Gyvenimas – reikalas ne paprastas. Netgi geras gyvenimas. Nes jam kartais visiškai nusispjaut, ką tu jauti – jis „sugalvojęs“ žmogui tiek apribojimų... – kaltina žmogus gyvenimą. Bet, tą masę apribojimų, nuo kurių patys kenčiame, ar ne mes patys sau ir sugalvojome?
Tai štai, tas „apsąlygotas sąlygomis“ gyvenimas, op! ima ir tekšteli kokį nors paradoksą, kad tu, žmogus, staiga supranti, kad jauti jausmą, kurio, pagal visas taisykles, jausti... negalima. Ir tu negali net papasakoti niekam apie tai, nes tavęs nesupras!
Ar, pavyzdžiui, galima prisipažinti, kad pajutai didžiulį palengvėjimą, kai tavo mylimas žmogus išėjo pas kitą?
Juk tu turi kentėti, jaustis išduotas, atstumtas ir pažemintas. O tu skraidai nuo netikėtai suteiktos laisvės...
Arba, kodėl tu turi meluoti, kad tau patinka kalendorinės šventės, jeigu tu jų nemėgsti, nes tau sunku dalyvauti dažnai dirbtino džiaugsmo aktuose ir šventės jausmas tavyje tikras paprastomis dienomis?
O dabar, įsivaizduokim, jeigu kas nors padaro priešmirtinį pareiškimą, kad gyvenime labiausiai gailisi dėl to, kad per mažai laiko skyrė darbui, nes didžiąją dalį atidavė šeimai ir draugams? Tragedija! Nonsensas!
Bet jeigu darbas tam žmogui suteikdavo žymiai daugiau džiaugsmo, negu buitinių problemų sprendimas? Jis jautėsi laimingas ir pakylėtas dirbdamas – jis mylėjo savo darbą.
Arba, ką pasakys giminės ir kaimynai, jeigu motinai, kurios namus ką tik paliko vaikai, norisi straksėti ir šokti pasadoblį? Ji tuoj pat bus apšaukta bloga mama!
O jeigu ji jaučia, iš jaunystės grįžusį, neatsakingos laisvės jausmą, kurio nejautė dvidešimt metų? Ir dabar, jos krūtinėje jis suka džiaugsmo ratus, kilograminio drugio pavidale?
O jeigu žmogus, kuris serga, pasakytų daktarams, kad jis laimingas, sužinojęs apie savo mirtiną diagnozę? O, ne! Ligoniai juk turi jausti baimę, skausmą, įniršį, nusivylimą! Ei...Turbūt jis tiesiog šoke nuo žinios?
Šokas – kai jausmų nėra. O jis jaučia. Jis jaučia aiškų laimės jausmą, nes pagaliau jam daugiau dėl nieko nereikės jaudintis – nei dėl santaupų, nei dėl sudėtingų santykių, nei dėl globalinio atšilimo, nei dėl baltųjų delfinų populiacijos... Dėl. Nieko.
Jis laimingas, nes būdamas gyvas, pagaliau jaučia taip lauktą, tikrą lengvumą.
Ir čia tik mažas sąrašas „netinkamų jausmų“.
Situacijų, kai jaunuolis įsimyli stipriai vyresnę moterį, vyras vyrą, moteris moterį, artimesniu tampa ne šeimos narys, net neverta užkabinti, nes neužteks jėgų žmonių reakcijoms į šiuos dalykus aprašyti, todėl, jeigu dviem žodžiais apie jas – „tai nenormalu“. Dešimt šauktukų.
Ir žiauru čia tai, kad, dėl savo pasirinkimo užpultas žmogus, turi kentėti, gintis ir sugebėti atstovėti save, prieš šeimą, prieš visuomenę, kad galėtų GYVENTI SAVE ir savo pasirinkimą.
Jeigu tu jautiesi laimingas – tavo laimė teisinga ir tikra tau.
Jauskime tai, ką jau jaučiame.
Ir leiskime JAUSTI kitiems.