktorystė ne man. Visada buvau linkusi išplėsti įvykių pasakojimus paįvairinant juos įdomesniais posūkiais ar paryškinant emocijas. Tad istorijos pasakotojo vaidmuo galiausiai įsitvirtino. Sprendimas baigti režisieriaus specialybę ir dirbti šį darbą buvo vienas geriausių mano gyvenime. Čia aš save visapusiškai realizuoju: galiu kurti naujas formas, groti ir šokti savo fantazijomis, pasakoti istorijas.

Klaipėda rado mane, priėmė ir įtraukė. Studijų metais susidomėjau Pilies teatru, režisierius Alvydas Vizgirda priėmė mane į teatro gretas. Šiame teatre pažinau aktoriaus darbą, radau naujų vaidmens kūrimo kelių, pažinau poezijos estetiką. Baigusi studijas pradėjau dirbti Klaipėdos lėlių teatre kur ieškojimų drąsos turinčios talentingos kūrėjos atvėrė man kūrybos formų galimybes. Ilgainiui atsirado vis daugiau įvairių kūrybinių projektų. Taip Klaipėda atvėrė man duris. Siekis augti kaip kūrėjui mane atvedė į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, kur šiuo metu ir dirbu. Siekiu nenuvilti manimi pasitikėjusių žmonių ir maksimaliai išnaudoti man suteiktą šansą.

Manau, kad miestą jau pažįstu, jaučiu jo judėjimo greitį, kvėpavimą. Širdyje esu dzūkė ir tai niekur nedings. Bet čia namai. Namai – kaip stotelė. Joje yra daug maršrutų. Vienas veža į darbą, kitas – leidžia šokti su vėju. Trečias – dovanoja poilsio kaitrą. Ketvirtas – šuolius per kūrybos tramplynus. Penktas – veda į miško pokalbius. Šeštas – asmeninės erdvės tyla. Septintas – bilietas į pasirinktą iššūkį bet kuriame pasaulio kampe. Klaipėdalaisvės ir galimybių miestas.

Operetė „Silva“ / M. Aleksos nuotr.
Operetė „Silva“ / M. Aleksos nuotr.

Įkvėpimas – tarp pasaulio požiūrio ir architektūros

Pirmiausia mane įkvepia medžiaga. Turi užkabinti mintis. Jei tai įvyksta – viskas, skaitant piešiasi tiesioginis vaizdas, kvapas, spalvos, kartais išgirstu muziką. Mintis neleidžia atsitraukti. Ieškau analogų, sąsajų. Domiuosi viskuo, kas susiję su ja: mokslinė, poetinė, dokumentinė medžiaga. Tik tada, kai viską susisteminu galvoje, gimsta spektaklio vaizdas. Kai manęs paklausia, ką paskutinį kartą skaičiau, dažnai tai būna susiję su buvusio pastatymo analitine medžiaga: jos būna įvairių sričių ir dideli kalnai. Pirmiausia turiu suvokti pasaulio požiūrį, tada pateikti savo interpretaciją. Paskutinį kirtį visada suduoda architektūra. Tai viena didžiausių mano įkvėpėjų. Kai visa pasąmonė ir kūnas jau gyvena medžiagoje einu pasivaikščioti po projektavimo meno pasaulį. Kūnas gauna architektūros replikas, atliepia, disfunkcionuoja su ja. Taip gimsta pirminė erdvės teorija. Viskas – pamatai padėti. Belieka susitikti su kitais komandos nariais, kurie padeda išspręsti mano vizijos rebusą.

Kūrybinė grupė man labai svarbi. Taiklus jos sukūrimas yra pusė darbo. Ilgai svarstau įvairias galimybes. Niekada nesirenku komandos pagal žmonių asmenines savybes, visada pagal jų žinias, darbus. Pirmiausia ieškau kas galėtų papildyti mane ir išplėsti žanro ribas. Svarstau, kam artima kokia materija ir kaip ji paveiktų pasirinktą kūrinį. Surinkusi komandos mozaiką, visiškai pasitikiu jais. Tuomet lieka visiems pradėti kalbėti ta pačia kalba.

Dirbdama su aktoriais, atlikėjais jokiais ypatingais metodais nesivadovauju, tiesiog taip, kaip įsivaizduoju… Gal tai ir yra mano metodas? Nemėgstu tinginių. Tokių artistų atsisakau. Darbe tenka provokuoti artistą atsiverti. Kartais tai skausminga, kartais lengva, kartais sukelia pyktį. Tačiau galutinis rezultatas dažniausiai atperka aktorines kančias. Pagrindinė taisyklė – gerbti profesiją ir žmogų.

Miuziklas „Boni ir Klaidas“ / E. Sabaliauskaitės nuotr.
Miuziklas „Boni ir Klaidas“ / E. Sabaliauskaitės nuotr.

Uždavinys – surasti savo teatrą

„Man patinka šiandienos teatras. Turbūt todėl, kad jame yra kūrybos laivė. Jame yra žodžio, veiksmų, išraiškos, eksperimento laisvė. Nėra temos apie kurią negalima būtų kalbėti. Taip pat turbūt negalima rasti temos apie kurią jau nebuvo kalbėta. Šiandien turime teatro meno milžinišką partitūrą su įvairiais ženklais. Galime rasti klasiką, šiuolaikinį meną, aktorinį darbą, dailininko teatrą. Praktiškai visa kas gyvavo tam tikrais etapais teatro istorijoje galime rasti šiandienos teatro apraiškose. Tai žavu. Tačiau didžiausias uždavinys surasti savo teatrą. Nes šiame pasiūlos raizgalyne galima labai ilgai klaidžioti kol surasi kalbą į savo širdį. Man į širdį visada pataiko aktoriaus darbas. Kaip režisierei man artimas formos, estetinis, drąsus teatras. Bet jausmus paliečia apsinuoginusi aktoriaus siela, kuriai skauda už amžinas vertybes.

Norisi, kad kiekvienas darbas augintų suvokimą, plėstų galimybių ribas, išmokytų naujų dalykų. Rinkdamasi nepatogią zoną aš keliu sau kūrybines provokacijas, tai motyvuoja tobulėjimui. Tačiau geriausiai jaučiuosi miuziklo žanre. Jame galiu išnaudoti visą savo teatrinę patirtį. Čia galima stačia galva nerti į aktorines gelmes, šokio, kūno kalbos raiškos platumas, dinaminę muzikinę dramaturgiją, kurią atliepia aktorinės scenos maksimalus taškas. Atrodo šis žanras kalba mano kalba. Belieka mums iki galo vienas kitą pažinti.

Operetė man vis dar mįslė. Bet ji mįslė tik Lietuvoje. Jei pažvelgsime į Europą, tai šis žanras keliauja su laiku, randa naujų išraiškos formų. Nenukrypstant nuo operetės, kaip žaismingo siužeto vaidinimo su muzika ir šokiais, esmės, regis, galima keliauti su ja į priekį. Man visada atrodė, kad žanrą nužudyti yra gana lengva. Tereikia sustoti vienoje vietoje. O keliavimas su laiku jį gali paversti aktualiu. Vienintelis minusas – jų daugiau neberašo, tad tenka sukti tą patį sąrašą ratu, kas ilgainiui gali tapti nuobodu, ypač jei atsidursi raiškos estetikos pančiuose.

Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui esu dėkinga už galimybę. Visada svajojau pastatyti spektaklį šiame teatre. Man atrodė, kad čia yra tikras teatras su visais jo niuansais. Iki šiol taip manau. Gilios tradicijos teatras, puikus aurą turintis pastatas su nepaprastai kūrybingu ir atsidavusiu meniniu kolektyvu. Tai – miesto inteligentijos dalis. Niekur neteko matyti tokių eilių prie teatro kiekvieną savaitės dieną. Džiaugiuosi šio teatro surasta komunikacija su miesto žmonėmis. Panašu, kad tai abipusė ištikimybė. “

Miuziklas „Boni ir Klaidas“ / E. Sabaliauskaitės nuotr.
Miuziklas „Boni ir Klaidas“ / E. Sabaliauskaitės nuotr.

Kontrastuose ieško lemtingos klaidos

„Man regis kiekvienas iš mūsų esame linkę romantizuoti sau patinkantį laikotarpį. Matyti jame tik tuos įvaizdžius kurie mus žavi. žavi gangsterių istorijos, jų psichologija, gyvenimo filosofija. Apskritai žaviuosi žmonėmis, kurie matydami savo viziją drąsiai eina link jos, kuriems yra juoda arba balta, nėra pilkos spalvos. Man patinka išlaisvintos emocijos, drąsūs sprendimai, seksuali žmogaus prigimtis sumaišyta su žvėriškais instinktais. Tokius žmones noriu analizuoti, bandau suprasti kur ta lemtinga klaida, tinkamas ar netinkamas sprendimas privedęs prie vienokios ar kitokios jų istorijos baigties.

1930-1940 – tai kontrastų metai. Politinė diktatūra ir tuo pačiu išskirtinė muzikinių filmų estetika. Vyriška valdžia ir moteriškas seksualumas. Ginger Rogers, Marlene Dietrich, Lucille Ball, Greta Garbo, Katharin Hepburn, Fred Astaire, Cary Grant – tai Holywood’o auksinės eros pradžia.

Medžiagoje man imponuoja istoriškumas. Nebijau naršyti po originalius laikotarpius. Juk vertybės, emocijos, tikslai nesikeičia. Keičiasi tik rūbas. Šiuolaikinis artistas įneša geros energijos ir požiūrio į istorinius laikmečius, taip paversdamas veikėjus atpažįstamais. Galiausiai viską privesti prie šiuolaikinių įvaizdžių būtų neįdomu. Atsiranda rizika prarasti tikrąsias aplinkybes, gurmaniškus niuansus.“

Miuziklas „Boni ir Klaidas“ / E. Sabaliauskaitės nuotr.
Miuziklas „Boni ir Klaidas“ / E. Sabaliauskaitės nuotr.

Mažais darbais, maksimaliu atsidavimu, be pabėgimo plano

„Esu labai kantri, užsispyrusi, ambicinga. Mažais darbais, tačiau su maksimaliu atsidavimu, ėjau link savo tikslo. Visada atiduodu geriausia, ką moku, galiu duotomis aplinkybėmis. Net sunkiausiose situacijose nepasiduodu ir susikoncentruoju į rezultatą. Man nepažįstamas panikos jausmas. Desperatiška situacija duoda impulsą mano smegenims ir jos ieško ne pabėgimo plano, bet išeities kelio. Nepasiduodu ir turiu gauti numatytą rezultatą. Nesustoju pusiaukelėje, geriau visai nepradedu eiti. Dėl darbo esu paaukojusi šeimynines šventes. Tačiau šiuo metu tai prioritetas.

Kasdienybėje kaip ir darbe nemėgstu įtampos ir mėgstu tvarką. Mėgstu sportuoti – fizinė iškrova man lygi galvos restart’ui. Gyvenime keliu sau naujus uždavinius, laužau asmenines sienas. Laisvu laiku ieškau, ką nauja išmokti, įveikti. Geriausias poilsis – kelionės.

Visada sakiau sau, kad reikia gyventi taip, kad galėtum sakyti: dariau viską ką norėjau. Vienas geriausių dalykų yra tai, kad baigiau studijas pas šviesios atminties dėstytoją, docentą Gediminą Šimkų, atvėrusį man kūrybinės laisvės galimybių suvokimą, išugdžiusį darbo ir etikos pagrindus pačioje įdomiausioje specialybėje. Esu laiminga, kad dirbu mėgstamą darbą, pastačiau spektaklį svajonių teatre, atradau Italiją, išmokau vairuoti motociklą ir suradau geriausią keturkojį draugą.“ 

Temos:

Kultūra

Naujausi straipsniai