„Anytos“ ir „Kaimynų“ autorė Sally Hepworth: „Viskas romanų puslapiuose – iš gyvenimo“

Sally Hepworth / Pranešimo autorių nuotr.
Autorius: Irma Laužikaitė
Publikuota: 2021-07-30 12:21
„Aš rašau knygas apie gyvenimą. Noriu, kad skaitytoją pasakojimas paliestų ir jis galėtų pasakyti, kad kai kurios scenos – tiesiog pavogtos iš jo gyvenimo“, – sako australė rašytoja Sally Hepworth. Lietuvos skaitytojai šiltai sutiko jos romaną „Anyta“ (vertė Nomeda Berkuvienė), dabar knygynuose – jau ketvirtas jo tiražas. Neseniai lietuviškai pasirodė dar viena šios rašytojos knyga – „Kaimynai“ (vertė Nomeda Berkuvienė).

Šias knygas lietuviškai išleido „Balto“ leidybos namai. „Kai rašau, tikiuosi, jog skaitytojus įtrauks mano pasakojama istorija. Man bus smagu, jeigu  kažkam knyga suteiks malonumą ir padės pabėgti nuo kasdienybės. O jei dar ims analizuoti savo santykius ar pažvelgs į aplinką kitu kampu – bus nuostabu“, – viename interviu tikino autorė.  

Motinystės atradimai

Sally Hepworth – žmogiškųjų išteklių specialistė, nuo vaikystės brandintą svajonę rašyti  įgyvendino motinystės atostogose. Kai gimė pirmasis vaikas, ji su vyru britu gyveno Kanadoje, sūnus buvo ramus ir daug miegojo, tad jauna mama turėjo daug laisvo laiko, kurį galėjo leisti prie kompiuterio. Kaip tik vienerių metų ir pakako romanui pabaigti. 

Rankraštį Sally išsiuntė įvairiems agentams, tačiau nei Kanadoje, nei Jungtinėse Valstijose juo nesusidomėjo nei vienas leidėjas. Vis gi pavyko rankraštį parduoti leidyklai Vokietijoje ir šis pasirodė vokiškai.  

„Džiaugiausi, nes rankose laikiau savo pirmąją knygą, tačiau supratau tik du žodžius ant viršelio – Sally Hepworth, – dabar sėkmės sulaukusią rašytoją ši istorija tik linksmina. – Gal Europos leidėjai susidomėjo, nes šiame romane veiksmas vyko pietų Prancūzijoje ir Londone...“

Sally iškart ėmėsi antrojo romano: šįkart nutarė rašyti apie gimtąją Australiją, pagrindinis veikėjas – narkotikų prekeivis, bėgantis per visą šalį nuo policijos. Tačiau ir šis rankraštis nesužavėjo leidėjų.

Kai jos agentas paragino rašyti naują knygą, Sally laukėsi antrojo vaiko, daug skaitė ir domėjosi gimdymais. Nenuostabu, jog kilo idėja parašyti knygą apie tris pribuvėjų kartas – taip atsirado „The Secrets of Midwives“ („Pribuvėjų paslaptys“).

Šio rankraščio likimas susiklostė kur kas palankiau, romanas 2015 metais buvo išleistas. „Kadangi sutartį su leidykla pasirašiau iškart trims romanams, nuo tos akimirkos negalėjau neberašyti, nes buvo numatyti ir griežti terminai. Rašymas virto mano darbu: keturias dienas per savaitę nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro aš sėdžiu prie darbo stalo“, – pasakojo Sally.  Dabar ji – jau šešių romanų autorė, šį rudenį Australijoje bus išleista jau septintoji  knyga.  

Sally Hepworth / Pranešimo autorių nuotr.
Sally Hepworth / Pranešimo autorių nuotr.

Ką ten veikia kaimynai?

„Esu labai laiminga, kad galiu rašyti“, – nesiliauja kartojusi Sally Hepworth. Ji – ir trijų mažų vaikų mama. Kaip sugeba viską suderinti? Apie tai klausiama rašytoja tik kartoja, jog su tokiomis problemomis susiduria visos moterys, turinčios mažų vaikų.  

Kiekvienas romanas prasideda nuo idėjos. O jos gali šauti į galvą pačiu netikėčiausiu metu.  „Vienos knygos sumanymas gimė vaikštant po „Ikea“, – kūrybos gerbėjams paslaptį atskleidė rašytoja. – „Kaimynų“ idėja kilo kalbantis su leidėju – aptarinėjome, kokio žanro knygos mums patinka. Buvau vėl nėščia, laukiausi trečiojo vaiko, daug laiko praleisdavau namuose ir man buvo smalsu, kaip gyvena kaimynai. Buvau ta, kuri vis žvilgčioja pro langą ir seka, kas vyksta aplinkui.  

Tuomet netikėtai ištariau: „Norėčiau perskaityti knygą apie uždarą priemiestį, kaimynus, kurie paslapčiomis seka vieni kitų gyvenimus ir kas nutinka, kai jie sulaukia naujo gyventojo... O jei ji ar jis turi dar kažkokią paslaptį?“  Nuo šio sumanymo viskas ir prasidėjo, man nebuvo sunku ją rašyti, nes pasakojimas sukosi apie tai, kuo gyvenau – jaunos mamos, nėštumas, kaimynai...“

Romanas „Kaimynai“ nukelia į Australiją. Gyvenimas Žaviojo kiemo gatvelėje atitinka pavadinimą. Kaimynai čia pažįsta vieni kitus, jų atžalos ramiai žaidžia gatvėje. Tad šeimyniško rojaus paveiksle visiškai nedera ką tik atsikrausčiusi Izabelė Heterington. Vieniša, o aplink gyvena vien šeimos su vaikais. Būstą nuomojasi, o visi kiti čia įsigiję namus. Apie jos darbą irgi niekas nieko nežino. 

Naujoji gyventoja ypatingą susidomėjimą kelia trims jaunoms mamoms. Tik kad jos ir pačios turi ką nutylėti. Kodėl Endžė jaučia poreikį kontroliuoti visas savo gyvenimo sritis? Kodėl Franė rūpestingam, švelniam savo vyrui neleidžia artintis prie kūdikio? Kodėl prieš trejus metus Esė nusivežė dukrelę į parką, o grįžo namo be jos?

Izabelė nevengia bičiuliautis su kaimynėmis, ypač – su dviejų mažylių mama Ese. Moterų draugystei stiprėjant, į paviršių ima kilti vis daugiau nutylėtų paslapčių...

„Kai norisi knygą suryti vienu ypu – Sally Hepworth puikus pasirinkimas. Net po itin sunkios darbo dienos su malonumu griebsite knygą ir skriesite puslapiais. Autorė turi talentą rašyti lengvo turinio įtraukiančias knygas. Esminis momentas, kuris skirią Sally nuo kitų panašaus tipo knygų kūrėjų – autorei pavyksta išvengti buitinio banalumo ir skaitydamas jos knygas tikrai nereikės kraipyti galvos nuo klišinių formuluočių. /.../ Kodėl skaitytojams turėtų patikti ši knyga? Pirmiausia – paslaptys.

Na, jos mums patinka, o ypač, kai jos liečia tuos tobuluosius, kurie neva gyvena geriau nei mes. Kitas dalykas – temos, kurias paliečia autorė: pogimdyminė depresija, santuokos problemos, vaikų auginimas. Tai – temos, kurios vienam ar kitaip paliečia daugumą mūsų. Taigi paslapčių ir aktualių temų ingridientai suplaka tikrai gardų kokteiliuką ištroškusiam skaitytojui“, – savo nuomone pasidalijo Indrė, knygas pristatanti tinklaraštyje „Dar vieną puslapį“.

Knygos „Kaimynai“ viršelio nuotr.
Knygos „Kaimynai“ viršelio nuotr.

Anytos paslaptis

„Anytai Annei, kurią nužudyti niekada nekilo mintis“, – intriguoja psichologinio trilerio „Anyta“ dedikacija. Taip Sally Hepworth nutarė padėkoti savo vyro mamai, nes nėra įsitikinusi, kad visos anytos, išgirdusios marčios būsimos knygos pavadinimą, būtų tokios supratingos: „Ko gero, būtent dėl to sugebėjau parašyti šią knygą nesugriaudama šeimos“.

Viena pagrindinių romano „Anyta“ herojų Liusė mamos neteko paauglystėje, tad buvo kupina vilčių, kad būsima anyta galės užpildyti širdyje atsivėrusią tuštumą. Deja... Elegantiška ir santūri Dajana yra mylinti žmona ir atsidavusi pabėgėlių globėja, tačiau šalta savo vaikams ir anūkams. Laikui bėgant, marčios ir anytos santykiai tampa vis sudėtingesni. Praeina dešimt metų ir Dajana savo namuose randama negyva. Stalčiuje – atsisveikinimo laiškas, kuriame prisipažįsta nebeturėjusi jėgų kovoti su vėžiu. Tačiau po skrodimo paaiškėja, kad jokio vėžio nebūta. Kas gi vis dėlto nutiko? Ar tikrai Dajana pasitraukė iš gyvenimo pati? O gal kam nors jos mirtis buvo naudinga?

Šio romano idėją pamėtėjo... šešuras. Kai rašytoja susilaukė trečiosios atžalos, vyro tėvai iš Didžiosios Britanijos atvyko pasisvečiuoti į Australiją. „Šešuras vis nesiliovė manęs kamantinėti, apie ką bus naujoji knyga, – yra pasakojusi Sally. – Tikrai jokių minčių neturėjau, juk ką tik buvau pagimdžiusi! Bet jis vis tiek norėjo sužinoti. Galiausiai pasakiau: „Ruošiuosi parašyti knygą apie moterį, kuri nužudo savo šešurą.“ Jį tai prajuokino, tačiau kuo daugiau galvojau, tuo darėsi aiškiau, kad idėja nėra bloga.“

Tiesa, sumanymas kiek pakito: Sally nutarė, kad pasakojimas suksis apie anytą. „Šešuras tuo nebuvo labai patenkintas, nes jau džiaugėsi galimybe pasimėgauti šlovės spinduliais“, – juokiasi autorė. Dedikacijoje įrašytas ir jis – knyga skiriama „ir Peteriui, šešurui, kurį sykį tam tikromis aplinkybėmis norėjau nudėti.“

Rašytoja pripažįsta, jog dažniausiai tarp anytos ir marčios susiklosto sudėtingi santykiai, dėl to romane norėjo pabandyti rasti atsakymą, kodėl taip nutinka. Visi turi įvairiausių versijų, kodėl šis ryšys toks įtemptas ir daugelis, pasak rašytojos, linkę kaltę suversti anytai. „Aš norėjau parodyti, kad kartais šie santykiai tampa sudėtingi, nes abi moterys juos labai sureikšmina“, – sako romano „Anyta“ autorė. Interviu paklausta, o kaip susiklostė jųdviejų su anyta santykiai realiame gyvenime, pašmaikštavo: „Jie yra nuostabūs, nors gal mūsų ryšiui padeda tai, kad gyvename skirtinguose pasaulio kampeliuose?“

Viena tinklaraštininkė prisipažino: „Anyta“ jai paliko tokį įspūdį, kad įvairiomis progomis knygą padovanojo net penkioms savo bičiulėms. Kodėl? Mat versdama šio daugiasluoksnio romano apie šeimos santykius puslapius nuolat savęs klausė, kaip reikėtų auklėti vaikus – besąlygiškai pildyti jų norus, o gal leisti patiems patirti ir skaudžių pamokų? Romanas tapo „USA Today“ ir „Amazon UK Kindle“ bestseleriu, pateko į „O, The Oprah Magazine“ geriausių šios vasaros paplūdimio knygų penkioliktuką, vainikavo „Cosmopolitan“ ir „Amazon“ geriausių mėnesio knygų sąrašus, viena Holivudo studija įsigijo ekranizacijos teises.

Dar didesnio populiarumo sulaukė naujausias romanas – šių metų pavasarį pasirodęs „The Good Sister“, atsidūręs ir „The New York Times“ perkamiausių knygų sąrašuose, ši knyga jau verčiama ir į lietuvių kalbą.

Knygos „Anyta“ viršelio nuotr.
Knygos „Anyta“ viršelio nuotr.

Ištrauka iš knygos „Kaimynai“:

1

Esė

– Gryno oro! – tą rytą pareiškė Esei mama. – Vežk kūdikį į gryną orą! Jums abiem tai bus tik į naudą!

Ir štai Esė stypso po palme – nekokia priedanga nuo lietaus, visai šalimais barbenančio į skardinę žaidimų aikštelės čiuožyklą. Vos prieš kelias minutes buvo giedra. Nuostabi pavasario diena. Pūškuojant Sandringamo paplūdimio taku dangus ėmė niauktis – savaime aišku, pačioje pusiaukelėje – tikrai nebebūtų spėjusi apsisukti ir parlėkti namo.

Kas jau čia tokio gero iš to gryno oro? Esė kur kas mieliau rinktųsi ne tokį gryną orą patalpoje, kur kontroliuojama temperatūra. Ir dabar ji troško stogo virš galvos, geriausia „Arbatos trobelės“ kavinėje, kur siurbčiotų anglišką arbatą iš senovinio puoduko. O dar geriau būtų atsidurti lovoje ir atsigriebti už begalę per pastarąsias aštuonias savaites nemiegotų valandų. Bet ne. Jai mat prireikė gryno oro.

Mija po uždangalu nuo lietaus kietai miegojo (nors vargu ar plastiko smarvė turi ką nors bendra su oro grynumu), bet Esė žinojo, kad vos vežimukui sustojus mažylės akys atsimerks ir pasigirs verksmas. Nuo Mijos gimimo Esė įgudo vaikščiodama po namus be paliovos ritmingai kresčioti vežimėlį ir stumdyti jį iš kambario į kambarį – nepalikdavo nejudančio ilgiau nei sekundei ar dviem. O prisėdusi – tai nutikdavo itin retai – išmoko krutinti tą nelemtą daiktą vos trimis kojos pirštais. Pasak Beno, supdavo vaiką net miegodama.

– O kada pastaruoju metu matei mane miegančią? – klausiant jos balsas nežymiai virptelėjo. – Ne, rimtai. Pasakyk.

Benui staiga atsirado neatidėliotinų reikalų garaže.

Aną savaitę, taip ilgai kračiusi vežimėlį, kad net neabejojo, jog įsitaisė riešo kanalo tunelinį sindromą, Esė galų gale nustūmė jį į sodo galą ir paliko ten. Visai trumpam. Buvo graži diena, o jai reikėjo tik valandėlės laiko sau, galbūt dar puodelio arbatos. Bet vos jai spėjus grįžti vidun, prie durų staiga išdygo kaimynė, pati turinti Mijos amžiaus kūdikį, – šis, rodos, nieko daugiau neveikdavo, tik miegodavo ir šypsodavosi. Ji pareiškė girdėjusi verkiant Miją ir pasiteiravo, ar viskas gerai.

– Puiku, – atsakė Esė. – Viskas puiku.

Lietus tebepylė, Esė be atvangos stumdė vežimėlį pirmyn atgal šlapiu smėlėtu taku. Jūra tapo tamsiai mėlyna, druska dvelkiantis oras darėsi žvarbus. Kiek toliau ant kranto šlapiu asfaltu pro šalį zvimbė automobiliai. Gal jai reikėtų pasileisti bėgte iki „Arbatos trobelės“ ir užsisakyti tos angliškos arbatos? Kita vertus, stumdama tą didžiulį triratį vežimą būtinai sutiktų kitą panašią mamytę su vežimėliu, o tada prasidėtų pilstymas iš tuščio į kiaurą, kuriam ji visai nenusiteikusi: Berniukas ar mergaitė? Kokio amžiaus? Ar gerai miega? Šito jai, ko gero, būtų per daug. Na taip, kitos mamos skųsdavosi, kaip sunku maitinti krūtimi, skalbti, ištverti miego stygių, bet kalbėdamos jos smagiai kvatodavo, leisdamos suprasti, kad „kentėti verta“. Štai čia ir visa bėda. Esė nebuvo tuo tikra.

– Ne visos motinos iš karto tai patiria, – tikino ją mama. – Tu nusikamavusi. Tereikia išlaukti.

Esė laukė aštuonias savaites. Ir vis tiek, kaskart pažvelgusi į raudoną niurzgančios Mijos veidelį, jausdavo tik... tuštumą.

Kas vakarą Benas parskubėdavo iš darbo neišpasakytai išsiilgęs Mijos. Jei mažoji miegodavo (taip nutikdavo retai), jis susikrimsdavo.

– Gal galime ją pažadinti? – imdavo maldauti.

– Niekas nežadina miegančio kūdikio, – atšaudavo Esė, nors iš tiesų magėdavo paklausti: „Kodėl tau apskritai kyla toks noras?“

Galbūt tikrai viskas dėl nuovargio. Po valandos vežimėlio stumdymo pareigas perims mama, ir pasaulis vėl taps šviesesnis. Mama ateidavo reguliariai, paimdavo kūdikį, priglausdavo prie peties ir raminamai monotoniškai patapšnodavo per užpakaliuką. Esei šito niekaip nepavykdavo pakartoti. Rodos, mamos nė trupučio neerzino Mijos verksmas nei muistymasis, ji laikydavo mažylę lengvai ir natūraliai, lyg ši būtų dar viena jos pačios galūnė. Paprastai liepdavo Esei eiti prigulti, ir ji dėkinga paklusdavo. Blogiausia, kad pogulis visuomet baigdavosi, mama išeidavo namo, o jai ir vėl tekdavo rūpintis vaiku.

Esė įkvėpė pilnus plaučius gryno oro. Vėl apėmė tasai jausmas. Nemalonus dilgčiojimas pilve ir krūtinėje, lyg kas badytų smeigtuku – ilgainiui Esė pradėjo suprasti, kad šitaip dilgčioja kaltė arba nerimas, o gal tam tikras jų abiejų derinys.

– Ak, tasai jausmas, – pasakė kitapus gatvės gyvenanti Endžė, kai Esė jai pasipasakojo. – Taigi. Pratinkis. Tai vadinama motinyste.

Esė apstulbo. Ji tikėjosi, kad šis nerimas tebus trumpalaikis ankstyvos motinystės etapas – toks kaip išbrinkusios krūtys ir naktinis prakaitavimas – kuris vieną akimirką kamuoja, o kitą jau lieka užmaršty. Bet pasirodo, viskas yra kitaip. Pasirodo, šis etapas iš esmės tave pakeičia.

Takučiu artyn risnojo maždaug Esės amžiaus moteris, mūvinti juodas tampres, apsiavusi skaisčiai rožinius sportbačius. Permirkę plaukai nerūpestingai susukti į kuodelį. Benas vis zyzė Esei, kad pradėtų bėgioti

– Kaip reikiant pabėgiojęs aš visuomet pasijuntu geriau, – pasakė vakar. – Tau reikėtų pamėginti.

Esė mielai pradėtų bėgioti, jei tik manytų, kad bėgiojimas padės. Nubėgtų iki pat pasaulio krašto. Tik va, nebuvo įsitikinusi, ar paskui parbėgtų atgal.

Bėgikė buvo kiaurai peršlapusi, bet, regis, jai tai buvo nė motais. Bėgo lengvu spyruokliuojančiu žingsneliu, būdingu jauniems sportiškiems žmonėms. Laisviems žmonėms. Esė prisiminė ir pati kadaise vaikščiodavusi šitokiu lengvu žingsniu.

Mija pasimuistė vežimėlyje, ir Esė sumetė, kad nustojo jį judinti. Bėgikė praliuoksėjo pro šalį, o kol ji dingo iš akiračio, Mijos bruzdėjimas virto susierzinimu. Veidukas persikreipė, galvytė ėmė sukiotis į šalis, tarsi mergaitė iš paskutiniųjų ieškotų atsakymų. Kam pakako įžūlumo liautis supus vežimėlį? Negi nematote, kad man POGULIO metas? Mažylės veidas paraudo, ji įtraukė pakankamai oro, kad protestas nuskambėtų garsiai ir reikšmingai. Esė susibruko pirštus giliai į ausis.

Buvo keista stebėti, kaip Mija klykia, ir negirdėti garso. Tikrai kur kas geriau. Jos akys net užsimerkė nuo pastangų. Fone teškant lietui Esė nieko negirdėjo. Nieko nejautė.

Netrukus ji patraukė namų link. Stabtelėjo „Arbatos trobelėje“ ir užsisakė be galo karštos arbatos. Gėrė lėtai, įsitaisiusi krėsle prie lango. Paskui paprašė dar vieno puodelio. Kol išėjo iš kavinės, lietus liovėsi. Einant namo apėmė stiprus pusiausvyros netekimo pojūtis – toks būna, kai pasivėžinęs riedučiais vėl apsiauni batus.

Kai sugrįžo į Žaviojo kiemo gatvę, takučiu iš namų jos išėjo pasitikti mama. Stabtelėjusi ji linksmai pamojo besiartinančiai Esei.

– Smagu matyti tave vaikštinėjančią po lauką, – pasidžiaugė, o tada nužvelgė tuščią erdvę aplink Esę. – Kur Mija?

Esė permetė per petį į uodegą surištus šlapius plaukus. Striuke nubėgo vandens srovelė.

– Ese, – jau lėčiau pakartojo mama. – Kur Mija?

Esė gūžtelėjo pečiais.

– Aš... palikau ją. Parke.

Suraukti mamos antakiai sustingo. Esę apėmė jausmas, kad po ištisų savaičių mama pirmą kartą iš tiesų ją pamatė.

– Kuriame parke, Ese? Kuriame parke yra Mija?

– Prie paplūdimio žaidimų aikštelės.

Po šių žodžių mama ėmė suktis labai sparčiai. Po kelių akimirkų jos abi jau sėdėjo automobilyje ir, Esės manymu, be reikalo taip greitai, lėkė paplūdimio link. Vežimėlis tikriausiai stovi toje pačioje vietoje, kur jį paliko! Kas jau ten vaikščios po lietaus? Balučių nusėtoje žaidimų aikštelėje veikiausiai nebus nė gyvos dvasios. O Mija bus įraudusi ir perpykusi. Raminti ją teks ištisas valandas. Esė mieliau būtų riedėjusi priešinga kryptimi.

Neteisingai supratusi jos susijaudinimą, mama raminamai suėmė Esės rankas.

– Mes ją surasime, Ese, – pasakė. – Tikrai surasime.

Savaime aišku, kad jos ją rado. Mija buvo ten, kur Esė ją paliko. Tik jau nebe viena. Ją supo mamyčių pūstomis striukėmis trijulė, pati aukščiausioji laikė prisispaudusi Miją. Mijai šitaip nepatinka, pagalvojo Esė. Kaipgi ji nebliaus? Dar viena motina žiūrėjo jų pusėn ir tuo pat metu išsiblaškiusi žaidė su mažyliais netoliese. Jos nė nepastebėjo iš automobilio išlipusios Esės su mama.

– Štai ji! – šūktelėjo Esės mama, bėgdama prie moterų pulkelio. – Aš ją matau. Jai viskas gerai, Ese. Ji visiškai saugi.

– Mergaitė mūsų! – ėmė šaukti nepažįstamosioms Esės mama. Prisiartinusi gaudydama kvapą ji ištiesė rankas į Miją. – Och. Labai jums ačiū. Ji mano anūkė. Dukra netyčia išėjo be jos.

Augalotoji moteris nė neketino Mijos atiduoti, tik dar stipriau ją prisispaudė – dėl to klyksmas tapo dar labiau isteriškas.

– Ji išėjo iš parko be kūdikio?

– Taip, na... ji buvo pavargusi ir...

Esė lėtai prisiartino.

– ... juk žinote, kokia tampa galva, kai turi naujagimį! – mama dirbtinai nusijuokė ir nutilo.

Ką dar ji galėjo pasakyti? Suprato neturinti deramo paaiškinimo.

– Atleiskite, – atžariai tarė moteris, – bet... iš kur mums žinoti, kad ji jūsų anūkė? Radome ją paliktą parke. Negalime taip imti ir atiduoti.

Esė šonu prislinko dar Ji jautė gerkle kylantį klyksmą. Norėjo, kad visos tos moterys dingtų. Pati troško dingti. Pabėgti į tuos laikus, kai buvo normali, vaikų neturinti moteris, o ne pamišėlė, palikinėjanti kūdikius parke.

– Ji vardu Mija, – vėl pamėgino mama. – Mergaitei aštuonios savaitės. Jos antklodėlę pati numezgiau, ji atspurusi vienam kampe. Mija turi žymę ant šlaunies – raudono vyno spalvos dėmę.

Moteris susižvalgė su drauge.

– Apgailestauju, bet tikrai manau, kad mums derėtų palaukti...

– Ko jūs iš mūsų norite? – suriko Esė. – Kad prisiektume raštu? Ji dar neturi tapatybės dokumento. Atiduokite ją man, – pareikalavo braudamasi į priekį. – Atiduokite man mano kūdikį!

Esė pajuto ant peties mamos ranką.

– Ese...

– Atiduokite ją man.

– Ese, tau reikia nurim...

– ATIDUOKITE MANO KŪDIKĮ! – suriko ji, ir kaip tik tada pasirodė policijos automobilis.

Naujausi straipsniai