Anželika Cholina: „Pusė mano daiktų yra čia, kita pusė jau iškeliavo į Maskvą“

Reklaminiame miuziklo klipe drąsiai pareiškiate, kad į premjerą ateisiantys žmonės turi galvoti, jog pamatys stebuklą, nes taip ir bus. Pačios pasitikėjimas tuo „stebuklu“ niekada nesusvyravo?

Aš niekada „nesvyruoju“ (šypsosi). Nesiimu darbo, jei nematau aiškios vizijos, galutinio rezultato. Nors šiuo atveju pamatyti jį buvo sudėtinga – sunku patikėti, bet muzika dar nėra visa iki galo sukurta. Iki šiol niekada nesu stačiusi spektaklio nežinodama visų kūrinių, nenutuokdama, kokia bus jų forma, koks skambesys. Ne vieną miuziklo sceną stačiau žinodama tik darbinius kūrinių pavadinimus: „Barboros ir Žygimanto duetas Nr. 2“ arba „Nr. 3“. Bet mane visuomet gelbėja tai, kad negilinu problemos, – nematau prasmės tai daryti.

Aš jau dabar žinau, kad miuziklas bus pats geriausias mano darbas. Nesimaivau ir nekoketuoju – nuoširdžiai tuo tikiu. Neabejoju, yra tokių, kurie galvoja, kad kalbu tai iš pasipūtimo, arogancijos, bet ką padarysi – kiekvienas žmogus svarsto pagal savo sąmoningumo lygį. Miuziklą pavadinau amžiaus spektakliu tam, kad... nugalėčiau savo tinginystę.

Man svarbu, ką pati noriu tuo pasakyti. Šitaip kalbėdama pirmiausia įpareigoju save, kad, neduok Dieve, neturėčiau kelio atgal. Jei tik pasitaiko silpnumo akimirka, kai suabejoju, mano pasakyti ir į erdvę paleisti žodžiai pakimba virš manęs tarsi Damoklo kardas. Man tai padeda, nes tik pati žinau, kokia baisi esu tinginė...

Darbai Lietuvoje ir Rusijoje, spektakliai vienas po kito... Man jūs visai nepanaši į tinginę!

Bet būtent tokia esu. Aš – Liūtas, susiraitęs ant bordinio aksominio fotelio ir su karūna ant galvos (juokiasi). Jei tik galėčiau, ištisas dienas nieko neveikčiau. Kartais labiau už darbą mėgstu tiesiog stebėti gyvenimą, keliauti, bendrauti.

Kas tuomet verčia dirbti?

Vos tik spektaklis išvysta dienos šviesą, „atsijungiu“ iki pat tos akimirkos, kai galvon šauna mintis apie naują darbą. Niekada neverčiu savęs dirbti, ieškoti naujų pastatymų idėjų, laukiu, kol mintis pati ateis. Kartais mąstau: „Kaip būtų gerai, kad ji bent tris mėnesius nepasirodytų“, nes kai pasirodo, privalau iškart jos imtis. Esu temperamentinga, daug kam gyvenime jaučiu aistrą, tad leidžiu mintims mane užvaldyti.

Po premjeros nedirbu – man reikalinga pertrauka. Turiu įpročių, kurių laikausi, todėl žiemą bent kartą turiu išvažiuoti į šiltuosius kraštus, pasikrauti bateriją, galiausiai – sugrįžti į tikrąją save (juokiasi). Darbe esu fėja, kurianti stebuklus, o realiame gyvenime... Jame esu tiesiog moteris.

Prieš trejus metus pastatėte baletą „Barbora Radvilaitė“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija – ryškiausia visoje Lietuvos istorijoje?

Tai – gana dramatiška ir aiški meilės istorija, todėl ją nėra sunku pastatyti. Ji – universali ir, esu tikra, galėtų sudominti ne tik Lietuvos kūrėjus. Anksčiau mes nekreipėme tiek daug dėmesio į savo šalies istoriją, vis atrodė, kad kitų personažai, jų istorijos – geresni, gražesni, įdomesni. Nors iš tiesų tereikia tik šiek tiek daugiau pasigilinti, paskaityti, ir patriotiškumo jausmas savaime gimsta.

Miuziklo muzikos autorius Kipras Mašanauskas turėjo savo požiūrį į šią istoriją, žodžius parašęs Romas Lileikis – savo, aš – dar kitokį. Klausiausi jų ir įsiklausiau.

Žinoma, jų traktuotė, požiūris į istoriją – labiau vyriškas, o tai labai skiriasi nuo moteriškosios pozicijos. Vyrai bijo meilės, o aš jiems liepiu apie ją rašyti (šypsosi). Vyrai apie meilę kalba „per aplinkui“, o aš mėgstu apie ją kalbėti tiesiai. Bet iš „aplinkui“ ir „tiesiai“ gimsta „vidurys“, kuris ir reikalingas miuziklo sėkmei.

Statydama miuziklą supratau, kad moku viską: galiu statyti baletus, šokio spektaklius, stačiau operetę, dabar – miuziklą, svajoju apie operą, o kai jau nebegalėsiu paeiti, kursiu dramos spektaklius – man tai irgi be galo įdomu. Nenoriu ir nereikia apsiriboti vienu žanru. Tiek, kiek mes galime ir sugebame, tik patys sprendžiame, svarbiausia – nieko nebijoti.

Džiaugiuosi, kad sulaukusi Manto (pirminė miuziklo idėja gimė dainininkui Mantui Jankavičiui, atliksiančiam vieną pagrindinių vaidmenų – Žygimanto Augusto, – red. past.) skambučio neišsigandau, bet sutikau ne iš karto. Man buvo svarbu, kas dalyvaus miuziklo kūrime, norėjau, kad tai būtų mano kraujo žmonės, kurie mąsto ir jaučia kaip aš. Vengiu konfliktinių situacijų, todėl man buvo svarbu žinoti, ar galėsime pakviesti žmones, su kuriais esu įpratusi dirbti ir kurie gali garantuoti rezultatą. Kalbu apie kostiumus kuriantį Juozą Statkevičių ir scenografijos autorių Marijų Jacovskį.

Dar buvo svarbu sužinoti, kiek man bus duota laisvės. Darbe nuolat susiduriu su nesikeičiančiu gyvenimo dėsniu: tam, kad atkreiptų į save dėmesį, moteris visuomet tris, penkis ar dešimt kartų turės padaryti daugiau už vyrą. Vyrams visada atrodo, kad jie geriausiai viską supranta, žino. Ir tai liečia bet kurią – ne vien režisieriaus – profesiją.

Įdomiausia būna laukti, kada gi šiame įtarumo ir nepasitikėjimo kupiname „žaidime“ įvyks lūžis. Iš pradžių niekada su manimi nedirbę artistai bando įsižiūrėti – regis, taip ir laukia, kada padarysiu klaidą. O tada ateina laikas, kai jie ima suprasti, kad dirbu stabiliai, pamato, kad nesu iš tų žmonių, kuriuos ištinka isterijos priepuoliai, silpnumo akimirkos. Bet kokioje situacijoje reikia laiko, kad gimtų pripažinimas ir pagarba.

Tai, kaip dirba režisierius vyras ir režisierė moteris, labai skiriasi?

Ne, nes iš tikrųjų skiriasi režisierius žmogus nuo režisieriaus žmogaus „iš didžiosios raidės“. Kiekvienas kūrėjas privalo suprasti, jog dirba su gyvais žmonėmis, čia negalioja žeminimai, naikinimai, nepagarba ar nedėmesingumas. Jei nori, kad žmonių grupė tavo mintis ištransliuotų scenoje, turi juos atitinkamai vertinti, – kad ir kaip galvotum, jie dirba tau.

Man patinka dirbti su didelėmis trupėmis, nors mano teatrui vadovaujanti sesuo visada prašo statyti mažesnės apimties spektaklius. Puikiai suprantu, kad pinigų ne visada yra tiek, kiek norėtųsi, ne visada yra sąlygų dirbti su daugybe žmonių, bet tik šitaip dirbdama matau prasmę.

Po netrumpos pertraukos vėl dirbate Lietuvoje. Koks jausmas pargrįžus?

Nesidairau atgal, todėl net tiksliai nepamenu, kiek laiko prabėgo nuo pastarosios lietuviškos premjeros, tačiau pertrauka buvo gana ilga. Niekada neatsisakau statyti spektaklių Lietuvoje, bet kad mane nelabai kas kviečia. Kodėl? Turbūt reikėtų klausti tų, kurie nekviečia (šypsosi). Jau seniai nejaučiu nuoskaudos ar nusivylimo – yra taip, kaip ir turi būti. Kai vienos durys užsidaro, atsiveria kitos. Gyvenime galioja tam tikros taisyklės, ir viena jų – privalai padirbėti kitur, kad tave pastebėtų tavo tėvynėje. Turbūt tiesa, jog savame krašte pranašu nebūsi...

Niekada neieškau darbo – jis pats mane suranda. Darau tai, ką moku, ir ten, kur mane kviečia. Kol kas labiausiai esu vertinama Maskvoje, ten jau turiu savo žiūrovą, gaunu apdovanojimų. Esu Maskvos teatro elite ir tuo didžiuojuosi. Noriu dirbti Lietuvoje, bet tikrai nesižudysiu, jei niekas nepakvies. O dar prisimenant, kad esu tinginė (juokiasi)...

Besikeičianti politinė situacija, aštrėjantys Lietuvos ir Rusijos santykiai turi įtakos jūsų darbui Maskvoje?

Labai norėčiau, kad kultūra ir politika niekada nesisietų. Visuose karuose menininkai buvo taikdariai. Neskirstau žmonių pagal tautybę, rases, pagal tai, kokiam socialiniam sluoksniui jie priklauso. Neskirstau į gerus ir blogus, nes suprantu, jog mes visi gyvename pirmą kartą ir visi darome klaidų. Niekada nieko neteisiu. Stebiu situaciją, stengiuosi jos neaštrinti ir padaryti viską, kad žmonės draugautų.

Dėl besiklostančių dviejų šalių santykių kol kas niekas manęs neužkabino. Nei Lietuvoje, nei Maskvoje. Atvirkščiai, Maskvoje aktoriai džiaugiasi, kad atvažiuoju, dirbu, ten jie manęs laukia ne kaip lietuvės, o kaip režisierės. Teatro erdvėje nėra jokios agresijos, juolab kad Vachtangovo teatre dirba ypač daug lietuvių. Rusai mus vertina kaip talentingus žmones, kurie jų teatrą iškėlė į aukštumas.

Maskvoje esu pačiame įvykių epicentre: Vachtangovo teatras išgyvena didelį pakilimą, todėl didelis dėmesys skiriamas spektakliams, salės – visada pilnos. Ten verda tikras teatrinis gyvenimas – smagu būti viso to dalimi.

Jei aktorius pamato, kad esi profesionalas, jokių problemų nekyla, ir visai nesvarbu, kokio lygio žvaigždė yra aktorius. Netrukus pradėsiu dirbti su Irina Kupčenko, Julija Rutberg, mano šokio spektakliuose vaidina Jevgenijus Kniazevas, Grigorijus Antipenka. Dar negaliu išduoti visų pavardžių, bet iškart po Naujųjų statysiu spektaklį, kuriame noriu dirbti su ryškiausiomis scenos žvaigždėmis.

Žvaigždės ne veltui vadinamos žvaigždėmis. Galbūt ne visos jos įdomios kaip žmonės, bet jų talento nenuginčysi. Man pasisekė, kad esu situacijos valdovė ir kad prieš mane bet kuris scenos profesionalas – beginklis: jis ateina į visiškai nepažįstamą erdvę ir pradeda nuo absoliutaus nulio. Jiems tai nesuteikia drąsos, bet jie taip pat žino, jog nepadarysiu nieko, kad scenoje jaustųsi nepatogiai.

Po repeticijų bendravimas su aktoriais nenutrūksta?

Daugiausia bendrauju su teatralais, dažniausiai – aktoriais. Į Maskvą važiuoju dirbti, todėl ir santykiai susiformuoja labiau darbiniai, o Vilniuje aš ilsiuosi. Man patinka pažinti naujus žmones, o naujus žmones paprastai atrandu naujose vietose. Bet Maskvoje nesijaučiu svetima: ten gyvenu maskvietiškame bute miesto centre, vairuoju automobilį, važiuoju į mėgstamas vietas, kitus teatrus. Netoli mano namų – Patriaršije prudy, mėgstu ten pasivaikščioti, tyliai pamąstyti, pailsėti.

Tad kur – Vilniuje ar Maskvoje – dabar tikrieji jūsų namai?

Ir Maskvoje, ir Vilniuje... Vis dažniau į Rusiją išskrendu su viena rankine. Man patinka butas, kuriame gyvenu Maskvoje, ypač žiemą. Džiaugiuosi, kad būtent žiemą dirbsiu naujame spektaklyje. Pusė daiktų yra čia, kita pusė jau iškeliavo į Maskvą. Esu apskaičiavusi, kad nuo namų durų Vilniuje iki namų Maskvoje – vos penkios valandos kelio...

Darbai, kūryba – tai ir yra jūsų laimės receptas?

Niekas nežino, kaip gyvenu (šypsosi). Nenoriu atsiskaitinėti prieš svetimus žmones, svarbiausia yra tai, kaip aš jaučiuosi. Kad ir kaip banaliai skambėtų, esu laiminga. Juk aš – Liūtas, o Liūtai niekada neleistų savęs skriausti!

Esu ten, kur man įdomu. Esu su tuo, su kuo man įdomu. Būnu tiek, kiek man įdomu. Bendraudama su žmonėmis atiduodu viską. Labai vertinu ištikimybę, bet nieko nedarau dirbtinai. Neskirstau santykių: jie arba yra, arba jų nėra, man svarbiausia, kad šalia manęs būtų mano kraujo žmonės. MANO. Ir jei sutinki tokį žmogų, gali jo nedėti į jokius rėmus. Būsime vienas šalia kito tiek, kiek lemta, tol, kol duosime vienas kitam tiek, kiek galime duoti. Nė vienas žmogus negali duoti visko, aš – taip pat, todėl ir iš kitų to nereikalauju.