Apie Lietuvos vizionieres knygą parašiusios E. Gasiulytė ir M. Anušauskaitė: „Buvo labai baisu“

Miglė Anušauskaitė ir Elena Gasiulytė/E. Žaldario nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-12-18 09:51
„Biografija paraidžiui reiškia gyvenimo rašymą. Iš pirmo žvilgsnio viskas teisingai: gyvenimą, kurio negyvenai, įmanoma užrašyti tik chronologiškai registruojant faktus. Tačiau mane kankino dvejonė – ar vien tik faktai nusako gyvenimą?“ – pasakoja knygos „Lietuvos vizionierės“ autorė Elena Gasiulytė.

Ką tik pasirodžiusi knyga „Lietuvos vizionierės“ – tai dešimt subjektyvių pasakojimų apie moteris, kurios įėjo į Lietuvos bei pasaulio istoriją kaip novatorės ir vizionierės. Tai labai asmeniška knyga-pokalbis su dešimčia istorinių asmenybių, sukėlusių proveržį įvairiose srityse: politikos, muzikos, kulinarijos ir literatūros.

Kai kurios knygoje aprašomos moterys – Žemaitė ar Sofija Čiurlionienė – atrodytų, visiems gerai pažįstamos, bet skaitydami istorijas pamatysite šias moteris kitokias. Apie Mariją Liudviką Gonzagą, Emmą Goldman ar Clarą Rockmore galbūt išgirsite pirmą kartą. Knyga – puikaus tandemo – filologės, gidės Elenos Gasiulytės ir komiksų autorės Miglės Anušauskaitės – darbas. Netikėti, asmeniški Elenos tekstai atranda bendrą kalbą su ironiškais ir drąsiais Miglės komiksais.

Knygos „Lietuvos vizionierės“ paantraštė skelbia – 10 įspūdžiografijų. Kas tos įspūdžiografijos?

E. Gasiulytė: Visai nemažai metų studijavau literatūrą ir stengiausi įsidėti galvon kitų sugalvotus terminus, tad kodėl gi pačiai nepaleidus į pasaulį nors vieno? Žodis įspūdžiografijos atėjo jau baigus rašyti knygą – svarsčiau, kaip įvardinti tai, ką sukūriau. Tikrai ne biografijos, nors pradėjau rašyti būtent jas – tvarkingas, normalias, chronologiškas. Neypatingai įdomias. Parašius dešimt skyrių užklupo kūrybinė krizė – supratau, kad šitaip rašyti man neįdomu, o ir knygos formatu publikuoti kažką panašaus į vikipedinius straipsnius nesinori. Pradėjau darbą iš naujo leisdama sau gerokai daugiau laisvės ir eksperimentų. Taip visų skyrių tonas ir stilistika išėjo skirtingi. Susipratau, kad kiekvienas iš jų pasakoja asmeninį mano įspūdį apie aprašomas asmenybes. Dėl to ir įspūdžiografijos. Subjektyvios, netikėtos, vietomis netgi keistokos ir jokiu būdu nepretenduojančios į vienintelę Didžiąją Tiesą. Man regisi, tokio padaro iš viso nėra.

Knygoje 10 moterų – nuo Bonos Sforcos iki Jurgos Ivanauskaitės. Tai ir puikiai žinomos, ir mums menkai pažįstamos moterys, kurių gyvenimo istorijos labai įdomios. Kodėl būtent šios moterys? Esate minėjusi, kad rašėte apie tas, su kuriomis norėtumėte atsidurti vakarėlyje!

E. Gasiulytė: Šita kompanija tikrai neblogą vakarėlį užkurtų! Nesiekiau aprašyti dešimties svarbiausių ar labiausiai nusipelniusių. Nenorėjau kurti jokios hierarchijos. Maniškės moterys nėra geresnės ar ypatingesnės už visą būrį neaprašytųjų. Tiesiog būtent į knygą patekusios moterys aiškiausiai kalbėjosi su manimi mano galvoje. Jas geriausiai jaučiau ir jaučiausi pažįstanti. Tiesa, buvo problemų su Sofija Čiurlioniene, bet, regis, bendrą kalbą rasti pavyko, o apie šią pažintį paskaitysite knygoje. Oficialus rimtas kriterijus buvo rašyti apie moteris, ką nors Lietuvoje ar netgi pasaulyje padariusias pirmąjį kartą. Tačiau tikrai neprakalbinau visų įmanomų pionierių.

Nebuvo baisu imtis rašyti istorijas ir apie gerai žinomas moteris? Pirmiausia galvoje turiu Žemaitę arba Jurgą Ivanauskaitę.

E. Gasiulytė: Buvo baisu. Man apskritai daug kas baisu, kartais netgi ryte atsikelti iš lovos. Neretai stengiuosi treniruoti savo nerimastingą asmenybę darydama būtent tai, kas baisu. Matau vertės kalbėjime apie tai, kas nepatogu arba truputį gąsdina. Žemaitės atveju tai lyg pagal kokį susitarimą nutylimos jos politinės pažiūros. Prisipažinsiu, nežinojau pati – Žemaitė kritiškai žiūrėjo ir į A. Smetoną, ir į tautininkus, ir į kunigiją, ir, kaip pati sakė, į pripūstą patriotizmą, ir į militarizmą, ir į bolševizmą, ir į praktiškai bet kokias politines ideologijas. Jei tik būtų pasitaikiusi proga, manau, būtų buvusi puikiausia kitos mano herojės – anarchistės iš Vilijampolės Emmos Goldman draugė. Labai džiaugiuosi, kad aprašiau šitą Žemaitės aspektą – gal nors kiek radikalumo pavyks grąžinti daugeliu atvejų tikrai labai radikaliai jos asmenybei.

Su Jurga žengiau dar toliau – nusprendžiau parašyti ne apie ją, o sukurti nedidukę novelę, kurioje būtų daugybė citatų iš Jurgos gyvenimo ir kūrinių. Baisu buvo siųsti juodraštį leidyklai, kurioje pati Jurga leido savo tekstus. Bet juk vieną novelių rinkinį ji pavadino „Kaip užsiauginti baimę“. Tai ir aš auginau. Auginau auginau, kol paleidau. Ir nieko – gal net drąsos per milimetrą daugiau.

Greta puikiai žinomų moterų ir mažai žinomos, bet labai įdomios istorijos. Viena iš knygoje aprašomų vizionierių – Vilniuje gimusi Clara Rockmore buvo teremino virtuozė. Tai pirmasis pasaulyje muzikos instrumentas, kuriuo grojama jo neliečiant. Elena, kaip tokios istorijos atsirado akiratyje?

E. Gasiulytė: Clara mano gyvenime atsirado labai paprastai ir kasdieniškai – klausant mėgstamo angliško feministinio podcasto. Tąkart buvo kalbama apie moteris ir elektroninę muziką. Aš sau šluostinėjau dulkes, kol išgirdau laidos vedėjas minint Clarą Rockmore – teremino žvaigždę iš Lietuvos. Metusi skudurą pribėgau prie kompiuterio pasitikrinti, ar klausa neapgavo. Internetas patikino, kad neapgavo – žydė Clara buvo gimusi Vilniuje.

Kiekviena istorija turi savo formą, tarkime, vegetariško restorano Vokiečių gatvėje savininkės Fanios Lewando istorija – tarsi receptas, Jurgos Ivanauskaitės – novelė. Kaip atrasdavote formą kiekvienai biografijai?

E. Gasiulytė: Esu tas keistas žmogus, kuris domisi ir tiki astrologija. Draugai jau pripratę bemaž kasdien gauti iš manęs su Zodiako ženklais susijusių pokštų, kurie, matyt, juokingi tik man pačiai. Tad kaip tikra Žuvų ženklo atstovė viską dariau intuityviai. Kol bandydavau logiškai išmąstyti, kokia forma pasakosiu vieną ar kitą istoriją, geros idėjos tylėdavo. Vos pasileisdavau, ateidavo tinkamiausi sprendimai.

Pažvelgus į knygą akivaizdu, kad judvi su Migle – tvirtas tandemas. Migle, kaip sutikote pasiūlymą piešti vizionieres?

M. Anušauskaitė: Kartais sulaukiu pasiūlymų piešti viena ar kita tema, pagal vieną ar kitą siužetą. Bet manau, kad mano komiksų stiprybė (jei tokia yra), būtent ir yra mano pačios požiūris, susidomėjimas tema ir jos žinojimas. Todėl neretai atsisakau net ir pasiūlymų, kuriuos šiaip laikyčiau neblogais – tiesiog nesu pakankamai įsitraukusi į temą, kad suteikčiau jai ką nors naujo ir savito.

Elenos idėja – priešingai – atrodė visiškai natūrali. Prieš tai esu dalyvavusi Elenos vestoje ekskursijoje apie Vilniaus moteris, ir net ekskursijos metu tiesiog savaime pradėjau kažką paišyti. Taigi Elenai pasiūlius prisijungti prie knygos, net nedvejojau.

Jūsų tandemas labai įdomus ir dėl skirtingų požiūrių: kai kur Elenos tekstai gana romantiški, o Miglės piešiniai – ironiški. Taigi knyga labai įvairiapusė. Ar lengvai radote bendrą kalbą? O gal kuri nors istorija buvo įžiebusi ir kūrybinių konfliktų?

E. Gasiulytė: Dirbti su Migle buvo tiesiog stebuklingai gera. Nusiųsdavau jai vis naują tekstą, o ji man kiekvienąkart atsiųsdavo komiksų, pranokstančių didžiausius mano lūkesčius. Norėjau suteikti jai kuo daugiau kūrybinės laisvės – Miglė pati atsirinko, kurias pasakojimo vietas apipiešti, gal tik pora kartų esu paprašiusi, kad nupieštų vieną ar kitą konkretų momentą. Pavyzdžiui, norėjau, kad Žemaitės skyriuje atsirastų ir jos tekstų kritiko Povilėlio atvaizdas. Neseniai su Migle juokavome, kad mums reikėtų išsigalvoti kokį konfliktą, kad turėtume ką pasipasakoti. Tiesa, vieno jos komikso į Jurgos skyrių nepriėmiau, bet tai nė iš tolo nebuvo panašu į konfliktą. Pati kalta – susigalvojau tą savo novelę, tad paliko kiek neaišku, ką ir kaip piešti.

Migle, tavo komiksų interpretacijos labai laisvos, drąsios, įdomios ir tikrai labai intriguojančios. Vien ko verta Žemaitė. Pati minėjai, kad kai kam tos interpretacijos gali pasirodyti net ne visai pagarbios. Taigi kas buvo svarbu interpretuojant istorijas?

M. Anušauskaitė: Kadangi ne pirmą kartą piešiu komiksus apie istorines asmenybes, tas „pagarbos“ klausimas dažnai būna aktualus: nesinori nei kaip nors įžeisti besižavinčių tais žmonėmis, nei apriboti savo minties tiek, kad komiksas išeitų drungnas. Kažkada pati sau radau atsakymą į tą dilemą ir juo vadovaujuosi – nepiešti apie žmones, kurie man nepatinka. Jei žmogus atrodo įdomus ir kuo nors artimas, jį galima ir laisviau interpretuoti, ir draugiškai pasišaipyti – kiek supratau, skaitytojai tą irgi pajunta. Ir šioje knygoje buvo svarbu surasti įdomių kabliukų, kurie kitaip gal praslystų nepastebėti, taip pat surasti, ką pridėti jiems savito, kaip juos pakreipti ar pakeisti, kad būtų ne šiaip tiesioginis situacijos „išvertimas“ į komiksą, bet kažkas daugiau.

Migle, šiek tiek papasakokite, kaip dirbote. Kas atrodė arčiausiai, o ką buvo sunkiausia piešti?

M. Anušauskaitė: Pirmiausia įsigilindavau į Elenos tekstus ir pasibraukdavau juose tas vietas, iš kurių, mano galva, galėtų išeiti komiksas ar piešinys. Paskui iš naujo peržiūrėdavau visas pasibrauktas vietas ir galvojau jau konkrečiau – gerai, galima ką nors nupiešti apie tai, bet kaip tai išdėlioti? Istoriją pabaigti taip ar anaip?.. Ne, šitas nesidėlioja, einam prie kito pabraukimo... Na, o paskui reikėjo atsisėsti ir viską supiešti.

Buvo labai smagu piešti Mariją Liudviką Gonzagą, apskritai ta gili senovė tarsi duoda daugiau erdvės interpretacijoms ir pokštams. Sunkiau piešti buvo Jurgą Ivanauskaitę, kuri palyginus neseniai mirė, tad įsivaizduoju, kad žmonės jautriau žiūrės į pokštus apie ją, juolab kad ir man pačiai ji neatrodė artima kaip asmenybė. Apskritai Elenos pasirinktos knygos herojės visos labai skirtingos, bet man nebuvo nė vienos neįdomios.

Jeigu reikėtų rinktis, su kuria knygoje aprašyta moterimi labiausiai tapatintumėtės?

E. Gasiulytė: Kai užaugsiu, noriu būti Žemaitė, kad sulaukusi septyniasdešimties visur lakstyčiau kaip patrakusi ir pagaliau išmokčiau nesileisti stabdoma absoliučiai jokių visuomenės normų. Dar man patiktų būti Emma Goldman, tik kad jos kelias reikalauja labai nemažai rezidavimo kalėjime. Su Bona Sforza taip smarkiai nesitapatinu, tačiau turiu pasidariusi jos giminės herbo tatuiruotę. Knygos pabaigoje paskaitysite, kad iš tikrųjų skirtingais momentais matau save bent kiek panašią į kiekvieną iš dešimties.

M. Anušauskaitė: Nežinau, kai piešiu, stengiuosi įsigilinti į herojų istoriją, įsivaizduoti jų charakterius, bet tapatintis sunku. Apskritai man sunku tapatintis su kuo nors, kas nėra šuns gif'as internete. Bet jei reikėtų pasirinkti, gal Sofija Tyzenhauzaitė? Man patiko, kad ji rašė, ir kad pernelyg neidama į atvirą konfliktą, vis tiek pasidarydavo, kaip jai reikia, ir niekam nesisekė jos perkalbėti.

 

Knygą „Lietuvos vizionierės“ galite įsigyti internetiniame knygyne ŽMONĖS Knygos“.

 
Žmonės.lt

Naujausi straipsniai