Dainininkei Ievai Narkutei (33) praėjusieji metai toli gražu nebuvo nykūs – moteris sužinojo, kad laukiasi antrosios atžalos, ėmėsi senos savo svajonės įgyvendinimo ir greit pristatys kūdikiams skirtų pledukų kolekciją, na, o profesinėje srityje jai taip pat teko malonus iššūkis – Ieva gavo kvietimą papildyti nacionalinės atrankos į „Euroviziją“ komisijos narių gretas. Žmonės.lt atlikėja pasakoja apie motinystę, kūrybą ir naujas pareigas.
Ieva, kaip Eurovizija atkeliavo į jūsų gyvenimą?
Eurovizija – nuo paauglystės mano labai mėgstamas konkursas. Gal ne visada smulkmeniškai stebiu atrankas, tačiau visuomet žiūriu tiek Lietuvos atrankų konkurso finalą, tike ir didžiąją Euroviziją, kurioje varžosi visos Europos valstybių geriausi atlikėjai. Gavusi kvietimą prisijungti prie komisijos narių ir vertinti dalyvius atrankų į Euroviziją metu – nedvejojau, nes man visas šou nėra naujiena. Prieš kelis metus, kai buvau pakviesta pirmą kartą atsisėsti atrankose į komisijos narės kėdę, matyt, niekuo neužkliuvau organizatoriams, nepasirodžiau blogai, tad šiemet vėl buvo pasiūlyta sudalyvauti (šypteli).
Po kiekvieno pasirodymo reikia labai greitai persiorientuoti, sugebėti pasakyti konstruktyvią kritiką čia ir dabar. Tai – tikriausiai didžiulė atsakomybė?
Reikia tikrai žaibiškos reakcijos, tai nėra lengva. Suprasti, ką jauti, ką manai ir aiškiai tai suformuluoti, pateikti keliais sakiniais – tikrai ne itin paprasta užduotis. Tenka padirbėti prie formuluotės. Stengiuosi kalbėti ir dėstyti mintis taip, kaip ir pati, būdama atlikėja, norėdavau girdėti komisijos narių kritiką ar pagyrimus. Turbūt svarbiausias mano kriterijus – kalbėti pagarbiai, kultūringai, nes, nepasaint to, kad esame komisijos nariai, didelė dalis mūsų ir patys lipa ant scenos – tiesiog ne tą vakarą.
Kasdieniniame gyvenime nei vienas iš mūsų nesame komisijos narys.
Prieš mūsų „teismą“ stoja lygiai tokie patys žmonės kaip ir mes, kurie tądien išdrįso pasirodyti scenoje. Galbūt šį vakarą aš pasisakysiu apie vieno ar kito atlikėjo pasirodymą, o kitą dieną jau tas atlikėjas komentuos mano atlikimą – visi nuolatos žongliruojame vaidmenimis. Juk realiame, kasdieniniame gyvenime nei vienas iš mūsų nesame komisijos narys. Muzikoje nėra „teisingų“ ar „neteisingų“ pasisakymų – viskas – skonio reikalas. Manau, geriausia, kas gali nutikti – kuomet iš vieno ar kito komisijos nario „pasiimi“ tokį požiūrio kampą, apie kurį nebuvai anksčiau pagalvojęs – vyksta savotiškas idėjų pasidalijimas.
Nepaslaptis, jog šiuo metu laukiatės vaikelio, ar nebijote dėl savo saugumo filmavimų metų?
Visi sėdime vienoje patalpoje – tuo pačiu metu žiūrime filmuotus pasirodymus ir tuomet gauname laiką pasisakymams bei komentarams. Dirbame laikydamiesi saugumo reikalavimų – dezinfekciniame skystyje nuolatos „maudosi“ visi komisijos nariai. Galbūt žiūrovas ir neatkreipia dėmesio, tačiau tarp kiekvieno iš mūsų yra ir perregimos sienelės pastatytos, dėvime skydelius. Visi jaučiamės pakankamai saugiai.
Reikėtų nusispjauti tris kartus per kairį petį, bet kol kas viską pavyksta suspėti todėl, kad nėštumas yra sklandus.
Nėštumas neapsunkina darbų?
Reikėtų nusispjauti tris kartus per kairį petį, bet kol kas viską pavyksta suspėti todėl, kad nėštumas yra sklandus. Būtų žymiai sudėtingiau, jeigu jis būtų kitoks. Be abejo, kai laukiesi, greičiau pavargsti, bet juk visi koncertai ir taip yra dingę. Turime ištisus laisvus savaitgalius, tad tą energiją ir laiką tikrai galima paskirstyti.
Kaip „pergyvenote“ abu karantinus?
Šis laikas – pilnas besikeičiančių, sumišusių emocijų. Pagalvokite, praėjo jau beveik metai nuo pirmojo karantino! Žinoma…tikrai yra, kuo pasidžiaugti. Pavyzdžiui – atsiradusiu laiku, atsitraukus nuo intensyvių darbų. Ypač scenos žmonės tą tikrai pajuto, kad gali atsidėti kūrybai, užsiimti kitais projektais. Žinoma, nėra viskas tik rožėmis klota – priklauso nuo to, iš kur semiesi idėjų.
Tarkime, aš savo kūrybą praturtinu būdama tarp žmonių, bendraudama su jais – tad ta saviizoliacija man pradeda virsti įkvėpimo stygiumi. Nebėra gyvų susitikimų su savo profesijos bendraminčiais – susirašyti internetu tikrai nėra tas pats, kas kalbėtis akis į akį, nes, paklausus, ką įdomesnio pastaruoju metu girdėjo tavo kolega, gali išgirsti, kad nieko, nes šiuo metu verda sriubą savo vaikams.
Susitikus repeticijų salėse, sriubos ir vaikai lieka namuose, tad pokalbiai ir įžvalgos būna visai kitokie
Susitikus repeticijų salėse, sriubos ir vaikai lieka namuose, tad pokalbiai ir įžvalgos būna visai kitokie. Dėl to labai džiaugiuosi, kad vyksta Eurovizijos atrankos ir bent jau filmavimo užkulisiuose galiu nors truputį pajausti tą kūrybinę dvasią. Žinoma, nesėdžiu be darbo – šiuo metu studijoje įrašinėju naujas dainas. Bet labai trūksta koncertų, publikos ir gyvo bendravimo.
Visada stengiuosi, kad mano pasirodymai nesikartotų – kiekvieno koncerto metu ką nors pakeičiu. Galbūt atrodo, kad sprendimus priimu viena, tačiau jiems didžiulę įtaką daro žiūrovai ir jų reakcija.
Daug žmonių karantino metu ėmėsi naujos veiklos. Išbandėte kažką ir jūs? Gal įgyvendinote kokį užsibrėžtą tikslą?
Šį pavasarį galiausiai ketinu įgyvendinti savo seną svajonę, kuriai vis neužtekdavo drąsos ir laiko – dienos šviesą išvys mano vardo kūdikių pledukų linija. Turėtų atsirasti elektroninė parduotuvė. Nuo vaikystės esu užkietėjusi mezgėja. Kadangi ir pati šiuo metu vaikštau „su pilvu“, tai tikrai dukrytė ir būsimas vaikelis yra „apmegzti“ net ne kiekvienam sezonui, o kiekvienam mėnesiui.
Dukrytė ir būsimas vaikelis yra „apmegzti“ net ne kiekvienam sezonui, o kiekvienam mėnesiui.
Per tą laisvą laiką apsisprendžiau paklausyti savo draugių ir pagaliau imtis kūdikių pledukų linijo kūrimo „iš tikrųjų“ – visuomet dovanodavau visoms pagimdžiusioms draugėms savo mezginių, dabar nutariau, kad laikas juos parodyti platesnei auditorijai.
Jog mezgate, esate užsiminusi vos keliuose interviu, daugumai gerbėjų pledų kolekcija kūdikiams bus tikra naujiena. Kodėl šios idėjos įgyvendinimo nesiėmėte anksčiau ir... kada išmokote megzti?
Galbūt kaltas ne tik dėl karantino atsiradęs papildomas laikas, bet ir su amžiumi atėjęs suvokimas „kada, jei ne dabar?“. Kasmet iš draugių girdėdavau skatinimus, tačiau labiausiai pastūmėjo ryžtis šiam žingsniui žmonių, gavusių mano mezginius, nuoširdi nuostaba, kad aš mezgu. Didžiausia paskata – kai išgirstu iš pažįstamų, jog jų kūdikiai iš visų savo turimų pledų pasirenka būtent mano ir miega tik po juo.
Ilgai kaupiau drąsą šiam žingsniui. Mama mane išmokė megzti, kai buvau šešerių. Pamenu, pirmas mano mezginys buvo šalikas broliui. Tiek mama, tiek močiutė, tiek promočiutė, buvo užkietėjusios mezgėjos. Ir aš nebegaliu žiūrėti televizoriaus nemegzdama. Man atrodo, kad tai yra laiko gaišimas.
Kodėl būtent pledukai kūdikiams? Ne šalikėliai, ne kepuraitės, ne pirštinaitės?
Gauti kokybišką, kvėpuojantį, rankų darbo pledą, tinkamą kūdikiui, kuris būtų pagamintas iš gerų siūlų, yra labai brangu. Dažniausiai prekyboje nestinga sintetinių dirbinių. Kūdikiams ir jų mamoms itin svarbu, kad juos gaubtų natūralus pluoštas. Pledus mezgu iš tinkamiausios kūdikiams, švelniausios ir „nekandančios“ medžiagos – merino vilnos. Pledai bus jaukūs ir šilti – kaip mamos apkabinimas.
Esu šeštą mėnesį nėščia, tad greičiausiai abiejų „projektų“ paleidimas bus panašiu metu. Dirbu ne viena, turiu komandą žmonių. Visi praėjusieji metai ir buvo skirti užkulisiniam komandos rinkimo darbui.
Dukra jau supranta, kad dabar mezgate ne tik jai, o ir jos būsimai sesei ar broliui?
Taip, kai mezgu mažas kojinytes, dukra bėga pasitikslinti, ar čia leliukui, nes jai būtų per mažos.
Su Ona jau galiu rimčiau pasišnekėti, ji užduoda labai konkrečius klausimus, pavyzdžiui, kur miegos kūdikis ir panašiai. Jeigu ką, sako dukra, ji pasiruošusi pasislinkti ir priimti į savo lovą leliuką, nes šis juk bus labai mažas. Tai yra žmogus, labai gyvai besidomintis pasauliu aplink ją ir mes su dukra daug apie viską kalbamės.
Man pačiai buvo ketveri, kai pirmą kartą pamačiau brolį per ligoninės langą
Fainas tas laukimas ir vaiko akimis. Man pačiai buvo ketveri, kai pirmą kartą pamačiau brolį per ligoninės langą. Tais laikais nebūdavo galima eiti į naujagimių skyrių tiesiog dėl bendros tvarkos, o dabar to negalima padaryti dėl karantino – viskas kartojasi. Gali būti, kad ir mano Ona savo sesę ar brolį gegužę pamatys per ligoninės langą.
Jau žinote kūdikėlio lytį? Pastebite skirtumus tarp savo abiejų – pirmojo ir antrojo – nėštumų?
Dar nežinome, bus mergaitė ar berniukas. Abu nėštumai yra labai panašūs, skiriasi tik tai, kad pirmo nėštumo metu nebuvo karantino. Besilaukdama Onos ne tik koncertavau Lietuvoje, bet netgi buvau išskridusi užsienį. Dabar irgi jaučiuosi gerai, esu tvirta.
Daugumą nustebinote žinia, jog laukiatės?
Buvo gana juokinga, kai paaiškėjo, kad turėsiu vaikelį ne tik aš, bet ir ne viena draugė ar pažįstama, su kuriomis karantino metu nebuvome susitikusios. Dabar puikus laikas „paslapčia“ prisigimdyti vaikų, nes juk per „Zoom“ pilvo nesimato (juokiasi). Per šį karantiną išnirau aš, o tada ir kitos pasislėpėlės, apie kurių nėštumą nežinojau.
Tos bėgančios dienos namuose, tik su antrąja puse ir vaikais daugumai tapo nemažu išbandymu. Kaip judu su vyru žvelgėte į šį metą?
Man atrodo, faktai kalba patys už save. Sienų griovimo ir lėkščių daužymo pas Narkutę namuose tikrai nebuvo. Karantinas leidžia pasitikrinti, ar tie žmonės, su kuriais esame priversti izoliuotis, tikrai yra „svajonių partneriai“.
Visokiausių pavyzdžių matome – tiek tarp viešų žmonių, tiek tarp neviešų – man kol kas belieka pasidžiaugti. Galvoju, jog šviesiais gyvenimo etapais besirinkdamas partnerį tu niekada negali prognozuoti, kas su tuo žmogumi ir tavimi nutiks, kai ateis tamsesnis laikas. Kartais pasibaigę santykiai – niekieno kaltė. Arba iš tų tamsesnių laikų jūs kažkaip išlaviruojate kaip komanda arba neišlaikote. Nėra sėkmingų santykių recepto – vieniems pavyksta, kitiems tiesiog ne. Negali gerajame, pakyliajame etape numatyti, kas bus, kai apsiniauks dangus. Man pasisekė, todėl, tai kartodama, tiesiog dar kartą nusispjaunu per petį.
Fotogalerija:
