Ukrainietis rašo knygą apie Lietuvą: veiksmas vyksta kažkur Anykščių rajone, herojai – lietuviai, o tarp jų – senolis Kukutis, dar šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio sugalvotas personažas. Skamba neįtikėtinai? Bet būtent tokią knygą „Šengeno istorija“ šiemet knygų mugėje pristatė vienas populiariausių šiandienos Ukrainos ir Europos rašytojų Andrejus Kurkovas (56) – dėl savo kūrybos vadinamas net naujuoju Bulgakovu.
Kaip jūs susijęs su Lietuva?
Viskas dėl 2004-tųjų pabaigoje Ukrainoje kilusios Oranžinės revoliucijos. Lietuvos ambasada mus, protestuotojus, rėmė ir palaikė. Tuometis ambasadorius Algirdas Kumža man tapo Lietuvos įsikūnijimu ir europėjančios Ukrainos draugu.
Kai pradėjau dažniau atvažiuoti į Lietuvą, bičiuliai mane vežiojo po visą šalį – gražiausius miestelius ir kaimelius. Aš įsimylėjau jūsų valstybę. Ir net nustebau, kiek mažai apie ją žino Europoje.
Galbūt dalis mano žinių apie šią šalį yra išgalvotos, gal mitologizuotos – bet taip būna tada, kai ką nors labai myli.
Be to, nuo šešiolikos mano mylimiausias poetas buvo Marcelijus Martinaitis. Pamenu, kai paaugliui į rankas pateko jo poezijos knygelė, išversta į rusų kalbą, kažkodėl nusprendžiau, kad tai bus seniai seniai miręs nuostabus lietuvių poetas. Jo baladei apie Kukutį aš sukūriau muziką ir draugams per susibūrimus vis padainuodavau. Po daugelio metų, per priėmimą Lietuvos ambasadoje Kijeve, sėdau prie ten buvusio fortepijono ir sudainavau tą baladę. Ambasadorius Algirdas Kumža pradėjo garsiai juoktis, kai pasakiau: „Kaip gaila, kad šis poetas jau miręs.“ „Paskambinkime jam“, – pasiūlė. Algis surinko numerį, atsiliepė Marcelijus Martinaitis ir aš tiesiai į telefono ragelį dainavau jam. O čia, Vilniuje, mano baladės klausėsi Marcelijus ir jo žmona Gražina.
Pastaruosius trylika metų į Lietuvą atvažiuoju tiesiog pakvėpuoti jūsų oru, išgirsti jūsų kalbos, pasižiūrėti žmonių. Galbūt dalis mano žinių apie šią šalį yra išgalvotos, gal mitologizuotos – bet taip būna tada, kai ką nors labai myli.
Kodėl sugalvojote rašyti apie laikotarpį, kuris Lietuvai buvo džiaugsmingas – atsivėrė Europos Sąjungos sienos, bet galiausiai tapo skausmingas – emigracija įgavo neišmatuojamus mastus.
Yra kelios priežastys, kodėl parašiau šį romaną: pirmoji – tarti „ačiū“ Lietuvai už tai, kad ji padeda Ukrainai. Antroji – neradau nė vieno lietuviško romano Europoje, kuris europiečiams padėtų suprasti Lietuvą. Tiesa, yra į prancūzų kalbą išverstas romanas „Vilniaus pokeris“, bet man pasakė, kad Prancūzijoje apie jį beveik niekas nežino ir neperka. Todėl sumaniau parašyti didelį romaną Europai ir visam pasauliui apie Lietuvą.
Juk vieninga Europa yra mitas: Anglija, Prancūzija, Belgija ir Portugalija yra visiškai skirtingos Europos. Istoriniai, psichologiniai ir mentaliteto skirtumai milžiniški. Todėl žmogus, kuris nori emigruoti į Europą, nes įsivaizduoja ją kaip vieną didelę šalį, iš tiesų keliauja į niekur.
Piešdamas lietuvių istoriją Europoje turbūt matote ir ukrainiečių ateitį ten?
Aš puikiai supratau, kad šis romanas aktualus ir Ukrainai, ir Baltarusijai. Tiesiog tai, ką Lietuva jau perėjo ir net su kuo susigyveno, Ukrainai dar teks patirti. Ukrainiečiams emigracija iki šiol buvo nepažįstamas dalykas. Pernai mums tiesiog leido važiuoti be vizų: tiems, kurie niekada niekur nebuvo važiavę, kilo euforija ir jie nuėjo prie užkardos. Nuėjo vien todėl, kad ji atsidarė. Nesuprasdami, ką veikti už tos užkardos ir ar turi pinigų tam. O tie žmonės, kurie ir anksčiau daug keliavo, nepradėjo važinėti į Europą daugiau. Todėl svarbu ne atverti Europos sienas, o neatsidurti jos spąstuose.
Esate vedęs britę Elizabeth, tačiau gyventi Anglijoje nelikote. Negi pats niekada negalvojote apie emigraciją?
Nenorėjau būti užsienietis Anglijoje. Man, ypač dėl to, kad esu rašytojas, labai svarbi psichologinė harmonija su gyvenamąja vieta. Mano namai yra Kijevas, nors iš tiesų gimiau netoli Sankt Peterburgo, Rusijoje. Po to, kai tėvą – karo lakūną – išleido į atsargą, visa šeima persikraustėme į Kijevą, kur gyveno močiutė. Man tada buvo dveji metukai.
Turiu nemažai draugų rašytojų, kurie gyvena užsienyje. Dauguma jų – rusai, emigravę į Didžiąją Britaniją, Izraelį, Vokietiją. Negaliu pavadinti jų laimingais žmonėmis. Jie nerado savęs ten. Ir kaip galėjo rasti, jei nutolo nuo savo temų, savo herojų? Rašytojas, emigravęs į Angliją, negalės rašyti apie Angliją geriau ir įdomiau nei vietos rašytojai. O rašyti apie Rusiją ar apie Ukrainą irgi nebegalės, nes jau atitrūko nuo tos aplinkos, – jis nekvėpuoja tuo pačiu oru, nesitrina pečiais metro su savo tėvynainiais, nestovi parduotuvėje prie tos pačios dešros. Ir dar ta vidinė disharmonija – nes tai, kad esi užsienietis, jausi nuo ryto iki vakaro. Ir likusį gyvenimą išeikvosi tam, kad kasdien laužytum savo jau suformuotą mentalitetą ir bandytum suvokti naujas gyvenimo taisykles. Esant tokioms aplinkybėms, nebūsi laimingas. Greičiausiai ir rašyti nesugebėsi.
Ir visgi, kodėl į žmonas išsirinkote užsienietę?
Visų pirma todėl, kad ji buvo ryškiai raudonų plaukų ir sudėtingo charakterio. Tokią moterį sutikęs nepamirši niekada. Susipažinome prieš 37 metus – 1981-aisiais. Ji buvo pirmoje anglų studentų, kurie atvažiavo į Kijevą atlikti rusų kalbos praktikos, grupėje. Juos atsiuntė į mūsų Užsienio kalbų institutą Kijeve, kur mokiausi ir aš. Po mūsų pažinties Elizabeth dvejiems metams išvažiavo į Kiniją, mokėsi kinų kalbos, vedė anglų kalbos kursus vietos televizijoje, rašė anglų kalbos vadovėlį Kinijos žemės ūkio universitetų studentams. Grįžusi dirbo Didžiosios Britanijos taryboje Londone. Paskui vėl atvažiavo į Kijevą trims mėnesiams. Ji man dukart atsakė, kai siūliau tuoktis. O 1987-aisiais Elizabeth jau kaip turistė atskrido į tuometinį Leningradą. Aš irgi ten nuvažiavau ir atplėšiau ją nuo grupės. Autostopu nusigavome iki Karelijos ir kone ant sienos su Suomija naktį aš jai grojau fleita. Pasieniečiai mūsų ieškojo su prožektoriais, mes bėgome per miškus iki kažkokio greitkelio, stabdėme pakeleivingus sunkvežimius... Buvo daug nuotykių ir po tos nakties ji pagaliau sutiko tapti mano žmona.
Į Londoną 1988 metais aš važiavau pirmą kartą gyvenime – tuoktis cerkvėje. Jei būtume pabandę įregistruoti santuoką Kijeve, būtų neleidę: tais laikais taisyklės, kurios egzistavo santuokoms su užsieniečiais, buvo beveik neįveikiamos. Turėjau draugą, kuris norėjo vesti suomę, tai viskas baigėsi tuo, kad merginą deportavo iš Sovietų Sąjungos, o jį išvijo iš šalies. Aš paaukojau tik devynis mėnesius, kad gaučiau vizą išvykti į Angliją kaip turistas. Ten mes susituokėme cerkvėje, kuri turėjo leidimą įregistruoti ir bažnytinę, ir civilinę santuoką. Todėl į Kijevą grįžome jau kaip oficialūs vyras ir žmona. Aišku, su mumis kovojo, kone penkerius metus bandė išgyvendinti iš Kijevo, o paskui paliko ramybėje.
O kaip žmona susitaikė su tuo, kad bus užsienietė Ukrainoje?
Tiesiog pasakiau, kad Londone aš neliksiu. Jai teko rinktis. Bet Elizabeth tikrai nesigaili, kad persikėlė į Kijevą. Mūsų gyvenimas čia susiklostė daug įdomiau, nei kad būtų susiklostęs, jei būtume likę Anglijoje. Ji jau daug metų dirba vyriausiąja Kembridžo universiteto egzaminuotoja – organizuoja anglų kalbos testus Ukrainoje, moko egzaminuotojus visoje šalyje. Kijeve įkurtame Britų tarybos padalinyje dėsto anglų kalbą.
Turime tris vaikus. Vyresnieji sūnus ir dukra mokosi Budapešte, Vengrijoje. Sūnus pernai bandė įstoti į Dailės akademiją Vilniuje, nes irgi labai myli šią šalį. Jį domino animacijos studijos, bet nusprendė, kad per stojamuosius pasirodė nelabai gerai, todėl padavė dokumentus į universitetą Budapešte, taip pat į animaciją. O dukra Budapešte jau greitai baigs komunikacijos mokslus. Jauniausiam sūnui dabar penkiolika, jis mokosi Kijeve ir gyvena su mumis. Mes visada vaikams suteikėme daug laisvės, ugdėme juos būti savarankiškus. Todėl, kokį kelią gyvenime pasirinks, bus tik jų sprendimas.
Jūsų, kaip rašytojo, karjera susiklostė be galo sėkmingai. Retas gali pasigirti tokiu produktyvumu ir populiarumu. Kaip tai pasiekėte?
Rašyti, beje, poeziją, aš pradėjau septynerių: kai iš trijų mano auginamų žiurkėnų du nugaišo. Parašiau eilėraštį apie likusio žiurkėno vienatvę. Kai ir tas trečias, nukritęs nuo balkono, žuvo, pradėjau rašyti niūrius eilėraščius apie viską, kas mirė, pražuvo, išnyko. Paskui su broliu kūrėme anekdotų programas, dar vėliau pabandžiau rašyti prozą. O pasakų vaikams ėmiausi Odesos kalėjime – būdamas dvidešimt ketverių tarnavau armijoje ir buvau paskirtas ten saugoti kalinius.
Dabar mano knygos leidžiamos 65 šalyse 37 kalbomis. Rašiau ir scenarijus filmams: maždaug 20 mano scenarijų jau yra virtę filmais – keturi iš jų vaidybiniai, kiti – dokumentiniai ir televiziniai, trumpametražiai. Bet man scenarijai – lyg dehidratuoti romanai, iš kurių išsunkti dialogai, aprašymai. Dabar pagal vieną savo romaną rašau pjesę Kijevo dramos teatrui.
Būsimą savo knygą rašysiu apie tai, ko šiandien gal dar nežinau, bet ką galėsiu pažinti. Smegenims reikia nuolatinės treniruotės.
Pastaraisiais metais sėsti prie naujos knygos apsisprendžiu, tik jeigu darbas prie jos atvers naują, nepažintą pasaulį. Tai yra, jei man teks studijuoti, analizuoti, skaityti, domėtis kuo nors nauju. Tarkime, po knygos „Šengeno istorija“ išleidau dokumentinę apybraižą apie 1949 metais Paryžiuje įkurtą ir ilgainiui tarptautine tapusią organizaciją, kuri padeda benamiams. Rašiau ją gal pusmetį, prieš tai gerus devynis mėnesius studijavau viską, ką tik galėjau rasti apie šią organizaciją anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Dabar jaučiuosi įvairios pagalbos benamiams specialistu (juokiasi). Ir būsimą savo knygą rašysiu apie tai, ko šiandien gal dar nežinau, bet ką galėsiu pažinti. Smegenims reikia nuolatinės treniruotės.
Jus lygina su Bulgakovu, vadina Ukrainos Murakami. Jums tai – malonu?
Dar lygina ir su Gogoliu, ir su Kafka, ir su Dostojevskiu... Viskas priklauso nuo kritiko, kuris rašo straipsnį, vaizduotės. Man tie palyginimai nesukelia nei džiaugsmo, nei malonumo. Neturiu ambicijų prilygti kokiai nors legendai. Kai mane lygins su manimi pačiu, manau, bus vertingiau.
Kokią svajonę turi rašytojas, kai iš esmės yra pasiekęs viską?
Tai ir sunkiausia, tiesą sakant. Mano didžioji svajonė buvo tapti profesionaliu rašytoju – ji išsipildė. Tokio lygio svajonės daugiau gyvenime būti jau nebegali. Apie ką man dar svajoti?.. Su žmona tuoj skrendame į Dubajų, nes esame asmeniškai pakviesti šeicho Mohammedo bin Rashido Al Maktoumo – kalbėsime apie knygas, vesiu meistriškumo pamokas rašytojams. Dubajuje mano knygos leidžiamos arabų kalba. Tiesa, šeichas mane skaito angliškai. Žinau savo leidybos planus maždaug iki 2019-ųjų vidurio, kai kuriose šalyse – net iki 2023 metų. Nuodėmė būtų man dar apie ką nors svajoti, kai viskas jau virtę realybe. Naujos svajonės gali būti susijusios nebent su mano vaikais – noriu, kad jie turėtų didelių svajonių ir jas pasiektų.