Išvien su gamta gyvenę mūsų protėviai garbino žemę, ugnį, medžius, iš gelmių trykštančius šaltinius ir griaustinį. Paprastus lauko akmenis jie taip pat laikė šventais, pažinojo jų dvasią ir tikėjo nepaprastomis jų galiomis.
Vienokius akmenis mūsų senoliai naudojo namams, kitokius – šventykloms ar aukurams statyti. Namų sienas mūrijo, grindinį grindė ir tvoras tvėrė niekuo neišsiskiriančiais akmenimis: paprastų formų, be ypatingų rašmenų ar piešinių, nuskeltais ar skilusiais pusiau. Tokie akmenys buvo laikomi „darbiniais“. Kad namų pamatai būtų tvirti, jiems rinkdavo didelius tamsius ir tvirtus jėgos akmenis. Juos mūrydavo ir į miestų sienas, kad jos atlaikytų priešų antpuolį. Jėgos akmenys buvo naudojami ir šventyklų pamatams, į jų tarpus buvo įterpiami apvalūs arba aptakių formų moteriški akmenys.
Įdomių formų, raštuoti arba simboliais paženklinti akmenys buvo laikomi šventais. Klaidinga manyti, kad senovės pagonys garbino akmenis. Šventas akmuo buvo tik fizinis daiktas – nebylus tarpininkas tarp dievų ir žmogaus. Plokščias stalo pavidalo akmuo galėjo atstoti altorių. Ritualiniai akmenys dažniausiai buvo statomi po vieną arba grupėmis ir turėjo tam tikras funkcijas, kurias išmanė tik pagonių žyniai. Vieta jiems statyti būdavo kruopščiai parenkama. Pagonys garbino gamtą ir jos reiškinius, tad nieko nuostabaus, jog savo šventvietes įkurdavo gražiausiuose gamtos kampeliuose. Šventais laikyti akmenys dažniausiai randami upių ar ežerų pakrantėse, prie šaltinių, pelkėtose daubose arba ant kalvelių. Turėjo reikšmės ir tai, kaip tie akmenys pastatyti. Vienaip veikė galva žemyn stovintis akmuo ir visai kitaip paverstas ant šono arba pastatytas galva į dangų. Ieškodami akmenims geriausios vietos ir padėties, mūsų protėviai tardavosi su akmenų dvasiomis.
Perkūno girnelės
Tyrinėtojai iki šiol spėlioja, kam buvo naudojami plokšti akmenys su įduba centre, dar vadinami dubenuotaisiais akmenimis. Akmens paviršiuje gamtos suformuotos įdubos, kurias žmogus kiek padailindavo, pagilindavo, gali būti apvalios arba netaisyklingos formos, lėkštos arba į apačią smailėjančios. Spėjama, kad dubenuotuosiuose akmenyse pagonys įrengdavo aukurus ir tikėjo, kad šventų akmenų įdubose susirinkęs vanduo stiprina ir gydo. „Perkūno girnelėmis“, „aukštaičių aukurėliais“ vadinamų dubenuotųjų akmenų pasitaiko visoje Lietuvoje, bet daugiausia jų randama Pakruojo, Pasvalio ir Joniškio rajonuose. Didžiausia šventų akmenų su įdubomis kolekcija sukaupta Pasvalyje, Girnų muziejuje.
Dar randama pėduotųjų akmenų – su aiškia suaugusio žmogaus ar vaiko pėdos formos įduba. Mūsų senoliai tikėjo, kad pėdas juose įspaudė dievai. Nužengę nuo akmens, jie pakildavo į dangų, pasislėpdavo po žeme arba vandenyje. Pasitaiko akmenų ir su kitokiais gamtos paliktais ženklais: gyvulių pėdomis, gyvatės ar mėnulio formos įdubomis, nedidelėmis duobutėmis, kurios atkartoja žvaigždžių išsidėstymą žvaigždynuose.
Stovintys akmenys
Mūsų kraštuose pasitaiko ir menhyrų – pailgos formos vertikaliai į žemę įkastų akmens luitų (išvertus iš bretonų kalbos, men – akmuo, hir – aukštas). Įvairiose Lietuvos vietovėse jie vadinami pervirtėliais, stabakūliais arba tiesiog stovinčiais akmenimis. Senuose padavimuose pasakojama, kad šie akmenys – tai suakmenėję žmonės ir gyvūnai. Tiesa, mūsiškiai menhyrai daug žemesni nei Didžiojoje Britanijoje ar šiaurinėje Prancūzijos dalyje stūksantys akmeniniai obeliskai, bet ne mažiau reikšmingi. Mūsų senoliai tikėjo, kad į žemę įkastas akmuo sujungia dangų, kuriame gyvena perkūnas, žemę, kur gyvena pats žmogus, ir požemį, kuriame tūno velnias.
Teritoriją aplink menhyrus ištyrę bioenergetikai pastebėjo, kad šie akmenys buvo statomi tose vietose, kur susikerta energiniai tinklai, tiksliau, neigiamos energijos taškuose. Tyrinėtojai iki šiol spėlioja, kaip neturėdami šiuolaikinių prietaisų mūsų protėviai taip tiksliai nustatydavo šiuos taškus. Manoma, kad menhyrai pakeičia neigiamą žemės energiją ir spinduliuoja teigiamus energijos srautus.
Pasimokyti – pas Moką
Ypač mūsų protėvių dėmesio sulaukdavo dideli lauko rieduliai, kurie prieš 14–20 tūkstančių metų atkeliavo iš Kolos pusiasalio ir šiaurinės Skandinavijos dalies. Jie buvo atridenti slenkančio ledyno. Kadangi senoliai nežinojo, kaip šie milžiniški akmenys atsirado mūsų lygumose, kūrė įvairiausias legendas. Apie Pakuolės kaime (Skuodo r.) esantį Barstyčių akmenį, kuris yra didžiausias Lietuvoje, pasakojama, kad jo vietoje kadaise buvo pagonių šventykla. Joje ugnį kursčiusi vaidilutė sulaužė dievui Perkūnui duotą ištikimybės įžadą. Užrūstintas Perkūnas trenkė į šventyklą, prislėgė tą vietą dideliu akmeniu ir užvertė žemėmis.
Ukmergės rajono Pabaisko seniūnijoje, netoli Sukinių kaimo, prie Šventosios upės yra vienas didžiausių riedulių Lietuvoje, vadinamas Moku. Spėjama, kad šioje vietoje kadaise buvusi pagonių alkavietė, vykdavo apeigos. Apsamanojęs Mokas apipintas legendomis ir padavimais. Pasakojama, jog kadaise kitoje Šventosios pusėje gyvenusi visa Mokų šeima, tačiau ramybės jiems nedavę piemenys, kurie akmenis čaižydavę botagu, ant jų kūrendavę laužus. Neapsikentęs Mokas nutarė su šeima persikelti į kitą upės krantą. Devynias dienas ir devynias naktis užtrūko jų kelionė. Kai Mokas pagaliau įsiropštė į aukštą krantą, pažvelgė atgal, kur jo šeima, tačiau žmonos ir vaikų nepamatė. Visi jie liko upės dugne.
Dabar tėvas Mokas yra kairiajame Šventosios krante. Mokienė stovi vandenyje netoli dešiniojo upės kranto, pusiau išlindusi iš vandens. Atokiau nuo kranto, už motinos, stovi išsirikiavę Mokiukai. Vyresniojo galvutė dar kyšo iš vandens, o vidurinysis ir mažasis pasirodo tik tada, kai nusenka Šventoji. To krašto žmonės tikėjo, kad Mokas gali daug ko pamokyti ir siųsdavo pas jį vaikus ir suaugusiuosius, jei šie ko nežinodavo. Dar pasakojama, kad senovėje žmonės ant Moko aukas dievams aukodavo, eidavo prie jo burti, kad gerai derėtų javai, sektųsi medžioklė. Bevaikės moterys, kad susilauktų vaikų, palikdavo nakčiai ant Moko savo apatinius marškinius.
Ką gali akmenys
Kai sunegaluoja mūsų kūnas ar dvasia, griebiamės tauriųjų metalų, pusbrangių akmenų, tačiau ir paprastas lauko akmuo turi gydomųjų galių. Upės dugne, pajūryje ar dirvoje surinkti akmenėliai yra apdoroti gamtos, dėl to – ypatingi. Mums kažkodėl atrodo, kad visa, kas ranka pasiekiama, nelabai vertinga. Iš tiesų yra atvirkščiai. Daugelis tradicinės medicinos šalininkų jums patars maitintis ne atvežtiniais, o vietoje užaugintais vaisiais ir daržovėmis, gydytis mūsų pievose surinktomis žolelėmis, nes jų energinė struktūra atitinka mūsų organizmo energinę struktūrą. Taip pat ir dėl akmenų. Amuletams puikiai tinka Lietuvos pajūryje surinktas gintaras, jūros ar upės srovės nugludinti akmenėliai.
Renkantis lauko akmenį, reikia vadovautis ne akmenų žinynu, o intuicija. Pakelkite nuo žemės dėmesį patraukusį akmenėlį, kelias minutes palaikykite suspaudusi delne, jei kažką pajutote, vadinasi, šitas akmuo jums tinka. Akmenys skleidžia iš aplinkos sukauptą teigiamą energiją, kuri gydo, ramina ir guodžia. Aptikusi prie čiurlenančio upeliūkščio ar girios tankmėje gulintį akmenį, bent trumpam ant jo prisėskite pailsėti, apmąstyti rūpesčius ar pasvajoti.
Beje, trupantys akmenys veikia priešingai – užuot teikę energijos, ją siurbia. Mūsų senoliai tokius akmenis laikė bedvasiais, mirusiais, todėl jais atsikratydavo – nunešdavo toliau nuo sodybos. Tačiau net ir šie akmenys buvo laikomi naudingais. Tikėta, kad mirę akmenys padeda įveikti priklausomybes. Buvo patariama kas vakarą saulei leidžiantis pusvalandį pasėdėti ant trupančio akmens, kad akmuo pasiimtų žmogaus bėdą, paskui tą akmenį įmesti į upę, kad jis išsivalytų.
Tai įdomu
Anglijos mįslė: Stounhendžas
Maždaug 120 km į vakarus nuo Londono, vaizdingose Pietų Anglijos pievose, stūkso paslaptingas statinys. Žiūrint iš šalies gali pasirodyti, jog tai tik padrikai sustatyti didžiuliai akmens luitai. Pažvelgus į statinį iš viršaus, paaiškėja, kad akmens blokai stovi ne bet kaip, o griežtai geometrine tvarka. Kai kurių akmens luitų aukštis siekia 6 metrus, o svoris net 26 tonos. Mokslininkai tvirtina, jog akmens luitai, atgabenti iš 45 km nuo Stounhendžo nutolusios vietovės, stovi maždaug 4500 metų. Jie įsitikinę, kad šis statinys – tai šventykla ir astrologijos observatorija, tačiau vis dar neranda atsakymo į klausimą, kaip seniesiems Britanijos salų gyventojams pavyko tai padaryti – juk jie neturėjo nei galingų kranų, nei sunkvežimių.
Baalbeko megalitas
Didžiausias žmogaus suformuotas akmens luitas rastas Libane, Baalbeko mieste. Tai apie 1200 tonų sveriantis taisyklingos stačiakampio formos megalitas. Didžiausi Gizos piramidės statybai panaudoti akmens luitai svėrė apie 50 tonų. Tik pamėginkite įsivaizduoti, kokio dydžio yra Baalbeko megalitas, kurio svoris dvidešimt keturis kartus didesnis.
Paslaptingi Velykų salos gyventojai
Ramiojo vandenyno pietuose, į vakarus nuo Čilės krantų, driekiasi nedidelė Velykų sala (taip pavadinta, nes atrasta Velykų dieną). Sala niekuo nesiskirtų nuo kitų, jei ne gigantiškos statulos, kurias vietos gyventojai vadina moajais (Moai). Tai iš vientiso akmens luito išskaptuotos žmonių galvos ir berankis kūnas iki juosmens. Saloje tokių statulų maždaug 600, visos jos pastatytos netoli kranto veidais į salą, nugaromis į vandenyną. Didžiausio moajo aukštis 21,6 m, svoris apie 150 tonų. Spėjama, kad jas maždaug prieš 500 metų pastatė saloje gyvenę polineziečiai. Dabartiniai salos gyventojai nežino, kam ir kodėl jų protėviai statė šiuos paminklus ir kaip salos gilumoje pagamintas daugiau nei šimtą tonų sveriančias statulas atgabeno į pakrantę.