Greičiausiai šiandien žodyne neturėtume tokių žodžių kaip „pasąmonė“, „psichoanalizė“, „ego“ ar „superego“, jei šioje Žemėje nebūtų gyvenęs Sigmundas Freudas. Austrų kilmės neuropatologas, psichiatras bei psichoanalizės pradininkas buvo išties neeilinio proto asmenybė.
1. Kažin ar Sigmundas Freudas būtų pradėjęs gilintis į žmogaus sąmonės ir pasąmonės gelmes, jei pats būtų buvęs tradicinė asmenybė – viskuo patenkintas, be menkiausių pretenzijų gyvenimui. Bet… taip nebuvo. Pasak biografų, patį psichikos žinovą persekiojo įvairios fobijos. Kalbama, kad didysis psichoanalitikas dėl tik jam vienam žinomų priežasčių paniškai bijojo skaičiaus 62 – niekada nesutikdavo gyventi šiuo numeriu pažymėtame viešbučio kambaryje. Tačiau pati didžiausia S. Freudo fobija buvo mirti kančiose. Bet apie tai vėliau. Pradėkime apie viską nuo pradžių…
2. Sigismundas Schlomo Freudas gimė po Jaučio ženklu (1856 m. gegužės 6 d.) tuometinėje Austrijos imperijoje (dabar Čekijos teritorija). Jo tėvas buvo žydų tautybės vilnos pirklys. Sigmundas buvo jo pirmagimis iš antrosios santuokos su dvidešimčia metų jaunesne moterimi. Iš viso šeimoje augo aštuonetas vaikų. Būsimasis psichikos žinovas buvo mamos numylėtinis. Jiedu visą gyvenimą siejo ypač glaudus ryšys (mama mirė sulaukusi garbaus amžiaus, 95-erių). Senolė pasakojo dar tą pačią akimirką, kai gimė Sigmundas, supratusi, kad jis bus ypatingas vaikas: „Jis buvo ne toks kaip visi. Toks keistas mažas senukas, galvą dengė stulbinamai vešli kupeta juodų garbanų. Aš jį pavadinau Mažuoju mano mauru.“
3. S. Freudo polinkis į mokslus išryškėjo neregėtai anksti. Jis nelankė pradinės mokyklos – pagrindinių dalykų pamokė tėvai. Nepaisant to, vaikas metais anksčiau nei bendraamžiai sugebėjo įstoti į gimnaziją ir buvo vienas geriausių ir pažangiausių mokinių. Gimnaziją baigė sulaukęs septyniolikos aukščiausiais pažymiais. Ta proga tėvas pažadėjo sūnui kelionę į Angliją – jaunojo Sigmundo svajonių šalį.
Beje, vaikinas buvo ne iš kelmo spirtas – nepriekaištingai mokėjo klasikines graikų ir lotynų kalbas, kalbėjo vokiškai, prancūziškai, savarankiškai buvo pramokęs ispanų ir italų. Visgi prioritetas jam buvo anglų kalba. Taip atkakliai buvo užsibrėžęs ją tobulai išmokti, kad dešimt metų knygų neskaitė jokia kita kalba, tik anglų. Po gimnazijos S. Freudas įstojo į Vienos medicinos fakultetą. Reikia pripažinti, nebuvo ypač uolus studentas. Dar besimokydamas būsimasis psichoanalizės pradininkas suprato, kad akademinės žinios gana ribotos – jos nepakankamai įsiskverbia į žmogaus psichikos gelmes ir neturi loginių paaiškinimų daugeliui su ja susijusių procesų.
4. Užuot zulinęs auditorijų suolus, jaunasis psichikos tyrinėtojas ėmėsi savarankiškų eksperimentų. Jų objektu dažniausiai pasirinkdavo pats save. Ypač atidžiai S. Freudas analizavo savo sapnus ir jais kliaudamasis sukūrė garsiąją sapnų teoriją. „Sapnai – tai karališkas kelias į pasąmonę“, – yra pasakęs psichikos žinovas. Tiesa, S. Freudo sapnų teoriją, be kurios citatų dabar neišsiverčia joks solidesnis straipsnis šia tema, pasaulis priėmė ir perprato toli gražu ne iškart. S. Freudo knyga „Sapnų aiškinimas“ (1900 m.) leidėjams buvo tikrų tikriausias finansinis fiasko. Išspausdinta vos 600 knygos kopijų, ir jos teparduotos per aštuonerius metus. Knygos bumas prasidėjo praėjus maždaug dešimčiai metų. Ši knyga leidžiama iki šiol ir yra išversta į daugybę pasaulio kalbų.
5. Sapnai nebuvo vienintelė sritis, kuria domėjosi S. Freudas. Toli gražu ne visada užsimenama apie kur kas drastiškesnes S. Freudo profesines paieškas. Ne visiems yra žinoma, kad ne vienerius metus psichikos žinovas itin žavėjosi kokainu. Tiesa, neturėjo tikslo tapti nevaldomu narkomanu. Mokslininko tikslai buvo kuo kilniausi – jis buvo įsitikinęs, kad kokainas turi gydomąjį poveikį ir gali padėti įveikti daugybę psichikos negalių. Deja, didžiam nusivylimui, eksperimentuodamas su savimi, pastebėjo, kad šis preparatas tik laikinai suteikia sparnus – po pakilimo būna emocijų nuosmukis ir apninka depresija. Dar viena blogybė – prie kokaino priprantama. S. Freudui prireikė didžiulių valios pastangų, kad atsikratytų šio eksperimento pasekmių ir netaptų priklausomas.
6. Tikriausiai jau supratote, kad Sigmundas Freudas buvo tikrų tikiausias savo veiklos maniakas. Jį menkai tedomino išorinis pasaulis ir paprastiems mirtingiesiems svarbūs gyvenimiški malonumai. Buities klausimais mokslininkas buvo labai konservatyvus, ilgam prisirišdavo prie daiktų. Beveik visą gyvenimą jis praleido tame pačiame name, dirbo tame pačiame kabinete prie vieno ir to paties stalo, sėdėjo tame pačiame krėsle. Buvo neitikėtinai stipriai prisirišęs netgi prie savo rašiklio. Jei jo nebūdavo po ranka, nė už ką nesutikdavo rašyti.
7. Sigmundo Freudo gyvenimo būdas buvo toks savotiškas ir uždaras, kad tiesiog stebuklas, kaip jis sugebėjo susirasti moterį. Beje, prie jos taip pat prisirišo visam gyvenimui. Kaip sakė pats psichoanalizės tėvas, meilė žmonai Marthai Bernays ne blėso, o su metais darėsi vis stipresnė ir aistringesnė. Tai buvo vienintelė jo gyvenimo moteris.
Jiedu susitiko, kai S. Freudui buvo 26-eri, Martha buvo penkriais metais jaunesnė. Vos metęs į merginą žvilgsnį, Sigmundas iškart suprato – tai JI ir įsimylėjo iki pat ausų. Kalbama, kad savo išrinktajai S. Freudas merginosi labai romantiškai – kasdien nusiųsdavo raudoną rožę su meiliais užrašais įvairiomis kalbomis. Būtent dėl Marthos jis užsimojo siekti ir karjeros. Užsibrėžė sau tikslą – ves tik tada, kai gaus daktaro laipsnį. Vedamas meilės, šio tikslo pasiekė vos per kelerius metus. Įsitikinęs, kad galės mylimajai suteikti tinkamą išlaikymą, S. Freudas vedė. Pora susilaukė šešeto vaikų.
Ypač mokslininkas mylėjo jaunėlę Anną. Ji tapo ne tik jo gyvenimo paguoda, bet ir bendražyge, asmenine sekretore bei asistente. Moteris taip pat tapo garsia psichiatre, mokslininke ir mirus garsiajam tėvui toliau puoselėjo jo idėjas.
8. Paskutinius gyvenimo metus S. Freudas praleido pamėgtoje Anglijoje. Tiesa, Londone įsikūrė ne savo noru – į kitą šalį buvo priverstas sprukti Austrijoje įsisiautėjus fašizmui. Mokslininko tik per plauką neištiko keturių seserų likimas – pastarosios baigė gyvenimą žydų koncentracijos stovykloje.
Deja, psichoanalitikas galėjo išsigelbėti tik nuo fašistų – nuo vėžio išsigelbėti nepavyko. Visą gyvenimą jis buvo prisiekęs rūkalius. Už šį žalingą įprotį brangiai sumokėjo. Sigmundą Freudą apniko burnos ir žandikaulio vėžys. Su šia klastinga liga S. Freudas kovojo ištisus 16 metų . Jam buvo atlikta apie 30 operacijų, bet prognozės nedžiugino. Mokslininką ėmė persekioti likimas – pildėsi baisiausia jo fobija – mirti kančiose. To jis tikrai nenorėjo. 1939 m. rugsėjo 23 sieną paties 83-ejų sulaukusio psichiatrijos genijaus prašymu jam buvo suleista mirtina morfijaus injekcija. Iki paskutinio atodūsio šalia jo budėjo jauniausioji duktė Anna.