Ketvirtadienį aktorius Dalius Mertinas pralaimėjo kovą prieš kraujo vėžį. Žymus lietuvių aktorius mirė eidamas 56-uosius metus. Prisimenant Dalių Mertiną dalijamės žurnale „Žmonės“ išspausdintu interviu su pačiu aktoriumi. Pokalbis įvyko 2010-aisiais, kai Dalius Mertinas sužinojo apie atsinaujinusią limfomą.
„Privalau dar pabūti“, – šie aktoriaus Daliaus Mertino žodžiai nuskamba neįtikėtinai paprastai, be kruopelės savęs gailėjimo ir perdėto jautrumo. Tarsi sau ir kitiems ryžtingai duotas pažadas niekur neišeiti. Dar – kaip padėka už kiekvieną išaušusią dieną, jos atneštą džiaugsmą ir tikėjimą rytdiena. „Kiekviena diena yra nauja, ir svarbu, kaip ją užpildysi. Jei nepildysi dienų mintimis, darbais ar svajonėmis, gyventi bus nepaprastai sunku ir neįdomu“, – šypteli sunkiai ligai nugarą atsukęs aktorius.
Kiekviena diena yra nauja, ir svarbu, kaip ją užpildysi. Jei nepildysi dienų mintimis, darbais ar svajonėmis, gyventi bus nepaprastai sunku ir neįdomu.
Žinia apie atsinaujinusią Daliaus ligą daug kam buvo netikėta. Net ir jam pačiam – įtarimų, kad limfoma grįžta, tuo metu muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai“ dalyvavęs aktorius neturėjo. Kai diagnozė vis dėlto pasitvirtino, prasidėjo alinantis gydymo maratonas: septynios chemoterapijos procedūros, po jų atliktas kaulų čiulpų persodinimas. Laimei, šiai operacijai tiko paties Daliaus kaulų čiulpai, todėl tikimybė, jog organizmas ir šį kartą atlaikys, gerokai padidėjo. Slinko ilgi nerimo mėnesiai. Nerimo ne tik Daliui, bet ir jo žmonai Laimai, jųdviejų vaikams – sūnums Dominykui, Mykolui ir dukrai Laimai Barborai, mamai Elenai, taip pat su sunkia liga kovojusiam uošviui Algirdui Brazauskui. Kalėdas gausi Brazauskų šeima sutiko prie bendro stalo ir vieni kitiems linkėjo svarbiausio – sveikatos. Kas jau kas, o ši šeima žino jos vertę...
Jūsų liga atsinaujino, ir apie tai, tiesa, gydymui jau įsibėgėjus, sužinojo net ir tie, kurie jūsų nepažįsta. Pastarąjį pusmetį nedalijote jokių interviu, tik kartą pasirodėte ten, kur buvo susirinkę žurnalistai, tad turbūt visiems ramybės neduoda vienas klausimas: kaip jaučiatės?
Šiandien jaučiuosi gerai, ir kiekvieną dieną reikalai juda vis geryn. Mane tai labai džiugina. Perėjau nelengvą gyvenimo periodą su eiliniais išbandymais, apie kuriuos pirmą kartą susirgęs nežinojau, bet kurių patyriau šįsyk. Atvirai pasakysiu: buvo labai sunku.
O dabar ir vėl – remisija. Pirmoji tęsėsi šešerius metus, pažiūrėsime, kiek truks antroji – viskas priklausys nuo manęs, mano gyvenimo būdo.
Išgyvendamas pirmąją remisiją žinojote, kad liga bet kada gali atsinaujinti...
Žinojau, bet kai normaliai jautiesi, žinojimas, jei ir neužsimiršta, gerokai išblanksta. Gyveni kasdienybėje, dienos bėga ir visiškai nesvarbu, kad kiekvieną dieną ligą bent trumpam prisimeni – ji tavęs nesmaugia ir nekamuoja. Juolab kad ligai atsinaujinus nejutau jokio fizinio skausmo.
Praėjusį kovą kakle padidėjo limfmazgis. Tuo metu dalyvavau „Žvaigždžių duetuose“, vis pažiūrėdavau į tą savo guzelį, bet žmonėms juk dėl daug ko padidėja limfmazgiai: sloguoja, kosėja. Panašiai ir save raminau. Pirmą kartą operuotis išvažiavau po paskutinio laidos „Pagalbos telefonas“ įrašo. Panašiai buvo ir šįsyk: su Aušra (dainininke Aušra Cicėnaite – red. past.) padainavome „Žvaigždžių duetuose“, o kai sužinojau rezultatus ir tai, kad į finalą nepatekome, paskambinau partnerei, paklausiau, ar nereikės finale dainuoti atsisveikinimo dainų, ir kitą rytą išvažiavau operuotis. Vakare jau buvau namuose. Aušrai dar pasakiau, kad jei vis dėlto per finalą reikės pasirodyti scenoje, padainuosiu – juk nekovojant dėl pergalės plėšytis nebūtina, „imti“ aukštų natų, kad net žarnos matytųsi, taip pat nereikės (šypsosi).
Neįsivaizduoji baisių dalykų, retkarčiais netgi pavyksta užsimiršti, tačiau negali negalvoti apie ligą, kai kiekvienas rytas prasideda nuo pokalbio su limfa.
Bet pripažinkite: gyventi kasdien žinant, kad liga bet kada vėl gali sugrįžti, nelengva.
Žinoma, gyvenimui kokybės tai neprideda, nerimas, kurį giliai viduje jauti, neleidžia visiškai nurimti. Neįsivaizduoji baisių dalykų, retkarčiais netgi pavyksta užsimiršti, tačiau negali negalvoti apie ligą, kai kiekvienas rytas prasideda nuo pokalbio su limfa. Paprašau, kad ji gerai tekėtų, niekur neužsilaikytų, kad nebenervintų nei manęs, nei aplinkinių (juokiasi).
Tačiau vieną dieną susikalbėti nepavyko?
Panašu, kad taip: vieną dieną mano organizme vėl atsivėrė juodoji skylė. Kita vertus, net ir gydytojai sako, jog šešeri metai – gana padorus laiko tarpsnis. Net galima sakyti, kad tai yra daug – remisija trunka vidutiniškai ketverius metus, nors gali tęstis ir dvylika ar net keturiolika.
Dabar noriu vėl užsikabinti už gyvenimo, ką nors veikti. Yra nebaigtų darbų, norisi pradėti naujus. Prasidėjo toks etapas, kai galbūt dienų ir neskaičiuosiu, bet puikiai žinau, kad reikėtų dar ką nors gražaus padaryti, pamatyti, pajausti, sužinoti – vien dėl to privalau dar pabūti. Keliu sau maksimalias užduotis – kitaip galbūt su viskuo ir nesusidoročiau. Maža, kad padeda artimieji, medikai ir vaistai, – reikia ir savyje sugebėti rasti tą plonytę raudoną liniją, ant kurios sugebėčiau verti ištvermės karolius.
Pirmą kartą apie jūsų ligą žinojo nedaug kas, o šįsyk apie atsinaujinusią limfomą išgirdo kone visa Lietuva. Neslėpėte, kad kai kurių žurnalistų elgesys nuvylė...
Kai nachališkai skambina ir ima klausinėti, ar aš gausiu vaistų, nors tuo metu kaupiuosi chemoterapijai ir esu visiškai nenusiteikęs kalbėti, man tai atrodo nepadoru. Žurnalistas skambino ir kišosi ne laiku, o kai dar Laima pasakė, kad ta medžiaga pateko į pirmą puslapį... Tuomet ir pagalvoji: „Kaip, žmogau, jaustumeisi, jei tau tai nutiktų?“ Papildomo streso man tikrai nereikėjo, nereikėjo jo nei Laimai, nei mano mamai, kuri panašius dalykus sunkiai atlaiko.
Patirtis, išgyvenimai labai skiriasi nuo tų, kurie užgriuvo apie vėžį išgirdus pirmą kartą?
Viskas yra kitaip. Ir nėra taip, kad įbridus į balą antrą sykį viskas tampa aišku, dėl to pasidaro ramiau ir lengviau gyventi. Šį kartą gydymas, vaistai, jų poveikis buvo kitokie, todėl ir savijauta kitokia. Pirmą sykį gulėjau ligoninės vienutėje, dabar – bendroje palatoje, aplink buvo žmonių: vieniems – geriau, kitiems – blogiau, tretiems – labai negera.
Manai, antrąkart išgirsti, jog sergi, – lengviau? Tai – toks pat smūgis, ir nė kiek ne lengvesnis, nes giliai viduje vis tiek naiviai tikiesi, kad ligą galbūt pavyko įveikti.
Manai, antrąkart išgirsti, jog sergi, – lengviau? Tai – toks pat smūgis, ir nė kiek ne lengvesnis, nes giliai viduje vis tiek naiviai tikiesi, kad ligą galbūt pavyko įveikti. Nėra jos penkerius metus, šešerius – super! Žinojimas, kas yra limfoma, ramybės neprideda. Tai – toks pat šokas ne tik tau, bet ir aplinkiniams. Šį kartą smūgis galbūt buvo dar stipresnis, nes kaip tik išgyvenau puikų, darbingą, kūrybingą laikotarpį, todėl ir nuotaika buvo gera, tad žinia lyg Damoklo kardo kirtis, oi, kaip pakerta...
Ir į galvą vėl ima belstis tie įkyrūs „kodėl“?
Niekas į tokius klausimus neatsako, todėl geriau jų net neužduoti ir neeikvoti laiko. Nebent gali pasistengti užmegzti pokalbį su Dievu ir, jei pavyks, galbūt jis tau atsakys. Ar man pavyko tai padaryti? Turi pavykti. Žmogus privalo susitelkti ir atrasti savyje jėgų pasikalbėti, kitaip teks be paliovos kankintis. Nebūtina gauti atsakymų į visus klausimus, kartais galbūt užtenka vien nuraminimo.
Jokiu būdu negalima prisileisti blogų minčių, kurios pradėtų kankinti ir tarsi užgrobtų tavo sąmonę. Reikia galvoti, prisiminti tai, kas gera. Paimti į ranką mielą kryžiuką ar akmenį, o galbūt kaip aš – ir viena, ir kita, ir tikėti, kad viskas bus gerai. Svarbiausia – teigiamos mintys. Žmogaus organizmas daro stebuklus.
Daug kas pamanys: gal geriau pasikalbėti su psichologu?
Kaip kam patinka... Gulėdamas ligoninėje pirmą kartą bendravau su psichologe. Atėjo jauna mergaitė, ir kai mes pradėjome kalbėtis, supratau, kad apie gyvenimą žinau daugiau nei ji. Tiesą sakant, pabendravau su ja iš mandagumo (šypsosi). Psichologai dažniausiai tyli, o tokiose situacijose norisi, kad su tavimi kalbėtųsi.
Sakėte, kad žmogaus organizmas daro stebuklus. Nebandėte pagalbos kreiptis į aiškiaregius, burtininkus, liaudies medicina užsiimančius žolininkus ar šamanus?
Sulaukiau ne vieno skambučio, žmonės siūlė pasidomėti „tuo“ ar „anuo“. Neslėpsiu: domėjausi, tačiau pagalbos neieškojau. Jei aplinkui – šeimoje, tarp draugų – nebūtų tiek daug medikų, kas žino, kaip būčiau pasielgęs, bet visi aplink kartojo, kad tikėčiau tradicine medicina ir profesionalų pagalba, kad nešvaistyčiau laiko ir gydyčiausi, o jau paskui galėsiu važiuoti, kur noriu. Nemanau, kad Laima važiuotų kartu, bet gal ateis laikas ir viskas apsivers (šypsosi). O dabar reikėtų išvažiuoti bent pailsėti, pakeisti aplinką.
Su uošviu apie užgriuvusias negandas pasikalbėdavote?
Buvo laikas, kai uošvis gulėjo ligoninėje, o aš kas rytą važiuodavau atlikti tyrimų ir po jų visada užsukdavau pasikalbėti. Mano uošvis – nuostabus, stiprus, charizmatiškas žmogus.
Gera, kai šalia yra artimųjų. Jei žmogus tokioje situacijoje būtų paliktas visiškai vienas, būtų sunku. Šeima, draugai – visi palaiko. Ir nereikia užuojautos, reikia įprasto bendravimo: šeimoje išmokome normaliai gyventi, o ir draugai nepuolė laidoti. Visi sako: „Pakentėk, viskas bus gerai – pirmą kartą ištvėrei, pajėgsi ir antrąsyk. Juk esi stiprus!“
Ir humoro jausmo nei jūs, nei jie neprarado? Pamenu istoriją, kaip prieš šešerius metus, kai susirgote, per vieną „baliuką“ nusprendėte bičiuliams pademonstruoti dulkių siurblio, kurį tądien dovanojote jubiliatui, galią. Prie galvos priglaustas antgalis kaipmat prarijo plaukų sruogą, o įkaušę jūsų draugai net nesuprato, kodėl tai įvyko...
Duok Dieve, kad humoras niekur nedingtų – be jo būtų baisiai šlykštu ir slogu. Mintis reikia keisti net jei kalbama apie juodąjį humorą ar anekdotines situacijas.
Ir mane visokios mintys aplanko, tačiau dominantė yra viena: jei myli gyvenimą ir nori gyventi, turi pasistengti.
Tačiau nesame bejausmės būtybės ir silpnumo akimirkų sunku išvengti.
Ir mane visokios mintys aplanko, tačiau dominantė yra viena: jei myli gyvenimą ir nori gyventi, turi pasistengti. Žinoma, kai jautiesi tragiškai, kai jėgos apleidžia, pagalvoji, kas gali nutikti blogiausio. Vieną tokią silpnumo akimirką apie savo jausmus papasakojau Laimai, tačiau pokalbis buvo trumpas – tokiose situacijose žodžių nebūna daug. Laima tepasakė: „Viskas bus gerai. Kitaip ir negali būti...“ Paskui stojo tyla...
Gyveni, žmogau, ir statai savo gyvenimo piramidę: kai viena plyta iškrenta, į jos vietą įmūriji kitą. Susirgai – plyta iškrito, gimė anūkėlė – buvusios vietoje atsirado kita – taip ir kopiame aukštyn... Bet kai atėjus laikui imi riedėti žemyn – niekas nebesustabdys. Kita vertus, kai jauti, kad laikas dar neatėjo, nieko nelieka, kaip tik nagais ir dantimis įsikabinti (juokiasi). Juk niekas negrįžo iš TEN ir nepasakė, kaip TEN yra gerai, todėl žmogus ir kapanojasi, kaip įmanydamas...
Tad gyvenate čia ir dabar – jokio gręžiojimosi atgal ir jokių didelių ateities planų?
Vasario mėnesį laukiame „Giminių“ tęsinio, bet viskas priklausys, kaip bus sprendžiami Lietuvos televizijos finansavimo klausimai. Dar norėčiau, kad su Berneen užbaigtume albumo įrašus – juk liko tiek nedaug. Galbūt ji grįš iš Pietų Afrikos Respublikos, ir mes baigsime tai, ką esame pradėję.
Štai tokios paprastos svajonės?
Paprastos svajonės apie darbą... Manyje dar yra stygų, kurios retai buvo liečiamos. Būtų labai skausminga toliau gyventi ar baigti gyvenimą žinant, kad jomis taip ir nebus sugrota. Jei atvirai, labiausiai dabar norėčiau gero dramatiško vaidmens (šypsosi).
Kartais norom nenorom apima nereikalingumo jausmas. Žiūri: ten kas nors ką nors naujo kuria, ten kuria, o tavęs, kaip nėra, taip nėra. Vadinasi, nereikia. Matyt, visi galvoja: „Ai, vėžininkas...“ Dėl to yra nepaprastai skaudu. Kai kas sako, kad turėčiau luktelėti, neskubėti, o aš žinau, kad neturiu laiko. Nenoriu sėdėti ir iš eketės ešeriukus traukti – noriu parodyti, ką sugebu, trokštu, kad žmonės pamatytų, jog mano stygos tikrai vertos, kad jomis būtų pagrota. Jei to niekam nereikia, vadinasi, nereikia – kaip nors susitaikysiu, tačiau noriu tikėti, kad atsiras žmogus, kuris išdrįs priversti mano stygas virpėti.
