Antrosios atžalos besilaukianti Baiba Skurstene-Serdiukė: „Šis nėštumas nėra lengvas“

Baiba Skurstene-Serdiukė su šeima / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2020-01-25 10:35
„Naujųjų metų naktį koncertavau paskutinį kartą ir kuriam laikui atsisveikinau su scena, nes laukia kitas labai svarbus darbas“, – atvirame interviu pasakoja Baiba Skurstene-Serdiukė (35). 2020-ieji jai su vyru Mykolu Serdiuku atneš didelę dovaną – antrąją atžalą.

Baiba, kaip dabar jautiesi?

Gerai, nors fiziškai šis nėštumas nėra lengvas – visai kitoks nei anuomet, kai laukiausi Antano. Laukdamasi pirmojo bėgiojau, sportavau, koncertavau iki pat aštunto mėnesio – buvau kupina energijos, kalnus galėjau versti!.. O dabar kitaip: gydytojai liepia daug ilsėtis ir aš mielai paklūstu, nes niekam nebeturiu jėgų. Antanėliui tik dveji, reikia ir jį prižiūrėti: būna, vakare nukrintu ant sofos ir galvoju: „O Dieve, kokia aš bloga mama, vaikui animacinį filmuką paleidau...“ Bet ką daryti, kai vos pavelku kojas? Anksčiau nežinojau, kas yra sunkus nėštumas, o dabar suprantu ir užjaučiu tai patiriančias moteris, nes pati atsidūriau jų pusėje. Gydytojai jau pateikė versiją, kas gims: manau, bus kita lytis, nes pojūčiai visai kiti nei pirmąkart, bet pamatysime. Laukti liko nedaug – geri trys mėnesiai.

Baiba Skurstene-Serdiukė / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Baiba Skurstene-Serdiukė / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Ar motinystė tave pakeitė? Ar apvertė gyvenimą?

Be abejo. Kai prisimenu mudviejų su Mykolu gyvenimą iki vaikų, šypsausi: kokie egoistai buvome, vien apie save galvojome... O dabar pirmiausia rūpi vaikas. Mūsų kaimynai ir draugai turi mažų vaikų, tad pobūvius dabar pradedame penktą ir baigiame devintą valandą (juokiasi). Suderinti motinystę su scena nėra paprasta, ypač jei maitini kūdikį. Filmuose rodomi idiliški vaizdai, kai motina prideda kūdikį prie krūties ir jis klusniai žinda, o mano realybė buvo kitokia, nes maniškis ožiavosi. Bet užsispyriau įveikti sunkumus – ir įveikiau: maitinau Antanėlį tik iš vienos krūties. Koncertuose per pertraukas pasislėpusi nutraukdavau pieną, naktį grįždavau namo – o krūtinė jau kone plyšta...

Baiba Skurstene-Serdiukė su šeima / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos
Baiba Skurstene-Serdiukė su šeima / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

Sunkiausia, kai paryčiais grįžtu iš kito Lietuvos galo, atsigulu penktą, o septintą vaikas keliasi. Ir jam nepasakysi, kad mamytė nori pamiegoti... Laimė, Antanas – auksinis vaikas, greitai išmoko miegoti visą naktį. Kai jam sukako metai, grįžau į darbą – į Vilniaus tarptautinę mokyklą, čia vadovauju mergaičių ansambliui. Tuo pat metu mane pakvietė dalyvauti televizijos laidoje „Muzikinė kaukė“: daug metų apie tai svajojau, tai negi atsisakysi? Pamenu, pirmosios dvi filmavimo dienos buvo ilgiausias laikas be Antanėlio: atidaviau jį į geras močiutės rankas, bet išvažiavusi mašinoje vis tiek apsiverkiau...

Tačiau galiausiai viskas susitvarkė. Būdavo, viena ranka stumdau vežimėlį, kita šaukštu maišau ką nors ir per ausines klausausi dainos, kurią turiu išmokti. Kol vaikas miega, choreografė atsiunčia šokių įrašus – žiūrėdama jų ir išmokdavau. Televizijoje buvo smagu, pasiekiau laidos finalą, bet pedagoginė veikla, koncertai ir „Muzikinė kaukė“ – gana daug, jei augini mažą vaiką.

Baibai ir Mykolui Serdiukams džiugu, kad tarp jų vaikų bus nedidelis amžiaus skirtumas. Pirmagimiui Antanui rugsėjį sukako dveji / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos
Baibai ir Mykolui Serdiukams džiugu, kad tarp jų vaikų bus nedidelis amžiaus skirtumas. Pirmagimiui Antanui rugsėjį sukako dveji / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

O ką veikia Mykolas?

Jis yra darbų vadovas statybos įmonėje: anksčiau dirbo Norvegijoje, dabar – Švedijoje. Kartais grįžta savaitgaliui ar savaitei, bet dažniausiai esu viena. Be Miko mamos ir auklių neišsiversčiau – turiu net dvi, bet nepiktnaudžiauju, nesamdau auklės vien todėl, kad nueičiau į grožio saloną ar prasibėgiočiau po parduotuves. Auklę dažniausiai kviečiu, jei turiu dirbti, o laisvą laiką leidžiu su sūnumi. Kai oras geras, mudu beveik gyvename lauke: arba terasoje, arba žaidimų aikštelėje prie namų. Sūnui labai rūpi kaimynų arkliai, šuniukai, kačiukai – jis tikras džiunglių vaikas. Kai tėtis namie, jiedu draugauja, eina į lauką, važiuoja pramogauti, leidžia man pailsėti – ypač dabar, kai mano apsukos taip sulėtėjo (šypteli).

Judu labai norėjote antro vaiko?

Pirmaisiais Antano gyvenimo metais sakiau – daugiau niekada. Mano gimdymas buvo su nuotykiais, medicininiais terminais kalbant – buvo komplikacijų, ir nepaliko pačių maloniausių prisiminimų. Bet juk mamos viską greitai pamiršta... Visada norėjau bent dviejų vaikų – ir supratau, kad turiu tai spėti iki keturiasdešimties. Neseniai vyro paklausiau, kiek vaikų jis norėtų. „Dviejų trijų“, – atsakė, tai gal dar ne pabaiga (juokiasi).

Noro susilaukti kūdikio į visatą ilgai siųsti nereikėjo – jis išsipildė greitai, apie tai sužinojau nusipirkusi nėštumo testą. Vyras mane pradžiugino per kurjerį atsiųsdamas gėlių ir parašydamas: „Mes jau keturiese.“ Ačiū Dievui, mudviem su juo viskas gerai, nors aplink šitiek skyrybų... Ir vaikai mums – laimė, gyvenimo prasmė. Anksčiau niekada nemanėme, kad galime taip mylėti ir taip atsiduoti. Kai gims antroji atžala, vyras nebevažiuos dirbti į užsienį, nes viena su dviem mažais vaikais nepajėgčiau susitvarkyti – jis grįš dirbti į Lietuvą ir būti su šeima. Mokame išsaugoti santykius per atstumą, visgi smagiau, kai esame kartu. Dabar telieka stengtis, kad vaikai užaugtų geri ir laimingi.  

Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.